Propaganda – visuma informacinių priemonių, skirtų žmonių grupės ar visuomenės kontrolei. Propaganda dažniausiai būna siejama su žiniasklaida, per kurią pateikiama nekorektiška informacija bei totalitariniais režimais, kurie propagandą yra itin smarkiai linkę naudoti (Vikipedija).Nors Lietuva ne Baltarusija, bet... Akylesnis žmogus pastebi, kad pastaruoju metu valdžia, slėpdama savo neatliktus darbus ir siekdama pateisinti vis blogėjančią padėtį, imasi propagandos priemonių. Tiesa, mūsų politikų darbus nušviečiantiems rašeivoms dar toli iki gebelsinės propagandos lygio. Bet norint rezultato, tereikia laiko ir pinigų, taip pat truputį tiesos ir daug lakios vaizduotės (melo). Nesistebiu, kad šiam tikslui siekti randama pakankamai ir pinigų, ir žmonių, tik štai laiko lieka vis mažiau. Bandydami užmaskuoti ir sumažinti emigracijos sukeltas pasekmes, gausiais straipsniais bandoma palyginti žmogiškuosius nuostolius Baltijos valstybėse, teisinantis, jog tai laiko tendencija ir valdžia nieko padaryti negali. Mano manymu, tai daroma nemokšiškai ir nekorektiškai. Visi puikiai atsimename kaip buvo sprendžiami pilietybės klausimai Lietuvoje. Šiam institutui buvo taikomas „nulinis“ variantas (t.y. pilietybė buvo suteikta visiems šalyje gyvenantiems asmenims), o Estijoje ir Latvijoje pusę gyventojų sudarė kitakalbiai, kurie savęs su šių šalių nepriklausomybe nesiejo. Todėl tose valstybėse pilietybės klausimai buvo sprendžiami daug sunkiau ir su konkrečiai apibrėžtais reikalavimais jai gauti. O šiandien lyg niekur nieko dedame lygybės ženklą tarp savo valstybių piliečių praradimų ir tų asmenų, kuriems tų valstybių nepriklausomybė buvo nesvarbi... Beje, tokie Baltijos šalyse susiformavę emigracijos srautai sukelia visiškai skirtingas pasekmes (Lietuvoje – atskiedžia tautos tapatybę, o Estijoje ir Latvijoje priešingai – konsoliduoja).
Dar viena nauja tendencija ryškėja internete – atsirado gana gausus valdančiųjų poziciją palaikančių komentatorių sluoksnis. Skaitant jų rašomus komentarus, ryškėja jiems iškeltos užduotys – aktyviai keikti, naikinti ir begėdinti kitokią, nei oficiali valdžios pozicija, nuomonę. To anksčiau nebuvo. Šaržuojant, valdantieji galėtų pasidalinti informacija, kiek įkūrė tokių darbo vietų – vis mažiau bedarbių. Aiškiai matyti, kad kitokia nuomonė aktyviai ir agresyviai yra iš interneto erdvės stumiama, kartais grasinant pereiti net prie fizinio smurto. Santykinę ramybę lietuviai dabar randa tik emigravę, kur net ir po sunkių darbų randa laiko apsilankyti internetinėje Lietuvos padangėje. Todėl galime pastebėti, kaip kova persikelia į naują lygį: komentatoriai tapę „airiais“ ar „iš Vašingtono“ ir pan. – rėžia visą tiesą į akis apie tai, ką mano apie padėtį Lietuvoje, o savo komentarą dažnai užbaigia palinkėjimais valdžiai – “dabar išgraužkit“. O Lietuvoje likę „lietuviai“ arba „patriotai“, atsakydami išvykusius išdavikais pavadina... Turim suprasti, kad ekonominė migracija yra pati radikaliausia tautos protesto forma – ji baisesnė už riaušes ar revoliucijas kartu paėmus ir pasauliui įrodo tik viena – valdančiųjų nesugebėjimą tvarkytis. Todėl tokia priešprieša yra niekam nereikalinga ir nenaudinga. Manau, istorikai šį reiškinį kada nors įvardins pilietiniu karu elektroninėje erdvėje.
