Jeigu piliečiai nepasitiki savo valstybe

„Emigruojame, nes nesitikime, kad valstybėje yra pakankamai atsakingų piliečių, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių permainų. Mes geriau kursime kitų tautų gerovę negu darysime tvarką savo namuose, geriau auginsime lietuvių kilmės anglus ar ispanus negu kursime ir ugdysime savo Lietuvos valstybę.“ (Iš diskusijų apie emigraciją internete.)

Kursime gerovę kitoms tautoms ar darysime tvarką savo namuose?

Argumentų paneigti šias mintis, deja, nėra – pasakyta visa tiesa. Emigracijos smagratis įsisuko – sustoti bus labai sunku. Tačiau išeitį rasti būtina.

Tai, kad esame vis dar pasiklydę tarp dviejų pušelių emigracijos klausimais, galime suprasti iš nuolat pasirodančių ir dabartinę emigraciją ginančių straipsnių. Nieko nesuprantantys „intelektualai“, šou rykliai ir įvairaus kalibro pusiau prigesusios „žvaigždės“ narsiai reiškia savo nuomonę: “Na ir gerai, kad emigruojam, vadinasi, tampame vis labiau civilizuotesni, vis labiau integruojamės į globalų pasaulį. Nėra čia ko verkšlenti“. Tarsi zombiai tokie „rašytojai“ kartoja emigracija labai suinteresuotų Briuselio ir didžiausių tarptautinių organizacijų vadovų – globalistų – suformuluotas klišes: „Tai dabartinio pasaulio tendencija ir realija, tai nieko blogo, emigracija buvo ir bus“ ir pan. Tokie rašytojai toliau savo nosies nemato ir nemąsto. Mano galva, kai kurie jų tuo asmeniškai suinteresuoti, nes gali nuvažiuoti į kitas šalis ir ten atvykusių tautiečių bendruomenėse, aišku, ne už dyką, pasipinigauti, pateikdami emigrantams Lietuvoje jau atgyvenusias popkultūros vertybes... Ir nesvarbu, kad vėliau emigrantai baisisi atvežtos „kultūros“ kokybe. Aišku, norėtųsi lygiavertės diskusijos su žmonėmis, kad jie vis labiau suvoktų šios temos aktualumą sau, šeimai, tautai ir valstybei. O kol kas būtent mano minėtą pakraipą publikuoja visi didieji ir svarbiausi interneto portalai (su labai mažom išimtimis). Ir dėl to, atvirai pasakius, liūdna.

Dabar tarptautinės migracijos srityje dirbantys profesionalai, ją, migraciją, įvardija „nei kaip teigiamą, nei kaip neigiamą reiškinį – jis tiesiog yra. Migracija, pasak jų, visada buvo, yra ir bus. Jos pasekmes siūloma tiesiog „suprasti ir nepurkštaujant priimti“(!). Manau, jog šių kelių žodžių esmė yra iškalbinga – siūloma susitaikyti su šalies praradimais. Bent truputį mąstančiam žmogui aišku, kad toks migracijos (net ne migracijos, o emigracijos, nes ji praktiškai vienpusė) suvokimas ir traktavimas Lietuvos ateičiai iš esmės nepalieka jokių šansų. Juk ir Eurostatas prognozuoja, kad panašūs emigracijos procesai Lietuvoje trūks iki pat 2035 m.!

Susipainioję tarp emigracijos klausimų (pasaulinis migracijos vidurkis yra 3 proc. arba per 200 mln. žmonių), jau nebesuprantame, kas šiame gyvenime yra normalu, o kas – ne. Emigracijos srautai Lietuvoje yra šešis kartus didesni nei pasaulinis migracijos vidurkis (18 ir 3 proc.)! Pažvelkime į migraciją iš kitos pusės, ir pamatysime, kad „normalu“, reiškia ne emigraciją, o gyvenimą su savo šeima, savo Tėvynėje, tarp savo tautiečių. Tą šiandieną daro 97 proc. pasaulio žmonijos! Nenormalu yra tai, kuomet emigracija iš šalies viršija 3 proc. Jeigu orientuotumės būtent į šias proporcijas, viskas būtų gerai. Deja, taip toli gražu nėra. Todėl visus be proto garbinančius ir šlovinančius emigraciją, reikėtų išsiųsti ten, kur pastaruosius 20 metų jie patys siuntė tautą – į emigraciją, ir į tokias sąlygas, kuriomis daugelis išvykusiųjų ten gyvena. Gerai būtų prie jų dar pridėti ir tuos politikus, kurie savo sprendimais tik didino ir taip gausius emigracijos srautus. Gal tada jiems prašviesėtų akys? Precedentas jau yra: vienos iš ES šalių rinkėjai jau pasiūlė emigruoti savo politikams.

