Juvenalinė justicija

Juvenalinė justicija – šeimos griovimo priemonė. Tuo įsitikinusi Irina Medvedeva, žinoma Rusijos psichologė, publicistė, visuomeninio Rusijos demografinio saugumo instituto direktorė. Spaudos konferencijoje Informacinėje agentūroje „Vremia” ji pareiškė, kad dabar visoms posovietinės erdvės valstybėms iškilo labai svarbus uždavinys – kiek įmanoma priešintis juvenalinei justicijai („juvenalinė” – skirta nepilnamečiams), kuri Rusijoje ir Ukrainoje gali įsiviešpatauti labai greitai.

„Kai bus priimtas įstatymas dėl juridinės ir teisminės nepilnamečių teisių apsaugos sistemos, – mano Irina Medvedeva. – Štai tada ir galės vaikai kreiptis su skundais dėl savo tėvų, pedagogų ir kitų suaugusių. Tai vykdoma remiantis Tarptautine vaikų teisių konvencija, kurią tuomet dar nesuirusi Sovietų Sąjunga pasirašė 1989 metais. Vakaruose juvenalinė justicija jau egzistuoja ir kelia košmariškas pasekmes, tėvai ir pedagogai gyvena nuolatinėje grėsmėje, po juvenalinės justicijos (JJ) Damoklo kardu; ne tik auklėjimas, bet ir mokymas toku būdu sunaikinamas labai sparčiai, nes kalba eina būtent apie kultūrinį auklėjimą – ne apie tuos marginalus ir piktadarius, kurie gali kankinti savo vaikus arba juos tvirkinti. Pastariesiems viskas numatyta Baudžiamajame kodekse. Kalba eina apie kultūringas šeimas, kuriose vyksta normalus auklėjimas, štai šis dalykas ir pasidaro neįmanomas, nes vaiko teisės – tai nauja vaikų diktatūros suaugusių atžvilgiu forma.

Pasak JJ sistemos, bausdami vaikus už vienokį ar kitokį nusikaltimą, tėvai, kurie iš tiesų nori, kad jų vaikas išaugtų padorus ir kultūringas, tampa nusikaltėliais. Pagal vaiko pareiškimą teismo organai gali bausti motiną arba tėvą. Atimti vaiką. Ir šitą blogį nori įdiegti pas mus, kaip visuomet, tvirtindami, kad vaikus reikia ginti nuo smurto. Kokio smurto? Draudimo valgyti rankomis, žiūrėti kovinius filmus, rūkyti ir gerti? Tai nenormalu. Kažin kokie „protingi” žmonės, kurie sudaro šitos JJ aparatą, pagal vaiko pareiškimą nusprendžia: atimti jį ar neatimti iš motinos, verta ji auklėti vaikus, ar neverta. Tai paprasčiausia beprotybė. Nes žiūrint į šeimą tradiciškai, net nesvarbu, koks tai požiūris į šeimą – judėjiškas, krikščioniškas ar musulmoniškas, visais laikais buvo laikoma, kad tėvus pakeisti nepaprastai sunku, ir iš paskutiniųjų buvo stengiamasi išsaugoti šeimą ir nesikišti į ją”.

JJ Trojos arklys

Mes jau kažkada rašėme apie raktinius žodžius, kurie, kaip ir dera raktams, atveria duris į tam tikrą prasminę erdvę. Jei pratęsime šią metafoprinę seką ir suteiksime jai šiek tiek kriminalinį atspalvį, tai būna žodžių, panašių į kūjį. Jais galima numušti bet kokias spynas ir įsibrauti per bet kokias duris. O esant poreikiui (sustiprinsim kriminalinį atspalvį) – tai ir duoti per galvą. Tokiems „kūjiniams” žodžiams priskiriama ir „smurto” sąvoka. Retas kuris žodis šiuolaikiniame gyvenime turi tokį ryškų neigiamą atspalvį. Juolab, jei jis vartojamas su priedėliu „vaikai”.

Naujas projektas ir seni pažįstami

Tačiau kartais galva kažkaip paradoksaliai sureaguoja į šitus žodinius smūgius. Staiga tau nušvinta mintis: o kodėl šita smurto prieš vaikus problema dabar taip sujaudino būtent tuos politikus ir visuomenės veikėjus, kuriems į vaikus buvo ne tik visiškai nusispjaut, bet kurie padarė viską, kad tie vaikai atsidurtų dabartinėje varganoje būsenoje? Kai prasidėjo masinis nuskurdimas, laikraščiuose rašė apie provincijos mokinių apalpimus iš alkio ir apie tai, kad kai kuriuose kaimuose vaikai valgo netgi kombinuotuosius pašarus. Tačiau dabartiniai rūpintojėliai dėl smurto prieš vaikus šauniai atsakydavo, kad kito kelio nėra, rinkos dėsniai neatšaukiami ir balasto turi būti atsikratyta. Ir kad visi aimanavimai apie vargšus vaikus – tai raudonai rudų jėgų kėslai, tipiškas komunizmas. Kai pradėjo įvesdinėti mokestį už mokslą ir visuomenė sunerimo, kad tai užvers kelius į aukštajį mokslą būsimiems genijams iš provincijos, kovotojai su smurtu vėlgi išliko ramutėliai. Atseit, elitas turi būti paveldimas, tai normalu – kiekvienam savo. Vieniems – Harvardas, kitiems – karvės. Kažkam juk reikia jas melžti!

