Ką slepia Krašto apsaugos ministerijos sienos?

Krašto apsaugos ministerija pristato septynių minučių trukmės dokumentinį filmą „Ką slepia Krašto apsaugos ministerijos sienos?“. Vilniaus senamiesčio širdyje išsidėstęs pastatų kompleksas, kuriame yra įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija, visada domino visuomenę, todėl filmo kūrėjai Edvinas Česnulis ir Lukas Kalvaitis pabandė atskleisti unikalią ir daug mįslių keliančią dabartinės Krašto apsaugos ministerijos pastatų komplekso istoriją. Jos ištakos yra siejamos dar su XVI a., kai Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje kūrėsi jėzuitai.

„Vos tik nusprendėme imtis šio projekto, kilo klausimas, ar pavyks rasti pakankamai medžiagos, kuri galėtų būti įdomi, – sakė filmo režisierius ir scenarijaus autorius E. Česnulis. – Tačiau pradėjus domėtis ir gilintis, kokias daugiaamžes paslaptis slepia Vilniaus senamiesčio širdyje išlikusios sienos, pasidarė akivaizdu, kad visos unikalios medžiagos sutalpinti į trumpą filmą nepavyks. Galutiniame etape reikėjo rinktis, ką rodyti ir ko atsisakyti.“

Kurdami filmą E. Česnulis kartu su operatoriumi L. Kalvaičiu gilinosi į istorijos detales, ieškojo archyvinių nuotraukų, filmuotų kadrų bandė atrasti Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos kino centre. Daug vertingos medžiagos suteikė buvusios Lietuvos technikos bibliotekos darbuotojai, savo asmeniniais archyvais pasidalijo architektas Evaldas Purlys.

E. Purlys pasakoja, kad senųjų Krašto apsaugos ministerijos pastatų vidaus erdvių struktūra susiformavo jėzuitų noviciato kūrimosi ir funkcionavimo laikotarpiu tarp 1604 m. ir 1773 m. Kvartalas, dabar ribojamas šv. Ignoto, Totorių ir Benediktinių gatvių, buvo turtingas savo veikla, didžiule biblioteka, moderniais to meto įrengimais, o šv. Ignoto bažnyčia laikyta viena gražiausių bažnyčių Vilniuje. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį buvusio jėzuitų noviciato valdose įsikūrė caro kariuomenė ir pastatų kompleksas išgyveno liūdniausius laikus. Likę pastatai keliavo iš rankų į rankas įvairiems šeimininkams, daugiausia čia kūrėsi įvairios kariuomenės ar karinės administracijos. Sovietmečiu čia veikė karinis komisariatas, mokykla, archyvas, bendrabučiai, spaustuvė, bažnyčioje – Lietuvos kino studijos paviljonas.

Architektas E. Purlys prisimena, kad pastatai buvo apverktinos būklės, kai 1970 m. pradėti jų archeologiniai tyrimai. Nuo 1976 m., daugiausia šio architekto pastangomis, prasidėjo ilga ir sudėtinga pastatų komplekso restauracija, vykusi net iki 2002 metų. Buvo siekiama kiek įmanoma labiau išsaugoti ir atverti vertingiausius senosios architektūros elementus.

1987 m. į dalį suremontuotų patalpų įsikėlė tuometinė Lietuvos technikos biblioteka. Atkūrus Nepriklausomybę, dalis ansamblio pastatų tapo Krašto apsaugos ministerijos būstine. 2016 m. ministerijai perdavus Lietuvos technikos biblioteką, beveik visas istorinis ansamblis vėl atsidūrė vieno šeimininko rankose.

„Visame kūrybiniame ir tyrinėjimo procese įsimintiniausia patirtis buvo atvykus į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kur perpildytuose dokumentų stalčiuose turėjau galimybę pasirausti po pusės amžiaus senumo nuotraukas. Jaučiausi kaip prof. Liudas Mažylis, ieškodamas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto“, – reziumuodamas savo darbą juokavo E. Česnulis.

„Tai, ką Krašto apsaugos ministerija išsaugojo ir atstatė, reikėtų daugiau rodyti ir girtis, nes iš tikrųjų yra kuo“, – pabrėžė filme kalbintas Vilniaus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius.

Šaltinis: KAM