Praėjusį antradienį Seimas ėmėsi svarstyti nutarimo, kuriuo numatoma pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius dėl referendumo, projektą. Jei Vyriausioji rinkimų komisija su savo vadovu Zenonu Vaigausku priešakyje nepersistengs brokuodama piliečių parašus iniciatyvinės grupės pristatytose parašų kaugėse, tuomet patys šalies žmonės nuspręs, ar keisti šiuos Konstitucijos straipsnius.
Vis dėlto pirmiausia prisiminkime, kad referendumas – visuotinis regiono ar valstybės piliečių apklausos būdas balsuojant dėl tam tikro sprendimo patvirtinimo ar atmetimo. Tai – galimybė sužinoti aiškią piliečių valią tais klausimais, kai nepakanka politikų ir ekspertų kompetencijos, o reikalingas bendras visų sutarimas.
Referendumas yra svarbus bet kokiai politinei sistemai, kuri pretenduoja vadintis demokratine, nes tai tiesioginės demokratijos apraiška, leidžianti sužinoti piliečių nuomonę kertiniais valstybei klausimais. Vykstant demokratijos plėtrai visame pasaulyje, lygiagrečiai kyla susidomėjimas referendumu kaip populiariosios konsultacijos su piliečiais būdu.
Visgi kai kurie analitikai pastebi tendenciją, kad didėja įtampa tarp tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos šalininkų. Po to, kai piliečiai Prancūzijoje ir Nyderlanduose per referendumus atmetė ES konstitucijos projektą, Europos politinis elitas atsargiai vertina tiesioginį piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose.
Be abejo, esama įvairių pozicijų. Islandai neseniai savo konstituciją priėmė referendumu, 2014 metais Škotija per referendumą apsispręs dėl savo ateities Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje šalies valdymas neįsivaizduojamas be referendumų.
Mūsų šalies politinis elitas kone vieningai sutaria, kad piliečius reikia kiek įmanoma labiau atriboti nuo sprendimų priėmimo procesų, nes iki šiol galioja norma, kad referendumai gali būti skelbiami, jei piliečių referendumo iniciatyvinė grupė per tris mėnesius surenka milžinišką kiekį – 300 000 – rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų.
Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tačiau praktiškai ši nuostata nėra taikoma. Juk nuo 1991 m. Lietuvoje įvyko 11 referendumų, kuriuose 4 kartus piliečiai pritarė pasiūlytoms nuostatoms. Per tą laiką jokia iniciatyvinė grupė neįstengė surinkti reikalaujamo parašų kiekio. Nieko nuostabaus, nes pagal oficialią statistiką Lietuva per dešimtmetį neteko apie 400 000 žmonių, tad surinkti reikiamą parašų skaičių prilygsta „neįmanomai misijai“.
Šio klausimo svarstymai Seime tik patvirtina, kad politikai siekia kiek įmanoma labiau apriboti piliečių teises pareikšti savo valią. Opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus pasisakymai Seime yra tiesiog iliustratyvūs šiuo požiūriu. Pateikęs sveikam protui sunkiai suvokiamas paraleles su nacistine Vokietija, kurioje Hitleris tvarkėsi referendumais, konservatorių vadas išrėžė: „Kai yra nestabili visuomenė, visuomenė, patirianti dar daug lūžių, visuomenė, kuriai labai stipriai daro įtaką įvairios išorinės informacinės atakos, minkštosios galios ir t. t., ir t. t., naudojimas tokio instrumento kaip referendumas neatsargiai ir neatsakingai iš tiesų gali sukelti labai pavojingų pasekmių.“ Be to, A. Kubiliui atrodo, kad rengiant referendumus „rizikuojama labai svarbiais valstybei dalykais“.
Pastarasis teiginys tiesiogiai kertasi su konstitucine nuostata apie referendumais sprendžiamus svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus. Pagal tokią logiką referendumai yra neįmanomi, kadangi jie yra šaukiami tik dėl svarbių klausimų, o juos rengti yra rizikinga...
Kitas A. Kubiliaus logikos viražas verčia klausti, kaip jis vertina šiuolaikinę Lietuvą. Pasak jo, čia yra „nestabili visuomenė“. Tuomet iškyla klausimas, ką veikė visos šalies valdžios, kad ši visuomenė per ketvirtį amžiaus taip ir neįgijo stabilumo? Kaip apskritai tokia visuomenė gali išsirinkti sau teisėtą valdžią? Gal pakaktų, kad prezidentė paskirtų parlamentą, kuris valdytų tol, kol visuomenė taps stabili? Pagaliau kokiais kriterijais nustatomas šis stabilumas?
Piliečių nuomonė politikams yra svarbi tik per rinkimus, tačiau jie sąmoningai pamiršta, kad rinkimai yra tik viena iš demokratijos apraiškų, o jai būdingi ir kiti ne mažiau svarbūs elmentai. Niekas nesugalvojo geresnės valdymo formos už demokratiją, tačiau ji yra veiksminga tik tuomet, kai gali pasireikšti visomis savo galimybėmis.
P. S. Išankstiniais duomenimis, į VRK pristatyta beveik 320 tūkst. parašų.
Susiję:
Referendumai kelia nacizmo grėsmę
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]