O kokią pasipiktinimo audrą tarp vaikų teisių gynėjų sukėlė drovūs mėginimai įvesti kažką panašaus į dorovinę cenzūrą! Bent jau nepilnamečiams. Juk tai tikrai sumažintų smurto, įskaitant ir smurtą prieš vaikus, procentą, kadangi nusikaltėliai neretai atkuria realybėje tai, ką buvo matę ekrane. Neretai netgi iki mažiausių smulkmenų kopijuoja vagysčių, prievartavimų, nužudymų ir kitokio smurto epizodus. Betgi ne! „Neleisim vėl mūsų suginti į informacinį Gulagą! Vaikai turi turėti teisę į informaciją!” – piktinosi demokratiška visuomenė, kratydama rankoje Tarptautinę vaikų teisių konvenciją.

Pasiūlymai uždrausti abortus priveda „vaikų mylėtojus” tiesiog iki isterijos priepuolių, nors, atrodytų, tai toks siaubingas smurtas prieš vaikus – jų žudymas motinos įsčiose, kai jie net negali šauktis pagalbos.

Reikia pripažinti, mes ilgai negalėjome suprasti šito prieštaravimo. Nors, žinoma, jautėme kalbose apie smurtą prieš vaikus kažkokią apgaulę, kažkokius užslėptus kenksmingus tikslus. Situacija paaiškėjo palyginti neseniai, kai vaikų gynėjai iškėlė klausimą dėl JJ įvedimo.

Išgirdę neįprastą pavadinimą, žmonės paprastai gūžteli pečiais ir klausia, kas tai yra. Ir jeigu jiems pasakysi, kaip sako šios naujovės šalininkai, kad kalba eina apie specialius teismus nepilnamečiams, kurie reikalingi pilnavertei vaikų apsaugai, tai niekas neįtars nieko blogo. Pas mus juk daug visokiausių vaikiškų institucijų: vaikų darželiai, mokyklos, vaikų sporto klubai, vaikų ligoninės, poliklinikos, sanatorijos, stovyklos. Kodėl neįkurti ir specialių vaikų teismų?

O tuo tarpu JJ yra toks vaikų ir tėvų, visuomeninių santykių ir visos gyvenimo sanklodos griovimas, kad palyginus su ja ankstesnės reformos – tai tik naujametinių petardų tarškėjimas.

Kaip žinia, svarbi globalizacijos (vieningos pasaulinės vaklstybės su okultine-satanistine ideologija kūrimas) sudėtinė dalis yra šeimų sunaikinimas. Turbūt jau nieko nebereikia įtikinėti, kad masinis vaikų tvirkinimas per žiniasklaidą ir netgi per mokyklines „inovacijas”, tikslingas tėvų autoriteto griovimas, tiesioginė ir užslėpta narkotikų propaganda, žaidimų verslas, sužalojęs nesuskaičiuojamą jaunų sielų kiekį, vaikų sąmonės demonizacija per knygas, filmus ir tą pačią žiniasklaidą – visa tai ne atsitiktiniai atskiri epizodai, bet nuosekli globalistų ir reformatorių politika. Tačiau, kaip jie patys prisipažįsta, jiems labai trukdo įstatyminės bazės netobulumas. Dėl to jie iš visų jėgų stengiasi ją „patobulinti”.

Pavyzdžiui, sumažinę paso gavimo amžių iki 14 metų, mūsų įstatymdaviai greitai numažino iki tos pačios ribos taip vadinamą „lytinio neliečiamumo amžių”. Ir iš karto 14 metų amžiaus vaiko tvirkinimas nustojo būti kriminaliniu nusikaltimu. Kad ši norma būtų „paramstyta”, buvo pamėginta įteisinti ir santuokas tarp to paties 14 metų amžiaus vaikų. O dar anksčiau medicininiuose įstatymuose be didelio triukšmo buvo prastumtas leidimas darytis abortus penkiolikmetėms mergaitėms, be tėvų sutikimo ir jų net neinformuojant. Tokio „projekto” logika visiškai suprantama: vaikus nuo 14 metų amžiaus buvo ketinama paskelbti suaugusiais ir suteikti jiems visas privalomas juridines teises.

Tačiau mūsų „sovietinėje konservatyvioje” visuomenėje toks numeris neišdegė. Paauglių santuokų Rusijoje taip ir neįteisino, o „lytinio neliečiamumo” kartelę po ilgalaikių parlamento kautynių vis dėlto vėl padidino iki 16 metų. Ir globalistai ėmėsi atsarginio projekto.

Visokeriopai eskaluodami smurto prieš vaikus temą ir ypatingus, amžiui būdingus poreikius, „nuostabaus naujojo pasaulio” projektantai pradėjo stumti JJ. Reikalas tas, kad rimta teisine kliūtimi kenksmingiems reformatoriškiems eksperimentams vaikų tarpe tapo visų pirma tėvų teisė auklėti vaikus. Dėl to atkakliai kaunamasi už įstatymų komplekso, kurie pašalintų šitą apmaudžią kliūtį, priėmimą. Naudodamiesi vaikų gynimo nuo smurto pretekstu kaip demagogine priedanga, „pokyčių agentai” (Vakarų spectarnybų formuluotė, apibūdinanti tuos, kurie pakeičia „įtakos agentus”. „Įtakos agentai” purena dirvą, o „pokyčių agentai” ant šios dirvos jau kuria naują realybę pagal užsakovo planus) stumia dvi pagrindines inovacijas:

1. Suteikti vaikams juridiškai ir administraciškai užtikrintą teisę paduoti į teismą savo tėvus, auklėtojus, pedagogus ir kitus suaugusius.

