|
|
Neišminties ekonomika, kurią skatina aistros polėkis, jam būdingos lygios galimybės, o veikiant neišminčiai, paprastai siekiama naudos tik sau. Pelno troškimas tampa nepaliaujamas ir nenugalimas. Turtams kaupti tinka visi, net bjauriausi metodai. Reikšmingą vaidmenį atlieka visos neišminties santvarkos savybės: melas, apgaulė, vagystės, sukčiavimas, šiurkštumas, eksplotacija, prievarta ir smurtas.
Užuot siekus naudos visiems („aš laimiu – tu laimi“) pelnomasi kitų sąskaita („aš laimiu – tu pralaimi“). Tokia neva vienintele nepakeičiama demokratine sistema save vadinančioje santvarkoje savanaudiškumas vystosi iki piktybinio narcisizmo, kol galiausiai nebelieka nei vieno gebančio galvoti ne tik apie save. Veikiant tokiai santvarkai, eksplotacija yra ne išimtis, bet taisyklė. Tokioms sistemoms, kuriose vyrauja neišmintis, budingas šiurkštumas, žiaurumas, eksplotacija ir prievarta. O šioje klesti apgaulė, veidmainystė, dviveidiškumas, nepasotinamas turto geismas bei jo kaupimas, ir su tuo nedalomai susiję reiškiniai sukčiavimas, vergovė. Neišminties užvaldyti asmenys, kuriems rūpi tik jų pačių „AŠ“, arba išplėstasis „AŠ“ – jų šeimos nariai bei artimiausi giminaičiai ar bendrininkai – džiūgauja matydami kitų tautiečių kančias.
Neišminties veikiami biznieriai siekia išskirtinės padėties rinkoje, dosniai apdovanodami ir papirkdami valdžios pareigūnus, ar atiduodami jiems dalį neteisingai uždirbtų pinigų. Atsidėkodama vyriausybė išleidžia įstatymus, saugančius jos rėmėjų pelną nuo apmokestinimo ar kitų trikdančių nežabotą pelno siekimą veiksnių.
Valstybės „galvos“ tuština vyriausybės iždą ir apvaginėja piliečius, slėpdami neteisėtai gautus pinigus savo ofšorinėse sąskaitose. Valstybės kariuomenė naudojama įtvirtinti šiai neteisingai santvarkai, kuri remia tarptautinę komerciją (žemę ir gamtos išteklius niokojančias pasaulines korporacijas), bei numalšinti vietos maištininkams (tiems kurie stengiasi apginti savo žemę, vandenis ir teisę į dorą pragyvenimo šaltinį).
Neišminties priedangoje tokie veiksmai šiandienos visuomenei pateikiami kaip tinkami ir yra įteisinti įstatymais, kuriuos kuria „liaudies atstovai“. Tik klausimas kiek jie atstovaują tą liaudį, kai liaudies nuomonę formuoja per užsienio kapitalą valdoma vietos žiniasklaida.
Politinis kyšininkavimas ir korupcija jau tapo norma. Niekas tuo nesistebi - tai kartojasi kasdien.
Dabar jau per daug nuo visuomenės neslepiant tikimasi, kad vyriausybė ir pramonės lyderiai iš žmonių išsunks visa, kas yra įmanoma, tuo pačiu patys išvengdami kontrolės, asmeninės atsakomybės dėl neteisingų rezultatų, ar net asmeninio teismo.
Tokioje perkamoje-parduodamoje demokratijoje gyvenantiems žmonėms belieka griebtis už galvos iš nevilties ir susiklosčiusios situacijos bejėgiškumo! Jeigu jie balsuoja, tai savo balsus atiduoda už mažesnį blogį. Kadangi už tai ką jie norėtų ir kad galėtų, tai tikrai pasirinktų,– jiems tokia galimybė griežtai užkardyta įstatymų brūzgynais. Tuo metu žmonės it vergai turi džiaugtis kad jiems dar aplamai yra leista kažką spręsti. Ir toks cirkas Lietuvoje pavadinamas „demokratija“.
Neišminties sistemoje „AŠ ir MANO“ reiškia „pasisavinti viską kas įmanoma, ir kuo daugiau“. Vyriausybių, taip pat ekonominių bendrijų tikslas – privatizuoti viską, kas tik gali duoti pelno. Tai, kas anksčiau buvo laikyta bendruomenine ar valstybės nuosavybe – įgyta už surinktus mokesčius ir skirta visų labui – dabar parduodama privatiems asmenims ir neša pelną tiems, kurie įstengia sumokėti reikalaujamą frančizės mokestį.
Todėl pildosi ankstesniais laikais ištarti pasaulio valdovų žodžiai: „ateityje turtingieji ir toliau turtės, o skurdžiai dar labiau nuskurs. Turtingųjų gretos pamažu siaurės, bet jų turtas bus nepalyginamai didesnis nei ankstesniųjų jų pirmtakų.“
|
Association „Global Gaze Network“
