|
Pradėjau verkti. „Kaip nevažiuojate? Mama jūsų taip laukė, ką aš jai pasakysiu? Kad gyveno nuodėmėj ir mirs nuodėmėj?“ – „Ir dar, – pasakė man kunigas: – pasakykite, kad ir į bažnyčią nepriimsiu ir kapų nešventinsiu.“ „Tai kodėl jūs tiek metų ėjote kalėdoti pas mano mamą? Kam priimdavote aukas iš nuodėmingų žmonių?!“ – sušukau aš. Kunigas pareikalavo išeiti. Išėjau iš klebonijos nuleistomis rankomis. Pirma mintis buvo nuvažiuoti į kitą kaimą, į kitą bažnyčią, tą ir padariau. Ten kunigas mane priėmė mandagiai, bet paaiškino, kad jis negali paskutinio patepimo atlikti kitos parapijos žmonėms. Tada namuose ne aš mamą raminau, o ji mane. Aš jai tik sugebėjau pasakyti, kad kunigas nevažiuos dėl to, kad ji neturėjo bažnytinės santuokos. Bet aš vis tiek nusprendžiau ką nors sugalvoti, rasti, kas kitas gali tai padaryti. Nuėjau į kitą kambarį ir tiesiog rėkiau rėkiau: „Dieve, tu esi gailestingas ir sąžiningas, tai kodėl leidi, kad tau čia, Žemėje, tarnautų tokie kunigai, kurie neatlieka savo pagrindinės misijos? Jie neveda prie tavęs, o atgraso.“ Tą akimirką suskambėjo telefonas. Atsiliepiau ir išgirdau kunigo balsą. „Va, aš čia pažiūrėjau į savo knygas ir tikrai matau: ji mane kasmet įleisdavo į namus, aukojo bažnyčiai. Pagalvojau, kad reikia padėti šiai moteriškei. Atvažiuokite manęs, atliksiu paskutinį patepimą.“ Mamai pasakiau, kad kunigas persigalvojo, ir išvažiavau jo parsivežti. Kai mirė, mama buvo palaidota pagal katalikiškas apeigas. O aš nuo to karto į Dievą kreipiuosi tiesiogiai, netikiu Bažnyčios tarnais. Gal ir yra jų gerų, bet dirba kitoje parapijoje ir jų trukdyti nevalia. Gediminas Jankūnas, kunigas, teologijos mokslų daktaras: „Dėl ligonio sakramento teikimu nebuvo galima atsisakyti, reikėjo atlikti išpažintį, ypač jeigu ligonio gyvybė – pavojuje. Suteikti ligonio sakramentą reikia, net jeigu jis gyveno nuodėmingą gyvenimą. Jeigu ligonis pasveiks ir grįš į vadinamąjį nuodėmingą gyvenimą, tai jau bus kita situacija. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje negalima atsisakyti suteikti ligonio patepimo. Tai būtų jau ne bažnytiška. Ir man labai gaila dėl tokių situacijų. Turiu pripažinti, kad šiame laikmetyje mes, kunigai, dažnai esame pasimetę. Mat anksčiau viskas buvo labai aišku, žmonės buvo sėslūs, o dabar viskas juda, keičiasi. Vyresnės kartos kunigai turi vienokius reikalavimus, jaunesnės – kitokius. Taigi tokio aiškumo pritrūksta ir .....
|