2. Sukurti atskirą žinybą, kuri užsiims darbu su vaikais ir paaugliais iš rizikos grupės.

Kadangi šių reformų pražūtingumas ne iškart pastebimas, verta panagrinėti jas detaliau, ką ir padarysime kitoje dalyje.

Naujieji Pavlikai Morozovai

Kaip visada, kaip taranas kenksmingai iniciatyvai pasitarnavo širdį draskančios istorijos apie žvėriškumus, kurių atseit neįmanoma nutraukti, jei nebus įdiegtos šios iniciatyvos. Praktika rodo, kad tai apskritai pamėgtas anksčiau minėtų „pokyčių agentų” metodas. Kai reikia įdiegti kažką, kas prieš prigimtį, jie stengiasi kaip reikiant vožtelėti žmonėms per galvą informaciniu kūju. Nes gali netyčia atsipeikėti prieš laiką ir sutrukdyti.

Štai ir „juvenalai” pradėjo ir toliau maitina mus Dikenso stiliaus istorijomis apie nebaudžiamus pasityčiojimus iš vaikų internatuose, vaikų namuose ir daugelyje šeimų.

Tipiškas „kovotojų už žmogaus teises” pasakojimas, neseniai nugirstas Novosibirske. Psichologė iš medicininio socialinio centro labai patetiškai papasakojo apie 15 metų mergaitės, augančios toli gražu ne marginalioje, bet pakankamai – ir psichologė tai pabrėžė – pasiturinčioje šeimoje. „Mergaitė kaip mergaitė, su visomis paaugliams būdingoms problemomis, – psichologės veide pasirodė jausminga šypsena. – Na, visokios kompanijos, namo vėlai sugrįžta… parūko, žinoma. O motina, – čia šypsena pradingsta ir balse pasigirsta pasipiktinimas. – Įsivaizduojat, motina? Rėkia, muša vargšiukę per veidą, grasina suvaryti jai adatas po nagais ir apsvilinti lūpas žiebtuvėliu! Sako: „Aš tau lūpas nudeginsiu, jei nemesi rūkyti, bjaurybe!” Mergaitė kreipėsi į mane pagalbos, – psichologės balsas vėl pasidarė šiltesnis. – Ji buvo ant nervų priepuolio ribos. Įsivaizduojate, kaip pas mus pažeidinėjamos vaikų teisės?”

Kada nors, kai atsiras proga, mes pasistengsime prisiminti ir surinkti visus panašius demagogijos pavyzdžius į atskirą brošiūrą. Patikėkite, tai bus įspūdingas reginys. O gal ir prisiminti nereikės. Kas žino? Gal staiga knygų, žurnalų ir popierių krūvoje, kurią mes turime reguliariai nagrinėti, šmėstels kažkas panašaus į metodologinę priemonę Rusijos globalizatoriams? Ir ten bus surinktos siaubo pasakaitės, kurias naudoti rekomenduoja koks nors Amerikos ar tarptautinis strateginių projektų centras. Labai nesunku įsivaizduoti, kaip kiekvienai šaliai į šabloną įtraukiamos tam tikros korektyvos, atsižvelgiant į nacionalinius ir kultūrinius ypatumus.

Atkreipkite dėmesį, kaip pateiktame pavyzdyje asociacinė seka grindžiama greičiau Fadejevo negu Dikenso stiliumi. „Jaunaja gvardija”, jaunaisiais partizanais kvepia tos adatos po nagais… Tiesa, būta ir apmaudžios klaidos. Svilinti lūpas žiebtuvėliu – tai jau iš kitos ideologijos. Taip baugina priešininkus banditai iš amerikiečių filmų. Kažin ar net labiausiai įsiutusi rusų moteris (dargi su aukštuoju išsilavinimu, kaip pareiškė psichologė) pasirinks tokią žiaurią bausmę.

Nesistebėkite, jei išgirsite tragišką istoriją apie žiebtuvėlį savo mieste – Kurske, Archangelske, Saratove, Vladivostoke, Simferopolyje – kur tik norite. Juk JJ apims visą šalį. Kam kiekvienam miestui kurti individualią pasakaitę? Svarbiausia padaryti teisingą išvadą: dabar vargšė mergaitė šnabžda kažką apdegintomis lūpomis pas psichologą, o kitu atveju ji eitų į teismą. Ir teismas priims ją, išnagrinės jos pareiškimą ir nubaus sužvėrėjusią motiną visų juvenalinių įstatymų griežtumu.

Tai, ką mes čia kalbame, suprantama, nereiškia, kad visos istorijos apie smurtą prieš vaikus yra išgalvotos ir kad ant vaikų mums nusispjaut. Bet būtent todėl, kad mums nenusispjauti, mes ir rašome apie JJ.

