Jeanne Bourin ir jos istoriniai romanai

Leidykla Žara kartu su Prancūzų institutu Lietuvoje (Didžioji g. 1, Vilnius) kviečia į susitikimą gegužės 28 d. 18 val. Prancūzų instituto mediatekoje, kurio metu prof. Genovaitė Dručkutė ir vertėja Stasė Banionytė kalbės apie prancūzų rašytoją Jeanne Bourin ir jos istorinius romanus "Damų kambarys", "Pagundų verpetas", "Išmintingoji Eloiza“. Gitara gros Alisa Gladyševa.

Jeanne Bourin (Žana Buren, 1922–2003) – garsi prancūzų rašytoja ir istorikė. Labiausiai ji domėjosi viduramžiais ir daugelį metų nuodugniai juos tyrinėjo, todėl yra laikoma viena geriausių viduramžių specialisčių Prancūzijoje. Apie tuos laikus ji sukūrė keletą puikių knygų ir jose paneigė daug mitų, sklandančių apie tą epochą. Visi jos romanai, gal šiek tiek idealizuoti, yra griežtai pagrįsti istoriniais dokumentais, bet dėl to nė kiek nenukenčia jų literatūrinė vertė, todėl autorė yra pelniusi daugybę premijų ir skaitytojų pripažinimą visame pasaulyje.

Pagrindinės jos romanų veikėjos – moterys, autorė įtikinamai įrodo, kokią svarbią vietą jos užėmė to meto visuomenėje. Tai ir Anjesė Sorel, karaliaus Karolio VII favoritė ir patarėja („Grožio karalienė“), ir Eloiza, viena labiausiai išsilavinusių to meto moterų, padariusi didelę įtaką filosofui ir teologui Pjerui Abelarui ir ne veltui vadinta išmintingąja.

„Išmintingoji Eloiza“ – tai literatūrinė biografija apie dviejų to meto šviesulių gyvenimą ir legendinę meilę. Abelaras ir Eloiza ne tik aukštyn kojomis apvertė to meto supratimą apie meilę, bet ir savomis akimis regėjo papročių revoliuciją, įvykusią XII a. aušroje ir iš esmės pradėjusią Renesanso epochą.

„Damų kambarys“ ir jo tęsinys „Pagundų verpetas“ – tai XIII a. Paryžiuje gyvenusių auksakalių Briunelių šeimos kronika. Ryškiausios šių romanų veikėjos – taip pat moterys. Jos ne kokios prispaustos varguolės, o vyrų įkvėpėjos, mokančios tvarkytis ne tik namuose, bet ir savo veiklos srityse (auksakalystėje, knygų iliustravime). Savo romanams „Damų kambarys“ ir jo tęsiniui „Pagundų verpetas“ J. Bourin skyrė septynerius metus: rinko medžiagą, konsultavosi, rašė. Šiais kūriniais autorė dar kartą įrodė, kad viduramžiai, kuriuos dažnai vadiname tamsybių epocha, nėra vien atsilikimo ir brutalumo sinonimas: ir tada gyveno šviesių žmonių, buvo statomos katedros, kuriami meno šedevrai, trubadūrų dainos ir riterių romanai, steigiamos mokyklos ir universitetai.

Pagal „Damų kambarį“ ir „Pagundų verpetą“ buvo sukurtas dešimties serijų televizijos filmas, kuriame vaidino garsūs prancūzų aktoriai (viena jų – Marina Vlady).

Lietuvių skaitytojams taip pat bus įdomu susipažinti su patraukliai, tikroviškai išdėstyta Prancūzijos istorijos atkarpa, įsisukti į kuriančių ir griaunančių aistrų bei pagundų verpetą.