Aš suprantu, kad mūsų politikams didžiulė problema yra reiškinių, vykstančių aplink juos, apibendrinimas. Todėl toliau savo straipsnyje remsiuosi mūsų mokslininkais, intelektualiniu elitu, kuriam šį kartą atstovauja pakankamai jauna ir skirtingų mokslo sričių profesūra. Jų išvados krypo viena kryptimi – politikų link. Pakalbėkime apie žmonių ir valdžios santykius, politinius sprendimus ir jų pasekmes.

Pradėkime nuo filosofo, prof. Gintauto Mažeikio, kuris labai kokybiškai ir itin taikliai suformulavo migracijos apibrėžimą. Pasak jo, migracija yra „radikaliausia tautos protesto forma“. Kuomet šalyje vykdoma politika žmonėms nepriimtina, vyksta prievartinis žmonių išstūmimas iš valstybės, t.y. emigracija. Kai valstybės vykdoma politika žmonėms yra priimtina, pasireiškia traukos į ją dėsningumas ir vyksta atvirkštinis procesas – imigracija bei reemigracija. Esama Lietuvos migracijos situacija labai iškalbingai vaizduoja vykdytos šalies valdymo politikos kryptį, rodančią kas dominavo politikoje – išstūmimo ar traukos dėsniai. Nuo šių išvadų mūsų politikams iki raudonumo turėtų kaisti ausys dėl savo neveiklumo, neatsakingumo ir nekompetencijos.

O štai prof. Aleksandras Dobryninas tvirtina: „Jeigu piliečiai nepasitiki savo Vyriausybe, jeigu Vyriausybė nenori komunikuoti su piliečiais, jeigu manoma, kad piliečiai yra banda, kurią galima valdyti primityviais viešųjų ryšių metodais, pasitikėjimo ir palaikymo nebus. Tokia valstybė gali žlugti iš vidaus“. Manau, jog į šias kelias eilutes sutelpa valstybės valdžios institucijų ir pastarųjų dviejų vyriausybių požiūrio į visuomenę ir jos žmones santykių istorija. Perdėtas dėmesys verslui persipina su nehumaniškai įžūliu nesiskaitymu su žmonėmis, taip sustiprinant žmonių išstūmimo iš valstybės veiksnį. Politikai ir darbdaviai, didindami atotrūkį tarp žmonių pajamų, ne vienijo, o skaldė tautą, „kūrė“ visiškai skirtingas Lietuvas. Kiek toli arba kiek arti valstybės žlugimo buvome – atsakymas iš tiesų retorinis. Padėtis Lietuvoje stabilizavosi tik grėsmės iš Rytų akivaizdoje – dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje.

A.Dobryninas pateikia ir savo gydymo receptą: „Supraskime, kad mūsų turtas yra piliečiai. Mes neturime išteklių. Mes turime investuoti į piliečius ir jų išsilavinimą. Į jų galimybę tapti gerai informuotais piliečiais. Tam turi būti sukurta valstybės strategija ir tai yra mūsų šansas išgyventi situacijoje, kuri ne visuomet mums palanki“. Taigi, akivaizdu, jog tam, kad turėtum darbą Lietuvoje, būtina aiški valstybės politika ir visiškai nepakanka to, kaip dabar plačiai reklamuojama, vienetinių sėkmės istorijų. Tai jokia politika, o tik paprastas atsitiktinumas.