Išsikelkime sau klausimą: argi mūsų BK nenumatytas vaikų gynimas nuo smurto? Argi šiandieninėje Rusijoje tėvai, visai kaip Viduramžių Europoje, gali nebaudžiami kankinti vaikus ir niekas jiems nė žodžio nepasakys, nes jie tėvai ir savo šeimose jie yra visiški šeimininkai? Juk ne! Globos įstaigos reguliariai atima tėvystės teises iš tėvų už blogą elgesį su vaikais, o kai kas ir į teismą pakliūna. Globos organams padeda policija, prokuratūra, mokyklos, psichologinės ir pedagoginės tarnybos. Žinoma, pasitaiko korupcijos, įgaliojimų viršijimo, aplaidumo. Tačiau, visų pirma, kas pasakė, kad atsiradus JJ pas mus, vaikus gins tik doruoliai ir aukšto lygio profesionalai? Zykovas pasakė? Tai jis kalbėjo ir apie metadono programas (kai narkomanams nemokamai vietoj heroino dalijamas kitas narkotikas – metadonas), kad jos išspręs narkomanijos problemą. Ir kad narkotikų legalizavimas padės pasiekti tą patį tikslą. O antra – kodėl nepapildyti jau egzistuojančių įstatymų patikslinimais, jei jie išties reikalingi? Kodėl nesustiprinti atsakomybės už įstatymų nesilaikymą? Kam suteikti vaikams teisę savarankiškai paduoti į teismą suaugusius?

Mes uždavėme šiuos klausimus įvairiems žmonėms. Taip pat prokuratūros mokslinių tyrimų instituto juristui, parengusiam įstatymą dėl juvenalinių teismų. Ir nieko rišlesnio už „taip vaikams bus ramiau” neišgirdome. Atseit, jie žinos, kad tai skirta specialiai jiems, kad jie bet kuriuo metu gali kreiptis ir bus priimti.

Ir jeigu mes neišmanytume praktiškai vaikų psichologijos, išsimokslinusio juristo atsakymas gal ir įtikintų. Tačiau kadangi mes ne pirmus metus dirbame su vaikais (įskaitant ir su patyrusiais psichotraumą, susijusią su smurtu), leisime sau suabejoti tokiu teiginiu. Ne abstrakčios kalbos apie „vargšus vaikučius”, bet konkreti darbo su jais praktika mums rodo, kad kai su vaiku iš tiesų žiauriai elgiamasi, jis savo kankintojų bijo. Jam ne tai kad į teismą kreiptis – net kokiam nors geram pažįstamam suaugusiam pasiskųsti baisu.

O labai mielai, kartais net su malonumu skundžia savo tėvus vaikai manipuliatoriai, egocentrikai, išlepinti, palaidi, demonstratyvūs. Tarp jų pasitaiko ir vaikų su rimtais psichiniais susirgimais. Pavyzdžiui, šizofrenikai, turintys neadekvatų realybės suvokimą. Tokie vaikai, ypač jei juos spėjo apšviesti apie „vaikų teises”, liguistai reaguoja į bet kokias pastabas, laikydami jas smurtu prieš savo asmenybę. Jie labai noriai šantažuoja savo tėvus grasinimais išeiti iš namų, pakeisti šeimą ir t. t.

„Aš susirasiu kitą mamą!” – jau sulaukusi trejų metų kalbėdavo mergaitė, neseniai pakliuvusi pas mus į priėmimą. Ir iš tiesų eidavo, kelio nesirinkdama, o persigandusi motina lakstė paskui ją ir buvo pasiruošusi išpildyti bet kokį jos reikalavimą. Pabrėžiame: tai ne vienetinis atvejis.

Tokiems vaikams tik JJ ir betrūksta, kad jau įstatymišku pagrindu terorizuotų savo artimuosius.

Teisės vaikams ir teisių nebuvimas tėvams

Vadinasi, vaikams, kuriems realiai reikia apsaugos nuo smurto, JJ bus kaip numirėliui pusryčiai. Kur buvo ta justicija Amerikoje, kai pamotė nupjovė rusų berniukui ausį už tai, kad jis nelabai stengėsi išmokti anglų kalbos tarimą? O kai kitos motinos žudė vaikus, sodino juos ant įkaitintos viryklės, marino badu? Smurto procentas Amerikos šeimose tik auga. O taip vadinamas sexual abuse apskritai „juvenaliniuose” Vakaruose laikomas didžiausia problema. Ir kai eilinė tokia istorija išplaukia į paviršių, paaiškėja, kad giminaitis gyveno su vaiku seksualinį gyvenimą jau ne pirmą mėnesį, o gal ir ne pirmus metus.

Užtat vaikams tironams JJ atveria visas galimybes ir šitaip dar labiau sustiprina jų psichinę deformaciją. O ir normaliems vaikams, nelinkusiems aikštytis, suteiktos teisės teistis su suaugusiais daro itin negatyvų poveikį. Dėl liberaliosios žiniasklaidos poveikio vyresniųjų autoritetas jau ir taip traška per siūles. Kai kuriuose paauglių žurnaluose netgi įvestos specialios rubrikos, kur vaikai instruktuojami, kaip sužlugdyti pamokas mokyklose, kaip išvesti iš kantrybės tėvus, pensininkus, dėstytojus.

Dar 2000 metais lankėmės konferencijoje, skirtoje Tarptautinės vaikų teisių konvencijos priėmimo dešimtmečiui, ir ten ilgai, visapusiškai buvo aptarinėjamas klausimas dėl būtinybės įvesti visose Rusijos mokyklose ombudsmenų pareigas – tai vaikų teisių įgaliotiniai, kuriems vaikai galėtų pasiskųsti dėl mokytojų. Mes tuomet buvome visiškai neįsivažiavę į temą ir buvom nusprendę, kad susitikome su potencialiais sąjungininkais kovoje su visokiais neigiamais reiškiniais švietimo sistemoje, tokiais kaip seksualinis švietimas, valeologija ir pan. Bet kai užvedėm apie tai kalbą, susidūrėme su didžiuliu pasipriešinimu.

