Kovo 23-ji tapo esminio lūžio diena visų šalies teisinių institucijų ir jų pareigūnų, psichinės ir psichologinės sveikatos institucijų darbuotojų kasdienybėje. Mažo vaiko klyksmas ir rauda taip garsiai nuskambėjo virtualioje erdvėje, kad abejingų mažosios mergaitės likimui tiesiog nebeliko. Ir kartu visai nedemokratinis išgąstis prikaustė visų šalies piliečių dėmesį, stebint kaukėtus pareigūnus, agresyviai plėšiančius vaiką iš šeimos narių ir juos be gailesčio talžančius. Atsiųstos įspūdingos policijos pajėgos, parengtos mažo vaiko išgabenimui iš saugių namų, ne vieną trumpam net suklaidino: o gal į Lietuvą netyčia užklydo koks nors siautėjantis Šiaurės Korėjos ar lukašenkinės Baltarusijos desantininkų būrys?Kiek vėliau pasigirdę įvairių teisėsaugos institucijų atstovų pasiteisinimai ir net psichiatrų vertinimai, esą privaloma vykdyti teismo sprendimą, gražinant mažametę mergaitę jos biologinei mamai, neatsako į patį esmingiausią klausimą: o ar mažametė mergaitė iš principo gali būti perkeliama į pavojingas jos gyvybei ir sveikatai gyvenimo sąlygas?
Visuotinai žinoma, kad mažametės mama (taip pat teismo sprendimu) yra budriai apsaugos darbuotojų saugoma, nes jos gyvybei gresia pavojus. Būtent tokiomis ekstremaliomis sąlygomis jau kelis metus gyvena Laimutė Stankūnaitė, kuri yra dieną naktį saugoma ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, nuolat keičiama jos gyvenamoji vieta, ji neturi jokių pajamų, todėl yra išlaikoma visų mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšomis. Ir į šias gyvybei išskirtinai pavojingas sąlygas siekiama kuo greičiau perkelti mažą vaiką?
Šiandien jau kiekvienam Lietuvos piliečiui yra aišku, kad institucinis sprendimas kuo skubiau perkelti mažą mergaitę į jos gyvybei ir sveikatai grėsmę keliančias sąlygas yra nesuderinamas nei su sveiku protu, nei su vaiko apsaugos teisėmis. Vakarietiškoje europinėje valstybėje tai būtų prilyginta nusikaltimui prieš žmogiškumą ir demokratiją, nes mažo vaiko teisės į saugią globą ir aplinką – šventi dalykai.
Tačiau šią esminę mažosios mergaitės gyvenimo aplinkybę – gyvenimą su L.Stankūnaite gyvybei grėsmingomis sąlygomis – iš viso ignoruoja teisėsaugos institucijos, demonstruojančios prioritetus visai kita, nei sveika nuovoka ir žmogiškumas linkme: reikalaujama griežtai ir skubos tvarka vykdyti gelžbetoninį sprendimą žaibiškai perkelti mažametę į jos gyvybei, sveikatai bei psichinei ir fizinei raidai realų pavojų keliančią aplinką.
Tačiau ar demokratinėje visuomenėje iš principo gali atsirasti tokie teisiniai sprendimai, nesuderinami nei su tarptautine vaiko teisių konvencija, nei su etika, nei su sveiku protu ar žmogiškumu?
Mažosios mergaitės likimo istorija tampa savotišku pilietinės kovos simboliu, parodančiu, kaip mažai nuo posovietinės realybės nutolo kai kurios mūsų institucijos ir jų pareigūnai, iškeliantys vien žmogiškumu neparemtą teisinį formalizmą, tuo pačiu žmogų, kaip įprasta totalitarinėse visuomenėse, prilyginant daiktui, o mažametį vaiką – ir visiškam niekui, kurį pergabenti iš taško A į tašką B, tereikia trupučio prievartos ir – biurokratinė ataskaita užbaigta.
