Karas Ukrainoje greičiausiai bus. Tai rodo rusofobinė karo isterija Vakarų žiniasklaidoje. Vyksta Vakarų visuomenių psichologinis paruošimas. Jeigu prasidės karo veiksmai, jau dabar aišku, kas bus kaltas – Rusija.
Bet karas Ukrainoje reikalingas pirmiausia JAV, tiksliau – tai politinio JAV elito daliai, kuri yra pasiryžusi karui vardan pergalės „šaltajame kare“ rezultatų išsaugojimo. Šitie žmonės nėra pasiryžę branduoliniam karui, bet konvenciniam karui jie yra pasiryžę. Jie nori išbandyti jėgas kare su Rusija. Išbandyti Ukrainoje – nes Bžezinskio (Brzezinski) doktrina, pasak kurios Rusijos imperija neįmanoma be Ukrainos, vis dar gyva, ir yra ja tikinčių.
Šitie žmonės yra „karo partija“ JAV politiniame elite. Jie tiki, kad karą Ukrainoje prieš Rusiją galima laimėti. Vakarų parama Ukrainai ginklais, galingos Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai ir Rusijos visuomenėje kilsiantis nepasitenkinimas karu (arba sunkumais, kilsiančiais dėl sutriuškintos Ukrainos okupacijos) gali sukelti Rusijos režimo krizę, o sėkmės atveju – ir jo žlugimą. Tai reikštų ir Rusijos valstybės - kaip alternatyvaus Jungtinėms Valstijoms jėgos polio pasaulyje – žlugimą.
Karą Ukrainoje galima pradėti dvejopai. Galima tiesiog pulti Donbasą 120-tūkstantinėmis Ukrainos pajėgomis. Arba galima peržengti „raudonas linijas“ ir pradėti dislokuoti NATO karinę infrastruktūrą prie, pavyzdžiui, Charkovo. Abiem atvejais Rusija neturės kito pasirinkimo, kaip tik reaguoti karinėmis priemonėmis. Abiem atvejais Rusijos atsakas Vakarų politikų ir žiniasklaidos bus pateiktas kaip „agresija“ prieš Ukrainą.
Tiesa, karas dar nėra visiškai neišvengiamas. JAV supranta, kad karas Ukrainoje būtų didelė avantiūra. Galbūt dar viršų paims ne JAV „karo partija“ – pats Baidenas (Biden), atrodo, jai nepriklauso.
Šiame kontekste Rusijos ir Kinijos suartėjimas yra, aišku, ne „iš meilės“, o „iš reikalo“. Kelis pastaruosius dešimtmečius Kinija – kaip „pasaulio fabrikas“ – vartėsi tartum „inkstas taukuose“, kol JAV pamatė, kad jos galia pavojingai išaugo. JAV paskelbė Kiniją pagrindiniu priešininku, bet nesutiko pasitelkti Rusijos prieš Kiniją, nes reikėtų Rusijai kažką duoti – pavyzdžiui, pripažinti jos teisę turėti įtakos sferas. O tai būtų atsisakymas dalies „šaltojo karo“ laimėjimų.
Šiandien mažai kas prisimena, kad iš karto po „šaltojo karo“ Rusija norėjo prisijungti prie NATO. Kas labiausiai priešinosi? Ogi tos pačios JAV. Nes Rusijos priėmimas į NATO reikštų iššūkį JAV vienvaldystei aljanse ir JAV galios jame sumažėjimą.
Apskritai Vakarų neapykanta Rusijai kyla dėl iš pirmo žvilgsnio paradoksalios priežasties – dėl to, kad Rusija yra labai artima Vakarams. Faktiškai Rusija yra antrieji Vakarai, alternatyva pirmiesiems Vakarams (pavyzdžiui, krikščionybėje, kaip Vakarų religijoje, stačiatikiška Rusija yra alternatyva katalikiškai ir protestantiškai Europai). Dėl to – dėl konkurencijos – pirmieji Vakarai nemyli Rusijos labiau negu Kinijos ar islamo pasaulio.
Šiuo metu pirmieji Vakarai vis labiau tampa antihumaniški, o antrieji Vakarai stoja ginti humanizmo. Šiuos procesus matome ir Baltarusijoje.
Lukašenkos režimas yra Vakarų nekenčiamas ne dėl to, kad yra „nedemokratiškas“, o dėl to, kad sėkmingai ir humaniškai vykdė modernizaciją po TSRS (kuri irgi buvo antrieji Vakarai, nes ir marksizmas yra vakarietiška ideologija) žlugimo. Dėl to ir buvo bandyta nuversti Lukašenkos režimą.
O bandė tai padaryti jėgos, kurios neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su tolerancija, nei su tais „Vakarais“, į kuriuos norėjome patekti po TSRS žlugimo. Nes anų „Vakarų“ paprasčiausiai nebėra. Opozicija, kurios pagalba buvo bandoma nuversti dabartinį Baltarusijos režimą, yra agresyvi ir destruktyvi liberali publika – ta pati, kuri pačiuose Vakaruose kovoja prieš „tradicines“ vertybes.
Apie tai ir daug daugiau – Sergejaus Kurginiano įžvalgoje:
Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „PressJazz TV“ kanale.