-Prie ko čia žinios, reikalingos mūsų laikais?! – pasipiktino pagyvenusi „teisių gynėja”. – Vaikai turi mokėti saugotis nuo AIDS ir nepageidaujamo nėštumo. Ombudsmenai užsiima tikrais pažeidimais. Pavyzdžiui, pamokos pabaigoje skamba skambutis – mokytojas privalo tučtuojau baigti pamoką ir paleisti vaikus. Jeigu jis užlaikys juos bent minutę – tai jau didelis pažeidimas, už kurį mokytojas turės atsakyti. O namų darbai poilsio dienoms ar atostogoms? Tai kategoriškai uždrausta! O balso pakėlimas prieš mokinį? Dar daugybė visko? Vaikai turi žinoti savo teises. Ir ugdyti teisinę savimonę, nagrinėti Konvenciją reikia ne nuo mokyklos, o jau nuo vaikų darželio. Ombudsmenas čionai – pagrindinis vaiko draugas ir gynėjas. Iš esmės – pagrindinis žmogus mokykloje.

O paskui kuluaruose viena iš licėjaus, kuriame jau buvo įvesta eksperimentinė ombudsmeno pareigybė, vyresnių klasių mokinė pašnibždom papasakojo mums, kad seksualinis švietimas pas juos varomas be kliūčių ir kad mergaitės degė iš gėdos. Tačiau niekas nelaikė to jų teisių pažeidimu. Taip pat ir „pagrindinis vaikų draugas”.

Bet, žinoma, labiausiai JJ palies šeimą. Rašytiniai ir žodiniai liudijimai apie „civilizuotą pasaulį”, kuris lenkia Rusiją visame kame, taip pat ir vaikų gynimo srityje, pasiekia mus jau seniai. Dalį jų mes jau pateikėme. Dabar pateiksime dar keletą.

Amerika. Rusų emigrantų šeimoje – įprastas buitinis konfliktas. Paauglė dukra reikalauja nupirkti jai eilinius madingus rūbus, o tėvai turi piniginių sunkumų. Jie bando paaiškinti, kad turi didelių skolų dėl paimtų kreditų. Ji nenori klausyti, pateikia kaip pavyzdžius turtingas klasiokes, šaukia, įžeidinėja motiną… Toji griebiasi už širdies ir tėvas, išsigandęs dėl žmonos, ima dukterį už rankos ir išstumia pro duris. Tiesą sakant, tai ir viskas. Mūsų neapsišvietęs tėvas vargu ar apsiribotų tokia nekalta poveikio priemone. Tačiau amerikietis jau įbaugintas, jis net minties neturi, kad įvažiuotų įsisiautėjusiai dukrai. Tačiau ji vis tiek pasijuto nuskriausta ir išlėkė pagalbos pas kaimynus. Netrukus tie pasirodė su liudininkais ir policija, tėvui „smurtautojui” buvo uždėti antrankiai. Motinai, dūstančiai nuo stenokardijos priepuolio, niekas nė nepagalvojo iškviesti gydytojų. Tiesa, paskutiniu momentu dukra pasielgė ne taip, kaip ją išmokė Amerikos mokykloje. Išauklėta rusų šeimoje, ji nesugebėjo iki galo „atsikratyti vergo savyje”, ir kai reikalas pribrendo iki protokolo pasirašymo, ji atsisakė tai padaryti. Dėl to tėvo į kalėjimą nepasodino, o po nuovadoje praleistos nakties išreikalavo baudą ir pareiškė griežtą įspėjimą. Žiūrėk man, tėtuši, kitą kartą taip lengvai neišsisuksi.

O štai pavyzdys iš geografiškai mums artimos šalies. Nepriklausoma Latvija, skubanti prisijungti prie Europos Sąjungos. Vėlgi tipiška gyvenimiška situacija su netipiška (kol kas!) pabaiga. 12 metų berniukas pavogė atlyginimą iš vienišos motinos ir kelias dienas nesirodė mokykloje, iššvaistė pinigus kompiuterių klube. Susinervinusi (juk pragyvenimas Latvijoje dabar labai brangus, o pagalbos laukti nebuvo iš kur) motina, dar neapsiginklavusi europietiška juvenaline patirtimi, apsiginklavo diržu. Prilupti vaikinuko nepavyko, jis lakstė po butą ir išsisukinėjo. Tačiau ant rankos liko mėlynė, kurią kitą dieną ir pastebėjo mokytoja. Berniukas atvirai dėl visko prisipažino. Taip pat ir dėl to, kad gavo į kailį pelnytai. (Jisai, irgi kol kas neapmokytas vaikų teisių, neturėjo motinai pretenzijų). Tačiau jo nuomonė nieko jau nebejaudino. Kompetentingų organų atstovai pasiuntė vaiką tiesiai iš mokyklos į internatą ir iškėlė bylą motinai dėl motinystės teisių atėmimo. Iki to laiko, kai mes sužinojome šią istoriją, nelaiminga moteris jau pusantro mėnesio kasdien ateidavo prie internato ir, stovėdama prie aklinai užvertų durų, veltui maldavo leisti bent pasimatyti su sūnumi.

