Istorinė atmintis ir Prokrusto lova

Susipažinau su istoriko, profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus atsakymais į “Lietuvos ryto” korespondento Vytauto Bruverio klausimus (žr. ”Lietuvos rytas”, 2005 m. gruodžio 19 d., Nr. 294) ir nebegaliu atsikratyti klausimu pavirtusios minties: kodėl šiandien Lietuvoje yra taip, kaip yra?

Pirmiausia tenka pasakyti, kad tasai korespondento ir istoriko pokalbis dienraštyje pavadintas grėsmingai – „Lietuva žudoma iš vidaus ir iš išorės“. Dar prieš atsakydamas į klausimus profesorius Egidijus Aleksandravičius tvirtina: „jog pagrindiniai visuomenės gyvybingumo ir atsparumo šaltiniai – istorinė atmintis bei politinė sąmonė – šiandien yra visiškai išsekę“. Argi nebaisu? Bet tai tik pradžia, o toliau dar bus kraupiau.

Į korespondento klausimą: Kalbame apie niūrią visuomenės būklę. Baisu netgi klausti, į ką ji galiausiai gali išvirsti?” – istorikas E. Aleksandravičius, be viso kito, atsako: „Posovietinei nomenklatūrai, kuri šiandien galutinai yra sudariusi sąjungą su „naujųjų lietuvių“ sluoksniu, nereikalinga jokia visuomenė.“