Pavyzdžiui, man visiškai neaišku, kodėl save socialdemokratu vadinantis A.Butkevičiaus ir jo vadovaujama Vyriausybė (Užsienio reikalų ministerija) iki šiol uoliai vykdo konservatoriaus A.Kubiliaus parengtą Strategiją „Lietuva 2030“? Kodėl dabartinė Vyriausybė ir toliau beatodairiškai tirpina paskutinius Lietuvos žmogiškuosius resursus? Juk minėta strategija – tai A.Kubiliaus vyriausybės oficialus prisipažinimas, kad ji nesugeba suvaldyti esamų emigracijos srautų, todėl renkasi kelią Lietuvą perkelti į internetinę erdvę. Ar ne ironiška: kol žmogus Lietuvoje – jis vyriausybei nerūpi. Ir tik tuomet, kai jis išvyksta, Vyriausybė imasi priemonių paversti jį ne Lietuvos, o pasaulio lietuviu. Taip prarandami ne tik žmonės, bet ir išmetami Lietuvoje uždirbti pinigai.

Kitas profesorius, Seimo narys Kęstutis Masiulis teigia, kad valstybė į žmogų investuoja apie 200 tūkst. litų, kol jis tampa kvalifikuotu darbuotoju. Mano kaupiama statistika rodo, kad nuo 1990-ųjų pradžios iki 2013-ųjų pabaigos iš Lietuvos emigravo 834 117 žmonių, o per tą laiką į ją imigravo 153 477. Iš antrojo skaičiaus atėmus atvykusius užsieniečius, žinosime, kiek sugrįžo reemigrantų. Migracijos balansas (Lietuvos praradimas) sudarytų apie 700 tūkst. žmonių. Padauginkime šį skaičių iš 200 tūkst. litų ir sužinosime galimus Lietuvos valstybės nuostolius, patirtus dėl emigracijos. 140 mlrd. litų! Suma įspūdinga. Priminsiu, kad valstybės skola, 2012 m. duomenimis, sudarė „tik“ 47 mlrd. litų. Tai kaip pavadinti daugiau nei du dešimtmečius vykdytą politiką? Aš ją įvardinčiau taip: „Po manęs – nors ir tvanas“. Juk iš politikų jau ketvirtis amžiaus niekas nereikalauja jokios atsakomybės. Neabejoju, kad dėl to didele dalimi kalti ir rinkėjai.

Minimų procesų pasekmes iškelia prof. Boguslavas Gruževskis: „2050 m. pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių skaičius pralenks jaunų žmonių skaičių. Tai bus absoliutus vyresnio amžiaus žmonių dominavimas visose srityse“. Vyresnių žmonių pagausės nuo 16 iki 32, 7 proc.

Statistika negailestingai reklamuoja pastarųjų dešimtmečių vykdytos politikos „pasiekimus“, informuodama, kad per pastaruosius dešimt metų mokinių ir studentų skaičius šalyje sumažėjo 253 tūkst., arba 31 proc. Pasaulyje natūralus prieaugis (gimstamumo ir mirštamumo santykis) sudaro 1,2 proc., tačiau Lietuvoje jis yra neigiamas ir vienas prasčiausių Europoje, t. y. - 0,1. Per gyvenimą viena dviejų žmonių šeima statistiškai Lietuvoje pagimdo 1,5 vaiko, pasaulio vidurkis - 2,5. Europos Komisija skaičiuoja (2013 m.), kad Lietuvoje 2060 m. gyvens 2,67 mln. gyventojų. Tačiau šiose projekcijose dar neatsižvelgiama į pastarojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenis. Juos įvertinus, šios projekcijos tampa dar iškalbingesnėmis:

• 2030 m. Lietuvoje gyvens 2,77 mln. gyventojų,

• 2060 m. – 2,4 mln. gyventojų.

Jungtinių Tautų prognozėmis, 2055 m. Lietuvoje bus tik 2,2 mln. gyventojų.

2060 m. jaunimas (15 - 29 m.) sudarys 336, 6 tūkst. arba  tik 13 proc., o darbingo amžiaus žmonių nuo dabartinių 67 proc. sumažės iki 55 proc. Štai ir visa matematika...

Pietryčių Azijos folkloras turi tris išvaizdžių beždžionėlių statulas, tarsi sakančias: „nieko bloga nematau, nieko bloga negirdžiu, nieko bloga nesakau“. Kai tik kalba pakrypsta migracijos klausimų link, man į tas beždžiones panašiais tampa mūsų politikai, nes nieko nemato, nieko negirdi ir nieko nekalba. Atvirai pasakius, tokia padėtis gerokai pabodo.

Tai gal pradėkime veikti atsakingai mes, rinkėjai, kad į valdžią ateitų tie, kurie mokėtų ne tik viską matyti, girdėti ir kalbėti, bet ir daryti.