Neseniai europarlamentaras, Nepriklausomybės akto signataras, Vytautas Landsbergis stebėjosi: kodėl bėgama iš Lietuvos, užuot stojus į kovą dėl teisingumo? Neabejoju, profesoriau, kad šie žmonės ne vieną, ne du ir ne tris kartus, ieškodami teisybės, bandė kovoti ir įsitikino, jog laimėti šią kovą nėra jokių šansų – valdžiažmogiai uzurpavo valdžią: įstatymai taip sutvarkyti, kad rinkimai nieko nepakeičia – valdžios vairas pakaitomis perduodamas tik seiminėms partijoms, politikai atstovauja ne rinkėjus, o oligarchus, darbdaviai, apakę dėl pelno, nemato darbuotojų. Apklausų ir referendumų, siekiant patraukti piliečius į valstybės valdymą ar išsiaiškinti jų nuomonę svarbiausiais valstybės klausimais, jau 20 metų niekas neorganizuoja. O bandantys aktyviau protestuoti pavaišinami „bananais“ ar guminėmis kulkomis. Ir šiaip, kad galva neskaudėtų, valdžia protestuotojams siūlo protestuoti atokiau nuo valstybinių institucijų ir visuomenei svarbesnių simbolinę reikšmę turinčių vietų. Seimo politikai, siekdami išlikti prie valdžios lovio, jau išbandė visas priemones, net buvo teisiami už suklastotų parašų pateikimą VRK. Dabar tie patys veikėjai, žinodami, kad jų niekas daugiau neberinks, bando įteisinti elektroninį balsavimą, kurio iš esmės neįmanoma kontroliuoti...
Jeigu nebūtume ES nariai ir neturėtume galimybės laisvai judėti po ES, šiandien Lietuva turėtų tris savo raidos scenarijus. Pirmasis – tauta ant šakių išneštų „užsimiršusius“ politikus iš Seimo, pakeistų rinkimų ir partijų finansavimo įstatymus, nubaustų nusikaltusiuosius ir vėl turėtume demokratinę šalį. Antrasis scenarijus niūresnis: Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla dirbtų pilnu tempu ir gyventume policinėje valstybėje. Kai kas sako, kad ir taip jau esame ten pakeliui. O juodas trečiasis scenarijus būtų grįstas pakartotinu kurio nors buvusio veikėjo anūko žygiu į Rytus – naujos saulės atvežti. Kurio labiausiai trokštumėte? Aš – pirmo...
Tuo tarpu šiandien, būdami ES nariai, galime neabejoti, kad dėl emigracijos ištuštėjusią Lietuvą išsaugosime su mūsų valstybės pavadinimu, o valdžiai skiriant dėmesio savo žmonėms tiek, kiek iki šiol – tik be... tautiečių. Toks jos nykimo tarpsnis, ypač pasaulio globalizavimo metu, ilgai neužtruks ir, paneigiant visas prognozes, į juos, vyžotuosius po kokių 100 metų bus galima atvažiuoti ir pažiūrėti į kokį nors Rumšiškių rezervatą, tarsi į indėnus Amerikoje ar į aborigenus Australijoje... Vėliau, liedami krokodilo ašaras, kaltinsime savo aklą gobšumą ir valstybingumo jausmo neturėjimą. Juk Valstybė ir Tauta yra kupini solidarumo (kai reikia – paramos bei pagalbos) ir žinojimo, kad vienas be kito egzistuoti tiesiog negali. Todėl ir iškyla „hamletiškas“ klausimas: ar dabartiniai politikai turi valstybingumo genų?
Bėda, kai valstybei esant tokioje sudėtingoje situacijoje, blaiviu protu neįmanoma suvokti ir kai kurių valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, kodėl, esant tokiai emigracijai ir laukiant imigracijos į Lietuvą bangos, yra priimtas vidaus reikalų ministro sprendimas dėl Migracijos departamento „optimizavimo“ ir jo funkcijų perdavimo policijai ir tam žingsniui pritaria Vyriausybė? Policija ir taip nespėja vykdyti sau būdingų funkcijų, skurdūs pareigūnų atlyginimai ir tuo pat metu primetamos papildomos funkcijos, steigiamos naujos pareigybės? Juk tai akivaizdi klaida, prarandamos 20 metų mūsų valstybės ir ES investicijos bei kvalifikuoti specialistai. Suprantu, kad „pranašu savame kieme sunku būti“, todėl vardan mūsų valstybės ateities būtina pasitelkti ES ekspertus išanalizuoti tokį sprendimą, o vėliau ir specialiosioms tarnyboms pavesti išsiaiškinti tokio sprendimo tikrąsias priežastis.
