Jonas Noreika Štuthofe gavo garbės kalinio statusą – vokiečiai visgi nenubraukė visos jo 1941–1942 metų veiklos

Šis tekstas, publikuotas lrytas.lt portale 2018 m. rugsėjį, verčia dar kartą apie kai ką susimąstyti. Juolab, kad kai kas nelaukė „dar kokius dvidešimt metų“, kad būtų nudaužta su žydu izoliacija susijusio asmens atminimo lenta, tarsi tyčia kabojusi priešais kitame Neries krante esančias Senąsias žydų kapines.

ekspertai.eu



Laiškas į pamiškės duobę

Įėjimas į Štuthofo koncentracijos lageris, kuriame, kaip teigiama, turint garbės kalinio statusą, dalį laiko teko praleisti ir Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai). Nuotr. wikipedia.org

Mielas nužudytas bevardis žyde, gulintis duobėje and kitų nužudytųjų kūnų. Dažnai galvoju apie tave. Galvojau rašydama knygą, galvojau dabar, kai Lietuvoje buvo minima Holokausto aukų atminimo diena, skaitomi aukų vardai ir už tave meldėsi pats Romos Popiežius.

Kaip tu žuvai? Kaip tu guli ten, toje pamiškės duobėje? Skaičiau viename ekshumacijos protokole: „Aukos duobėse suverstos 3–4 sluoksniais, daugumos kūnai susirietę, rankos ties akimis ar galva, kiti apkabinę vaikų kūnus.“  O dar girdėjau vieno iš žydšaudžių, Tautinio darbo apsaugos bataliono karių video interviu. „Kaip jūs šaudėte žydus?“, – klausė jo žurnalistas.

„Na, eina žydai vorele, tylūs kaip avelės, paskui prie duobės nusirengia iki apatinių, gulasi veidu į žemę ant kitų sušaudytųjų, o jei tėvas su vaiku, tai gulasi abu ir tėvas apkabina vaiką.“ „Tai kaip šaudavot: pirma į tėvą ar pirma į vaiką?“ – klausia žurnalistas. „Mes ne žvėrys kokie, kad tėvo akyse į vaiką šautume. Žinoma, kad tėvą pirmiau“.

Taigi ne žvėrys buvo mūsų Lietuvos žydšaudžiai. Žmonės. Darbas jų buvo toks. Kaip rašo genocido centro istorikai: „Naciams pavyko įtraukti kai kuriuos Lietuvos bataliono karius į žydų žudynes“. „Nemalonus, bjaurus tas darbas buvo“, – baigė savo interviu Juozas, bataliono karys.

„Pavyko įtraukti  į žydų genocidą ir Joną Noreiką“, – rašo tie patys istorikai. Nes ir Noreikai gal nebuvo malonu,  kai 1941 rugpjūčio 5-ąją buvo priversta atsistatydinti Lietuvos vyriausybė. Taip, Noreika tą pačią dieną ėmėsi Šiaulių apskrities viršininko pareigų. Lietuvos vyriausybės galas, rašo istorikai „galimas daiktas, suteikė Noreikai sunkių išgyvenimų ir nuteikė prieš nacius.“

Bet juk vyriausybė atsistatydino ir nepasakė savo pavaldiniams ką daryti. Taigi visi dirbo toliau. Išgyvenimai išgyvenimais, o darbas darbu. Teisingai klausia Jono Noreikos garbę ginantis muzikos profesorius: „Ar valdiškos pareigos okupuotoje šalyje yra vien smerktinas žingsnis – kolaboravimas su okupantu? Juk tenka paklusti jo tvarkai“.