Na, o spaudoje, kuri irgi nesuspėjo visiškai civilizuotis ir virsti monolitine savo juvenaliniuose prioritetuose, vyko debatai: atimti iš šios moters motinystės teises ar pirmą kartą dovanoti, vis dėlto ji, greičiausiai, myli vaiką, jeigu šitaip staugia palei duris. Masinėse informavimo priemonėse pasigirdo raginimai, skirti sąmoningiems Latvijos piliečiams, kad šie būtų budrūs ir praneštų apie visus vaikų teisių pažeidimų atvejus tokiais ir tokiais telefonais.

Užtat Kanados ar Prancūzijos piliečių sąmoningumas yra pakankamai aukštas. Vienos buvusių maskviečių šeimos liudijimu, daugiau ar mažiau normalus vaiko auklėjimas Kanadoje yra toks apsunkintas dėl kaimynų ir pedagogų budrumo, kad pats laikas grįžti į tėvynę. Vargšeliai, tiesa, jie dar nenumano, kad ir virš jų tėvynės pakibo JJ grėsmė. Nenumano, kokie poslinkiai pastaruoju metu įvyko šioje srityje.

Internete JJ reklamuojama jau ne tik pono Zykovo svetainėje. Yra portalas, kuris taip ir vadinasi – juvenilejustice. Į jį užsukus, galima sužinoti, kad juvenalinių įstatymų stūmimas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi „vaikų draugams”, bet procesas visgi vyksta. Jau esama pilotinių miestų – Volgogradas, Saratovas, Rostovas prie Dono, Taganrogas ir keletas kitų, kur išbandomi nauji modeliai ir apibendrinami gauti rezultatai.

***

Kai viliojama į spąstus, visuomet stengiamasi kažkuo sugundyti. Netgi pragaro reklama gali būti pateikta kaip nuostabi kelionė į šiltus kraštus, kur, kaip dainuojama turistų dainoje, „laužo dūmai sukuria jaukumą”. Taip ir istorijoje su JJ: žmonėms nepasakojama, kuo vaikams gali pasibaigti galimybė sodinti tėvus į kalėjimą. Tai lieka už kadro, nes galima žmones išgąsdinti – šalis juk atsilikusi, patriarchalinė, kaip su atodūsiais konstatuoja mūsų progresą mylinti liberalioji inteligentija.

Užtat labai įtikinamai piešiamas paveikslas: neskubantis, viską apgalvojantis teismas, kuris įsigilins į visas nepilnamečių gyvenimo smulkmenas, taip pat propaguojamas kvalifikuotas specialių tarnybų darbas įgyvendinant medicininius, socialinius, psichologinius, pedagoginius ir reabilitacinius projektus, programas, ir renginius (cituojamas vienas tipiškas juvenalinis dokumentas). T. y. reklamuojams labai išsišakojęs darbas su vaikais ir paaugliais iš rizikos grupės. Ir dėl to niekas neprieštarauja. „Iš tiesų, tegu vaikais užsiima tam parengti specialistai”, – galvoja žmonės, dėl nesiliaujančios propagandos ir žurnalistinio melo pamiršdami, kad darbo su sudėtingais vaikais sistema pas mus egzistuoja jau seniai ir kol gailestingieji liberalai nepradėjo jos griauti, ji veikė netgi labai neblogai. Bet kokiu atveju, jei prisiminsim evangelinį kriterijų „pažinsite juos iš vaisių”, mūsų tėvyninio darbo su vaikais vaisiai buvo ganėtinai įtikinami. Skirtingai negu „juvenaliniuose” Vakaruose, pas mus nebuvo paauglių narkomanijos, vaikų savižudybių, vaikų ir paauglių prostitucijos, beglobių vaikų, socialinių našlaičių. Ir apskritai nusikalstamumas tarp paauglių nebuvo masinis.

Kodėl negalima plėtoti šių tėvyninių darbų, susijusių su deviantinių paauglių profilaktika ir reabilitacija? Kodėl reikia atmesti tai, kas sava ir vaisinga ir perimti tai, kas svetima ir tvirkinama, beje. Galbūt užteks begalinių reformų pagal Sorošo receptus, kuris drauge su kitomis „draugiškomis” užsienio organizacijomis aktyviai stumia šiuo metu JJ Rusijoje? Galbūt mums jau pakaks švietimo reformų, sveikatos apsaugos reformų, „nuostabių” mokslo ir kultūros reformų?

Žinovai suskubs mus pataisyti, primindami, kad JJ srityje Rusija kaip tik lenkė Vakarų šalis. Kad juvenaliniai teismai pas mus buvo dar prieš revoliuciją, prie caro. Tačiau, kaip sakė poetas, „ne tas šičia miestas, ir vidurnaktis kitas”. Nebuvo carinėje Rusijoje vaikiško skundimo skatinimo. Kažkaip net nejauku priminti mūsų liberalams, kad Pavliko Morozovo paveikslas buvo sukurtas visai ne prie caro. O caraitės, šiuo metu paskelbtos šventosiomis, paklusdavo tėvams, kurie vertė jas miegoti ant lentų, jos nelakstė skųstis caro rūmų ombudismenui (kurio, tarp kitko, nė nebuvo).

