Dizaineris Jonas Landsbergis – itin veiklus jaunas žmogus, spėjantis vienu metu kurti interjerus, muziką, puoselėti šeimą, mokyti vaikus ir stebėti pasaulį. Iškart sužavintis savo darbų preciziškumu ir šiltumu, J. Landsbergis nepaiso vartotojų visuomenės gyvenimo taisyklių. Šis draugiškas ir lengvas interviu su juo pristatys jaunojo dizainerio darbus, atskleis kūrybos autoritetus bei paskatins domėtis dizainerių kuriamais daiktais.
Kaip galėtum paaiškinti savo universalumą, jog esi ir grafikos dizaineris, ir mokytojas, ir kuri muziką, ir neseniai pradėjai rašyti savo tinklaraštį? Ar tai šeimos genų nulemti gabumai, ar didelis noras daug pasakyti ir nuveikti?
Iš tiesų negalėčiau savęs vadinti grafikos dizaineriu – vis dėlto labiau linkstu prie interjero, baldų, kartais ir papuošalų dizaino, nors kartais tenka ir grafikos vieną kitą darbelį nuveikti. Muzika – hobis nuo vaikystės, kartais vis sugrįžtantis. Kai sugrįžta, sunku atsitraukti. O apie tinklaraštį mąsčiau jau seniai, bet tik dabar, baigęs bakalauro studijas, jį įgyvendinau. Pats nežinau, ar tiesiog studijuodamas neturėjau tam laiko, ar galbūt laukiau naujo gyvenimo etapo, kuriam prasidėjus pradėčiau ir tinklaraštį.
Įvairi veikla – įdomu. Džiaugiuosi, kad pavyksta užsiimti skirtingais dalykais. O noras kažką pasakyti atsiranda tik vėliau; iš pradžių viskas ateina eksperimento keliu, vieni dalykai „užkabina“, kiti – ne.
Ar esi įgyvendinęs daugiau interjero projektų nei tuos, kuriuos reikėjo daryti studijų metu?
Esu suprojektavęs jaukų nedidelį biurą Vilniaus senamiestyje.
Biuras Vilniaus senamiestyje |
Su kokiomis medžiagomis mėgsti dirbti?
Iš tiesų medžiagų nėra tiek daug, bet man patinka stiklas, plienas, natūrali mediena, betonas, fanera, visai smagi, šiuo metu kaip tik „ant bangos“ – OSB plokštė, kuria neretai būna aptvertos statybvietės. Tik su OSB reikia elgtis labai atsargiai, turėti saiką: esu matęs nevykusių bandymų, kai buvo persistengta ir peržengta subtilumo riba. Bandau panaudoti ir netradicines medžiagas, pvz., norėčiau kokioje nors biuro erdvėje panaudoti statybinius blokelius. Žinoma, visos medžiagos turi turėti savo vietą ir savo saiką.
Iš medžio esi sukūręs ir papuošalų kolekciją „Fake Jewelry“. Kodėl nusprendei „suklastoti“ brangakmenius?
Jei atvirai, tai nuo kitų projektų turėjau medžiagos likučių ir sugalvojau tokį būdą juos panaudoti.
Fake Jewelry |
Tavo dizaino darbai dvelkia minimalizmo vėjais. Kuo minimalizmas tave patraukė? Gal tai vyraujančių madų ir geresnių pardavimų galimybių įtaka?
Manau, kad tyliai galima pasakyti daug daugiau nei rėkiant, ir tai veikia visose srityse. Tokia formule ir pats stengiuosi remtis, o švara ir racionalus visa ko nereikalingo atsisakymas sukuria man patrauklią estetiką. Dėl pardavimų – čia aš dar visai „žalias“, bet tikiu, kad yra įvairiausių žmonių, o kiekvienas projektas pasiekia vis kitą auditoriją. Tikrai kol kas pardavimų galimybės nei stilistikai, nei idėjoms įtakos neturi, o gal turėtų?
Atsakyčiau, kad turbūt daugelis kūrėjų siekia pragyventi iš savo kūrinių. Ar šis momentas kažkokia forma buvo įtrauktas į tavo studijų programą Vilniaus dailės akademijoje? Ar būsimieji dizaineriai labiau orientuojami į savo originalaus produkto sukūrimą, o visa kita – kitų žmonių darbas?