Tvarka buvo gera. Vokiška. Tokiai nesunku paklusti, tuo labiau kad Lietuvos civilinei administracijai buvo leista skirstyti žydų turtą: dalį atidavus vokiečiams, savo nuožiūra imti ne tik savo, bet ir miesto, apskrities ar valsčiaus žmonių reikmėms. Žodžiu, galima buvo vykdyti  teisingą socialinę politiką. Žydai juk praturtėjo engdami lietuvius ar ne?  Taip rašė pats Jonas Noreika savo kūrinyje „Pakelk galvą, lietuvi“.

1941–44 metais Lietuvoje tvarka buvo tokia gera, kad daugelio miestų administracijoje ar policijoje vokiečių net nebuvo. Nereikėjo. Buvo nurodymai iš Gebietskomisaro ir tiek. Nurodymai identifikuoti ir izoliuoti visus žydus. Rasti vietą getams, aptverti ją, aptvertuosius saugoti, o visą likusį turtą perimti ir išparceliuoti patiems.

Žydai dar buvo gyvi, o Lietuvos miestuose ir miesteliuose plušo turto skirstymo komisijos. Gal komisija, o gal pats Jonas Noreika sau paskyrė žydo namą ir apsigyveno jame (t.y. „buvo įtrauktas į apsigyvenimą“). To žydo šeima tikriausiai dar buvo gyva, Noreikos nurodymu uždaryta Šiaulių ar Žagarės gete. Nurodymai sušaudyti – kitiems lietuviams, ne Noreikai – bus duoti vėliau, po kelių savaičių ar mėnesių.

Taip, Noreika dirbo vardan Lietuvos. Nevalia tuo abejoti. Jis nuoširdžiai, kaip ir jo vadas, LAF lyderis Kazys Škirpa, manė, kad Lietuvai bus geriau, kai joje nebeliks žydų. Tačiau vokiečiai ne tik žydus liepė sutvarkyti. Ne, jų apetitas siekė toliau. Kai po pusantrų Jono Noreikos darbo  metų, 1943 metų vasarį Lietuvos administracijai buvo liepta mobilizuoti 30 000 vyrų į SS dalinius – o čia tai jau ne!  

Lietuva užprotestavo. Jonas Noreika, drąsus vyras ir Lietuvos patriotas, kaip ir daugelis kitų jo kolegų atsisakė vykdyti mobilizaciją. Ir mobilizacija žlugo, nes be Lietuvos administracijos ir policijos pagalbos naciai nieko negalėjo padaryti: Lietuvoje jie teturėjo kelis šimtus savų žmonių, savų policininkų. Naciai galėjo tik pagąsdinti: išsiųsti protestuotojus į Štuthofą.

Tiesa, nemaža dalis tų protestuotojų – buvę lojalūs bendradarbiai, žydų genocido vykdytojai. Tiesa, Jonas Noreika Štuthofe gavo garbės kalinio statusą – vokiečiai visgi nenubraukė visos jo 1941–1942 metų veiklos.

Ar tu žinai, nužudytas Lietuvos žyde, kad Lietuvoje tik keletas paminklų žudynių kaltininkams: be Jono Noreikos atminimo lentos ir jo vardu pavadintos mokyklos, tebestovi paminklas žydšaudžiui Jonui Krištaponiui, jo vardu pavadinta aikštė, tebestovi paminklas ir  Kauno VII forto žudynių vadui Juozui Barzdai.

Vilniuje šalia Gedimino kalno tebėra didelio nacių draugo ir žydų priešo Kazio Škirpos alėja. Tu, nušautas Lietuvos žyde, gulintis vienoje duobėje su tūkstančiu kitų žydų, dar palauk. Dar neatėjo laikas mums, lietuviams, versti paminklus ir plėšti atminimo lentas. Dar tik 75 metai praėjo nuo tavo žūties. Palauk dar kokius dvidešim metų. Laikyk tvirtai apkabinęs savo vaiko kaulus. Juk tau pasisekė: nematei jo mirštant. Mes, lietuviai, ne žvėrys.

Rūta Vanagaitė

Susiję:

Atsiribojimas nuo vandalizmo ir klausimas patriotams