O svarbiausia – visas gyvenimiškas kontekstas buvo visai kitoks. Kas tuomet driso bent užsiminti apie tarptautinės teisės viršenybę prieš nacionalinius įstatymus? O ir „tarptautinės teisės” sąvokos tuomet nebūta, kaip nebuvo ir JTO bei kitų tarptautinių paramasoniškų organizacijų. O moralės klausimai tuomet buvo griežtai siejami su religiniais priesakais. Niekam ir į galvą nešaudavo reikalauti sodomitų „santuokų” legalizacijos. O dabar ši „teisinė norma” jau priimta daugelyje „išsivysčiusių” šalių ir aktyviai verčiama tarptautine norma, kurią visi turės gerbti.

Taigi, diskutuojant apie JJ, reikia pažvelgti į vaikų teises būtent šiandienos ir ateities kontekste. Ar turi teisę šiuolaikinis paauglys būti homoseksualistas? Taip, turi, „vaikų mylėtojų” pastangų dėka Sodomos nuodėmė jau laikoma ne tik moraline, bet ir medicinine norma. Ir šiame naujame kontekste priemonių bus imamasi prieš tėvus, kurie nepatenkinti sūnaus ar dukters „orientacija”. Specialiai apmokyti psichologai pasistengs jiems paaiškinti, kad ne vaiką, bet juos reikia gydyti. O juristai gali pagrasinti bausme už psichinę prievartą.

Beje, JJ visiškai nekliudo sodomitams įsisūnyti vaikus ir juos auklėti. Vakarų šalys viena po kitos keičia įstatymus, leisdamos tokį įsivaikinimą. Ir netgi tai reklamuoja. Pvz., TV laidose pasakojama, koks laimingas gyvenimas vaiko, turinčio vietoj vieno dvi mamas (lesbietes) ar vietoj vieno du tėčius. Žodžiu, Sodomos idilija.

Ir būti narkomanu paauglys turi teisę. Pas mus juk sodina ne už narkotikų vartojimą, bet už platinimą. Jei vienas iš svarbiausių juvenalų O. Zykovas, taip mylintis vakarietišką patirtį, pasieks, kad būtų įteisinta laisva prekyba „lengvais” kvaišalais, tai ir už platinimą nebesodins.

Ir skaityti nepadorius paauglių žurnalus vaikai turi teisę. Juk jie leidžiami specialiai šitai tikslinei auditorijai, ir teisėjai ne vieną kartą priėmė sprendimą dėl tėvų protestų prieš žurnalą „Cool” ir kitų nepagrįstumo. O kompetentingi ekspertai darė labai moksliškas išvadas, iš kurių kaip dukart du buvo aišku, kad jokia ten ne pornografija, o labai būtini šiuolaikiniam paaugliui mokymo duomenys.

Na, o tikrasis mokymosi procesas – mokyklose, psichologiniuose, medicinos ir pedagoginiuose centruose ir pan. – apskritai tėvams taps neliečiamas. Jau dabar, tvirtindami seksualinio švietimo būtinumą, šito reikalo entuziastai apeliuoja į teigiamus besimokančiųjų atsiliepimus. Atseit, jums, suaugusiems, nepatinka, o štai vaikams patinka! Teisė į mokslą – švenčiausia vaiko teisė!

Mažai kas kol kas žino, kokią bombą deda po mūsų švietimo sistema Europos Sąjungos valdininkai, versdami Rusijos vyriausybę pritarti taip vadinamai Ruripos socialinei chartijai. Jeigu ji pakliūna į akis neišmanančiam skaitytojui, jis neras ten nieko smerktino. Čionai labai praverstų sovietinio periodo disidentuojančių inteligentų įgūdžiai. Jie, kaip pamename, garsėjo virtuozišku sugebėjimu skaityti tarp eilučių, žvejodami iš laikraščio „Pravda” vedamųjų kokius nors nuo liaudies slepiamus duomenis. Tarkim, pranešama apie eilinį susitikimą valdžios viršūnėse, o mūsų specai, pastebėję, kad partinė vadovybė išvardinta truputį kita tvarka, su pasitikėjimu pranašavo, kokį veikėją artimiausiu metu išvers iš posto. Ir niekada nesuklysdavo.

Taip ir politkorektiškų globalistinių dokumentų skaitymui reikalingi tam tikri įgūdžiai, kadangi jie parašyti ganėtinai aptakia, „amebiška” maniera. Laimei, prie jų dažniausiai pridedamos rekomendacijos, kad profanai netraktuotų teksto pernelyg tiesiogiai ir nešoktų vykdyti to, kas ten parašyta. Juk tai, kas parašyta, dažnai reikai suprasti visiškai atvirkščiai. Tarkim, kai 1994 metais Kairo gyventojų problemų konferencijoje šalys dalyvės prisiėmė įsipareigojimus saugoti piliečių reprodukcinę sveikatą, tai reiškė visai ne nemokamą nevaisingumo gydymą, bet nemokamą abortų darymą, sterilizacijos išplėtimą ir mokyklinį lytinį švietimą.

Taip ir Chartijoje paskelbta piliečių teisė į sveikatos apsaugą (11 str., 2 punktas) turi papunktį E, kur paaiškinama, kad „švietimas sveikatos apsaugos srityje turi turėti prioritetą visuomenės sveikatingumo ugdymo politikoje. Tai turi būti užtikrinama per mokyklą ir tapti mokymo plano dalimi. Jame turi būti skiriamas dėmesys rūkymui, narkotikams, piktnaudžiavimui alkoholiu, sveikam maitinimuisi ir seksualiniam švietimui.” Kuris, pridursime jau nuo savęs, yra pražūtingas vaikų psichikai ir fizinei sveikatai.