Pragyventi – turbūt teisingas siekis. Žinoma, ir aš to siekiu. Akademijoje daugiau buvo liečiamos grynai profesinės dizainerio disciplinos, o apie pardavimą ir panašius dalykus nelabai buvo kalbama. Gaminio (pramonės, industrijos ar dar kaip bepavadinsi) dizaineris iš tikrųjų plati sąvoka. Dizaineriai, baigę šią specialybę, užsiima labai skirtingais dalykais. Žinoma, jeigu pavyksta rasti darbą kokioje pramonės įmonėje, kuriai būtent ir reikia profesionalaus dizainerio, tuomet užsiiminėti pardavimais, reklamomis ir pan. jau netenka. Taigi skirtingų dizainerių ir veikla labai skirtinga.
O kaip pats dėlioji darbus ir laiką? Ar laikaisi kokio nors grafiko, ar pasiduodi improvizacijoms?
Stengiuosi darbus susiplanuoti, bet viskas labai priklauso nuo to, kokie tie darbai. Kiekvienas projektas trunka labai skirtingą laikotarpį, todėl ir planuotis tenka skirtingai.
Koks tavo svajonių dizaino projektas?
Jau kurį laiką galvoju, kad labai norėčiau įrengti jogos studiją, visiškai atsisakant bet kokios religinės, dvasinės simbolikos. Arba kirpimo saloną. Irgi be religinės simbolikos.
Kodėl norėtum atsisakyti tradicinės simbolikos?
Nes labai dažnai už tos simbolikos pasislepiama, o joga – labai estetiška ir charakteringa veikla vien vizualiai. Projektuojant esminė užduotis būtų tai estetikai nesutrukdyti, bet ją tik sustiprinti.
Gal ir pats užsiimi joga?
Šiuo metu ne, bet esu užsiiminėjęs. Galbūt pristabdė tai, jog po kurio laiko kursuose prasidėjo kalbos apie įvairius metafizinius, dvasinius dalykus, o šitai man, sakykime, ne prie širdies.
Ar turi savo gyvenime autoritetus? Kas jie, jei ne paslaptis, kuo tave įkvepia, padrąsina?
Enrique Iglesias. Ne, juokauju. Iš tikrųjų ilgai galvojau ir sugalvojau, kad nelabai turiu ką atsakyti į šitą klausimą. Galbūt mano autoritetai – ne žmonės, o darbai, daiktai (nors ir buitiškai nuskambėjo, bet taip ir yra).
Minimalux |
Živilė Lukšytė |
Vytautas Gečas |
Hovard Design |
Alessandro Marelli |
Florian Pucher |
Galėčiau paminėti, kad antroje nuotraukoje esantis darbas – mano kurso draugės. Tad taip išeina, kad ji kažkuria prasme yra mano autoritetė!
Mokykloje esi technologijų mokytojas, tiesa? Ko mokai savo mokinius, kokias užduotis jie atlieka?
Taip. Stengiuosi technologijų užduotis pasukti labiau į dizaino pusę, o ne į tradicinį šaukštų drožimo ir pan. miksą. Žinoma, ir technologiniai dalykai išlieka, tik stengiuosi, kad moksleiviai išlaikytų individualumą. Todėl kaskart tas kūrybos procesas būna vis kitoks. O užduotys tokios: baldai, knyga, animacinis filmukas ir t. t.
O ko pats išmokai dirbdamas su jais?
Mane labai nustebino ir iš tiesų įkvėpė tai, jog yra vaikų, kurie sąmoningumu ir požiūriu gerokai lenkia didžiąją dalį suaugusiųjų. Konkretaus pavyzdžio nepasakysiu, bet jaunieji piliečiai nustebina pamokose, kūrybinio proceso metu, kai kalba nukrypsta į profesinio pasirinkimo, tolerancijos ir netgi politines temas.
Kaip tau atrodo, kaip Švedijos baldų gamintojo IKEA atėjimas į Lietuvą pakeis žmonių interjerus, interjero dizainerių darbus ir panašiai?
Aš nesu IKEA fanas ir nesu IKEA heiteris. Man patinka jų gaminamos produkcijos estetinės charakteristikos, tikrai pataikoma į laikmetį, nors puikiai išlaikomas komerciškai toks naudingas neutralumas. Kodėl nesu fanas? Matyt, dėl savo profesijos. Man įdomu daiktai: baldai, aksesuarai, buities daiktai... Dar įdomiau rasti šių daiktų įvairiuose tinklaraščiuose, interneto parduotuvėlėse ir t. t... Gal čia vos vos ir egocentriška, bet aš nenoriu namuose turėti tuos pačius daiktus, kokius turi dar pusė pasaulio. Juk tiek daug dizainerių sukuria tokių įdomių dalykų (ir tikrai nebūtinai jie baisiai brangūs)! Kodėl tuo nepasidžiaugti juos įsigyjant?
Jonas rekomenduoja pasižvalgyti po šiuos dizainerių darbų portalus:
Poketo
Muji
Daugiau Jono darbų galite rasti ČIA.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]