Šiuo metu žmonėms reikia ne pažadų ir vizijų, o ypatingo pasitikėjimo politikais ir valstybe. Visi politikų ir vykdomosios valdžios priimami sprendimai turėtų būti orientuoti tam, kad būtų gerinama žmonių padėtis čia, Lietuvoje. O ką matome mes? Valstybės duobkasys LLRI prezidentės asmenyje savo straipsniais „kelia“ Lietuvos žmonių dvasią – „Sodra žadėjo pensiją – davė mokestį“, – virkauja R. Vainienė. Visuomenė ir taip žino šios radikalųjį globalizmą propaguojančios struktūros „meilę“ Sodrai, bet ar galima taip akiplėšiškai meluoti? Juk matome: LLRI suteikiamas geriausias laikas visose TV laidose bei radijo studijose, žiniasklaida paslaugiai suteikia laikraštinį ir elektroninį plotą dezinformacijai šalyje skleisti? Nei „Sodra“ ką žadėjo, nei ji priėmė sprendimą dėl pensinio amžiaus ilginimo. Juk ši propaganda, nukreipta prieš valstybę, tik skatina juodas nuotaikas ir emigracinius procesus! Jeigu specialiosios tarnybos sugeba rasti ir net nuteisti interneto komentatorių dėl jo požiūrio į homoseksualus, tai LLRI keliama sumaištis yra žymiai pavojingesnio pobūdžio ir savo pasekmėmis. Pagaliau, ne Sodra darbo vietas turi kurti, o valdžia ir darbdaviai.
Pagal tai, kaip reaguojama į emigraciją Lietuvoje, matosi, kad visa valdžia, pradedant LR Prezidente, emigracijos nelaiko rimta problema. Nepasisakydami emigracijos tema, jie tarsi tyliai pritaria tam, kas vyksta Lietuvoje dabar. Juk nei Prezidentė metiniame pranešime, nei Vyriausybė savo metinėje veiklos programos ataskaitoje, nei Seimas, nepareikšdamas savo oficialios pozicijos – net žodžiu neužsimenama, jog tirpstanti Lietuva būtų šių valdžios struktūrų galvos skausmas. Bet tyla emigracijos tema taip pat iškalbinga. Ji pasako žymiai daugiau, nei mano politikai: „Mes nesugebam valdyti – valstybė ekonominėje duobėje, daug bedarbių, Sodra neturi lėšų ne tik pensijoms, bet ir bedarbystės pašalpoms, nei valstybė, nei darbdaviai darbo vietų sukurti nesugeba. Trečius metus valstybė gyvena tik todėl, kad skolinasi. Todėl kuo daugiau jūsų, tautiečiai, išvažiuos, tuo mažiau skaudės galvą mums“, – maždaug taip valdžios tylą Lietuvoje supranta dar gyvenantys ir emigruojantys piliečiai. Valdantieji, suvokdami, kad „tyla yra bloga byla“, bando šioje vietoje į pagalbą pasikviesti ir propagandos priemones. Premjeras, rekordinių emigracijos srautų fone tesugeba, kaip sektiną pavyzdį, parodyti Airiją. Tik kad tai visiškai nevykęs pavyzdys: jeigu pasinaudosime šios šalies patirtimi, tai po kurio laiko Lietuvoje oficiali kalba bus tikrai ne lietuvių, kaip ir Airijoje dabar – ne airių...
Migracijos klausimų specialistai jau trejus metus Vyriausybę agituoja imtis konkrečių priemonių emigracijai stabdyti. Bet Vyriausybė, matyt, šiuo klausimu turi kitokią nuomonę (o gal vis tik neturi?), kurios ji nepaviešina. Artėjančiuose rinkimuose į Seimą, norėsis gauti atsakymą – ką pastarąją kadenciją, stiprindama Lietuvos valstybę, padarė Vyriausybė: gelbėjo žmones, verslą, o gal save ir oligarchus? Ir čia propaganda tikrai nepadės.
Paskutiniai rinkimai į savivaldybių tarybas atskleidė politikų požiūrį į rinkimus ir jų rezultatus. Pasak jų, rinkimų laimėjimas prilygsta karo trofėjams, todėl, pasak V.Uspaskicho, jie turi „pateisinti rinkėjų pasitikėjimą“. Kaip? O gi pasiimant laimėtą, mūsų visų skalpą – ūkį: kai profesionalus savivaldybės įmonės vadovas pakeičiamas politiku. Paskui stebimės: ir ko paslaugų kokybei negerėjant, didėja tie paslaugų tarifai? Visame pasaulyje politika yra menas valdyti. Pas mus politika – galimybė ne konkurso tvarka įsisprausti į įmonės direktoriaus kėdę ir dar be jokios atsakomybės už valdymo rezultatus. Nors ir aiškinama, kad savivaldoje politikos nėra, tai iš kur atsiranda rubikonai? O prieš naujus rinkimus kiekvienas iš mūsų gausime kurios nors paslaugos į tarifą įkalkuliuotą veiklos ataskaitą, iš kurios sužinosime, kad šilumos, energetikos ar vandens ūkyje yra viskas puiku, todėl pasaulinio lygio paslaugų tarifų dydžiai, esant lietuviškiems atlyginimams – pateisinami. Ką gi, propagandos malūno girnos nesustoja malti nė sekundei...
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