Šitokį atsakymą galima būtų laikyti viso pokalbio apie dabartinę Lietuvos būklę kvintesencija, jeigu gerbiamas istorijos profesorius, prieš tai ir vėliau gana išsamiai ir brandžiai samprotavęs apie lietuvių kolaboravimą su sovietiniais okupantais, apie uždarytus archyvus, apie kagėbistų memuarus, apie rusų nacionalistus, apie K.Prunskienės partijos iškabą, apie moralaus požiūrio į tradicijas kriterijus, apie Didįjį Vilniaus Seimą, apie F.Bortkevičienės aurą, apie istorijos perrašinėjimą, apie trumpą lietuvių istorinę atmintį, apie supermarketo reklamos dėsnius, apie V.Uspaskichą, kaip naują jogurtą, apie puolimą prieš atviros visuomenės bei demokratijos idealus išpažįstančius žmones, apie grobuoniškų instinktų politikus ir jų logiką, apie Rusijos politinį aktyvumą, apie nacionalinių idėjų, tautos interesų suvokimo krizę, apie moralinę suirutę, apie išbadėjusią žiniasklaidą, apie politinį elitą, panašų į riebalų dėmę vandens paviršiuje, apie tai, kad nei Europa, nei Vakarai nėra laiptai į dangų, apie čečėnų paaukojimą, apie tai, kad “Niekur nedingo ir 1939-1940 metais Lietuvą pražudžiusi Berlyno ir Maskvos ašis”..., ir jeigu jis su širdgėla apie visa tai samprotavęs, dar būtų pabandęs pats sau atsakyti ir mums paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kodėl yra taip, kaip yra, gerbiamo istoriko politinė analizė ir kritika būtų įgijusios visai kitą prasmę, svorį ir spalvą. Svarbiausia – nepaneigiamą tiesą. Juo labiau kad tokiam atsakymui ir paaiškinimui proga buvo kaip dar niekada patogi. Ypač prisiminus visagalę nomenklatūrą ir jos sąjungą su “naujaisiais lietuviais”. Tad kas dėl to, jeigu šiandien “Lietuva žudoma iš vidaus ir iš išorės”, kaltas? Kas turi prisiimti atsakomybę, jeigu YRA TAIP, KAIP YRA? Norint į šį be galo aktualų ir svarbų klausimą įtikinamai, kvalifikuotai atsakyti, reikia ne tik gerai suprasti ir žinoti, kas šiuo metu dedasi pas mus Lietuvoje, bet ir turėti bent paprasčiausią supratimą apie pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo susidariusią padėtį ir apie vakarietišką mąstymą, kuris mums nuolat primenamas kaip panacėja nuo visų bėdų ir kuris uždėjo ryškų antspaudą ant viso nūdienio mūsų – ir ne tik mūsų – “nepriklausomo” gyvenimo. Bene geriausiai kol kas dabartinio vakarietiško mąstymo principus atspindi tas faktas, jog Vakarų pasaulio vadovai kviečia į Londoną ar kur kitur švęsti pergalės prieš nacionalsocialistinę Vokietiją ir Baltijos šalių vadovus, kurių tautas jie patys kadaise su savo teheranais, jaltomis ir potsdamais atidavė į tirono ir kraugerio Stalino vergiją. Tad kas sudaro tos vadinamosios vakarietiškos mąstysenos politinį pagrindą? Apie tai jau galima spręsti iš duoto pergalės šventimo ir pakvietimų pavyzdžio. Taigi tą politinį pagrindą sudaro ne kas kita, kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų moralė, kuri Niurnbergo proceso metu įteisino dvejopus vertinimo standartus pagal pagarsėjusį romėnų posakį – Quod liced Jovi, non licet bovi (Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui). O kas nesilaiko, ignoruoja ar viešai pažeidžia šiuos vakarietiško mąstymo principus, kvalifikuojamas kaip aršus demokratijos priešas. Argi ne taip elgiamasi su tais latvių grenadieriais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę vokiečių Vermachto pusėje, kai jie organizuotai išeina į Rygos gatves? Keisčiausia, kad tokį vakarietišką mąstymą ir iš jo išplaukiančias pasekmes mūsų istorikai, politologai ir juristai laiko visai normaliu, netgi pageidautinu dalyku. Jų neerzina ir nepiktina net toks pagarsėjusio vienpusiškumu ir faktų ignoravimu istoriko Sauliaus Sužiedėlio pareiškimas: “Ką jau bekalbėti apie sveiku protu sunkiai suvokiamą Seimo trečdalio bandymą įteisinti Hitlerį liaupsinusią Laikinąją vyriausybę” (žr. “Akiračiai”, 2002, Nr.6 (340). Pareiškimas, ignoruojantis, kokia proga ir kodėl Laikinoji vyriausybė taip pasielgė. O be to, šitaip pasmerkdamas Laikinąją vyriausybę, S.Sužiedėlis jau, ko gero, žinojo, kad Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis Jaltos konferencijoje dar labiau išliaupsino Staliną. Tą Staliną, kuris buvo pagarsėjęs Ukrainos ūkininkų genocidu. O tuo metu Hitleris savo nusikaltimais dar nė iš tolo negalėjo Stalinui prilygti. Žodžiu, S.Sužiedėlis nedvejodamas pasinaudojo Niurnbergo tribunolo įteisintais dvejopais standartais, vertindamas šį Laikinosios vyriausybės poelgį. Niurnbergo tribunolas ne tik nepasmerkė sovietinio komunizmo, bet padėjo pamatus dar didesniam diktatoriaus ir tirono Stalino kultui, kuris virto net sunkiai įsivaizduojama pragmatiškame Vakarų pasaulyje nežabota psichoze. Juk buvo prieita prie to, kad Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis, tasai pergalės prieš Hitlerį vienas pagrindinių organizatorių, pareiškė, kad žmonijos ateitis kuriama Kremliuje. O kova prieš komunizmą Europoje ir Amerikoje buvo laikoma didžiausia beprotybe. Tad ar tokioje politinėje ir visuomeninėje atmosferoje galėjo būti bent kiek blaiviau pažvelgta į Stalino nusikaltimų mastą. Jį visiškai ir iki pat mūsų dienų užgožė Hitlerio nusikaltimų propaganda. Štai kodėl baisingi Stalino nusikaltimai žmonijai, atmiešti jo “nuopelnais” per Antrąjį pasaulinį karą ir lengvapėdiškai nutylėti Niurnbergo proceso metu, atsidūrė ne tik šešėlyje, bet ir pavirto vakarietiško mąstymo principams kone šventąja karve. Todėl iš to vakarietiško mąstymo, išreikšto nugalėtojo per Antrąjį pasaulinį karą morale ir dvejopais vertinimo standartais, ir nūnai dar vis negali išsivaduoti ne tik dabartinė nomenklatūrinė Lietuva, bet ir kone visa Rytų ir Vidurio Europa. Tad ar galima buvo įsivaizduoti Baltijos valstybių bei Rytų ir Vidurio Europos pusę šimtmečio trukusią tragediją ir dabar ten tebesitęsiančią tragikomediją, jeigu Niurnbergo procese būtų viešpatavusi Temidės tiesa, o ne žudiko Stalino valia. Toji valia, kuri ne tik neleido pasmerkti sovietinio komunizmo, bet ir suteikė teisę jam pasinaudojus amerikietiškąja lygių galimybių teise vėl atsistoti ant kojų ir įsiviešpatauti buvusių sovietų okupacijos ar įtakos zonoje tautų ekonomikoje ir politikoje. Kai į dabartinę situaciją Lietuvoje, kur viešpatauja nomenklatūra ir naujieji lietuviai, įsižiūri blaivia akimi, darosi keista ir suima nerimas, kad mūsų istorikai, politikai, politologai, juristai daugiau linkę dejuoti, piktintis arba puse lūpų samprotauti, negu bandyti ką nors daryti – nebent jau nustatyti to nomenklatūrinio atkryčio tikrąją diagnozę. Nejaugi vien dėl to, kad nereikėtų įmesti akmens – tegul ir paties mažiausio – į Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, ypač anglosaksų – politikos daržą. Juk argi galėjo buvusieji vėl taip įsiviešpatauti ir diktuoti kitiems savo valią, jeigu ne visuotinis nuolaidžiavimas – anksčiau Stalinui, o dabar Putinui. Gaila, kad niekas nenori ir nesugeba daryti iš viso to išvadų. Ypač ilgalaikių. Todėl ir šiuo kalbamu atveju galima drąsiai ir nedviprasmiškai teigti: jeigu būtų reikiamai suveikusi paties istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus istorinė atmintis, jis būtų ne tik teisingai pasakęs: “Niekur nedingo ir 1939-1940 metais Lietuvą pražudžiusi Berlyno Maskvos ašis”, bet ir su širdgėla konstatavęs: “Beje ir deja, niekur nedingo ir gėdinga Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų pataikūniška agresoriui dvasia.” O jeigu kas drįstų šiandien po Bušo apsilankymo Lietuvoje tuo abejoti, teprisimena ne kartą JAV prezidentų ir Didžiosios Britanijos premjerų bei Vokietijos kanclerių ištartus žodžius: “Čečėnija yra Rusijos vidaus reikalas.” Tad lieka tik apgailestauti, kad vakarietiško mąstymo principai sutrumpino ir prof. Egidijaus Aleksandravičiaus istorinę atmintį. Vilnius, 2006 m. sausis (Jonas Mikelinskas “Niurnbergo šešėlyje: publicistika”, Vilnius: Mintis, 2009). „Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.Lt“