Iki šiol „lytininkai” mūsų šalyje buvo priversti trauktis, susidūrę su bent vieno iš tėvų pasipriešinimu, kadangi jų skverbimasis į mokyklas pažeidžia įstatymus. Bet jeigu Europos socialinė chartija bus Rusijos ratifikuota ir dar sustiprinta JJ sistema, tėvai jau įstatymiškai nebegalės priešintis savo vaikų tvirkinimui. Moldavija, neseniai ratifikavusi šitą chartiją, jau priversta teisintis prieš Europos Bendriją, kad nepakankamai sparčiai diegia lytinį švietimą. Miestų mokyklose jis jau įvestas, o kaimuose – dar ne. Netvarka!

Šiuolaikinio gyvenimo kontekste vaikas, suprantama, turi teisę žaisti kompiuterinius žaidimus ir lankytis žaidimo automatų salonuose. Paskutiniais dešimtmečiais „vaikų draugai” labai pasistengė padaryti tai svarbiausia jaunimo laisvalaikio forma. Ir jeigu šiandien Rusijos tėvai, kuriems rūpi savo vaikų dorovė ir sveikata, saugo juos nuo šitokių pramogų, tai JJ ir čia įves tvarką. Jums nesitiki? Tada dar viena istorija, šįkart iš tolimosios Australijos. Teismas stojo jaunojio ieškovo pusėn ir atėmė iš tėvų tėvystės teises, perdavė berniuką kitai šeimai, kuri pažadėjo jam leisti žaisti, kiek tik jam norėsis.

Na ir, žinoma, apie normalų išsilavinimą JJ sąlygomis neverta kalbėti. Ne paslaptis, kad labai daug šiuolaikinių vaikų neturi motyvacijos mokytis ir tėvams tenka labai pasistengti, kad priverstų juos bent kuo nors užsiimti. JJ ir čia bus vaiko pusėje. Nenori mokytis – tai vaiko laisvas apsirinkimas. Ir kad jokios prievartos! Vakarų mokyklose ne veltui moklus pakeitė žaidimai. Kaip medžiotojai apsupa vilkus vėliavėlėmis, taip mokytojus ten apsupo vaikų teisėmis. Ir mokytojai jau nebeturi galimybės realiai daryti poveikį mokymosi procesui. Dėl to tenka nutaisyti gerą miną, esant prastam lošimui ir faktiškai paversti klases žaidimų kambariais iš vaikų darželio. Paskui, tiesa, dekoracijos staigiai keičiasi – vyksta egzaminai, nulemiantys tolesnį mokinio likimą. Ir tie, kurie mokyklos metais dėl suaugusiųjų atsainumo pemokų metu smaginosi, užuot mokęsi, lieka prie sudužusios geldos. Laisvas pasirinkimas nuo šio momento gerokai apribotas: galima rinktis nebrangius produktus, nebrangius daiktus ir pramogas, taip pat savo lygio seksualinius partnerius. Perėjimą į kitą, aukštesnį, socialinį, ir materialinį lygmenį didžioji dauguma „išsivysčiusių” šalių gyventojų priversti pamiršti visiems laikams.

Žinoma, kai kurie žmonės jokiomis aplinkybėmis neužsikrečia negatyviais pavyzdžiais ir linksta tik prie gėrio. Net Sodomoje, kaip žinia, atsirado teisuolio Loto šeima. Taip ir viešpataujant JJ kai kurie ypatingai atsparūs vaikai vietoj diskotekos pasirinks bažnyčią, vietoj kompiuterinių žaidimų – Puškino eiles, vietoj nebaudžiamos savivalės ir skatinamo chamiškumo – pagarbų požiūrį į vyresniuosius. Kas nors, turbūt, netgi neiškeis mokslų į visokeriopai propaguojamos laisvosios meilės malonumus. Bet tokių bus vienetai. Dirbdami su problemiškais vaikais, mes matome, kad ir krikščioniškose šeimose tėvai kartais priversti dėti titaniškas pastangas, kad apsaugotų vaikus nuo šio pasaulio kenksmingų įtakų. Esant tokiai laisvai nuodėmės propagandai, kokia yra dabar, vaikai blogybėse nebeįžvelgia nieko blogo. O jeigu ir įžvelgia, tai vis tiek linksta prie jų ir sukyla prieš tėvus, kurie tam polinkiui trukdo. Neverta savęs guosti mintimi, kad kas jau kas, bet jūsų vaikas būtinai išliks tyras tarp griaudėjančios Sodomos. Jaunosios būtybės turi nedaug savarankiškumo įgūdžių. Užsispyrimas, savivalė, demonstratyvus negatyvizmas – taip, bet pozityvios valios apsireiškimas – ne. Vaikai, ypač šiuolaikiniai, yra itin linkę pasiduoti įtaigai, o šių laikų dvasia aktyviai skatina palaidumą. Žodžiu, triumfuojant JJ, kuri faktiškai panaikina tėvų vadovaujamą vaidmenį, geros baigties tikimybė tokia maža, kad jos, kaip sako mokslininkai, galima nepaisyti.

www.versijos.com