Tokioje posovietinių reliktų gausioje aplinkoje yra užsilikę ir psichiatrų, kuriems nė motais barbariški instituciniai sprendimai, nesuderinami su sveiku protu ar žmogiškumu. Antai, viešajame diskurse vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras, savaip interpretuodamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos principus, skelbia, kad mažosios mergaitės interesai – tai būtinybė kuo skubiau būti perkeltai ir gyventi išskirtinai pavojingoje jos motinos aplinkoje, būti taip pat uoliai dieną naktį saugomai kaukėtų ir ginkluotų sargybinių, būti atkirstai nuo bendraamžių, žaidimų, bendravimo ir saugaus, stabilaus gyvenimo sąlygų.
Šiam psichiatrui būtų pats laikas prisiminti griežtas valstybinio Medicinos audito tyrimo išvadas: prieš dvejus metus įvykdytas prievartinis mažametės mergaitės, lankiusios vaikų darželį, išvežimas į specializuotą ir jo paties vadovaujamą vaikų psichiatrinio gydymo įstaigą, buvo susijęs su rimčiausiais teisiniais ir moraliniais pažeidimais. Nors atsakingi už šią savivalę pareigūnai, paradoksalu, tačiau taip ir nebuvo nustatyti. Net ir vadinamoji „specialistė“, nustačiusi visiškai sveikai mažametei „amneziją“, šundaktariauja sau ir toliau. Įdomu, o kaip elgtųsi nieko bloga nepadaręs suaugęs žmogus, netikėtai savo darbo vietoje užkluptas kaukėtų pareigūnų, skubiai nuvežtas ir uždarytas izoliuotose griežtojo režimo patalpose? Ar tokiam išsigandusiam piliečiui taip pat būtų skubiai nustatyta „diagnozė“ ? Deja, vos prieš ketvirtį amžiaus viskas taip ir vyko, kam nors suabejojus geležinių marksizmo dogmų tvirtumu, o psichiatrijos šviesuliai net Romai Kalantai kažkokiu būdu ėmė ir nustatė sunkią dvasinę ligą, o visi jie juk ir dėstė dabartinio Pūro lygio specialistams.
Nors šiandien net ir pirmakursiai studentai, pasirinkę medicinos ar psichologijos studiją, jau gerai žino – psichinės traumos, lygiai kaip ir ilgalaikio streso pasekmės, žiauriai gniuždo ir suaugusio žmogaus nervinę sveikatą. O stabilių ir saugių gyvenimo sąlygų praradimas mažamečiui vaikui gali negrįžtamai pakenkti jo viso gyvenimo raidai.
Visų civilizuotų pasaulio valstybių teisinė sistema gina mažamečių vaikų interesus ir rūpinasi jų saugumu. Net ir tuo atveju, kai tėvai negali ar nesugeba tinkamai rūpintis savo vaikais, nė viena institucija neišveja mažylių į gatvę ar į žiemos šaltį, neleidžia badauti, skursti ir pasilikti grėsmingoje aplinkoje. Tokiais atvejais iš visų jėgų stengiamasi surasti pažeidžiamiems vaikams kuo saugesnes ir stabilesnes gyvenimo sąlygas.
Tačiau lietuviškose institucijose net ir šiandien yra užsilikęs visiškas teisinis ir moralinis anachronizmas – prievartiniu būdu skubama perkelti mažametę į tokias izoliuotas ir gyvybei pavojingas gyvenimo sąlygas, kurios negali nepakenkti jos psichinei ar fizinei raidai, dvasinei sveikatai.
Visi Lietuvos piliečiai šiandien prieš savo valią yra priversti stebėti šį su žmogiškumu, sveiku protu ir nuovoka nesuderinamą procesą, kuriame vienintelis ir iš tiesų smarkiausiai pažeidžiamas dalyvis – tai mažametė ir pati apsiginti negalinti mergaitė.
Ar brutalus institucinis nežmogiškumas – tai vienintelis sprendimas mažosios mergaitės globoje?
Lietuvos valstybinių institucijų pareigūnai, sprendžiantys mažametės mergaitės D. Kedytės globos klausimą, gali ir privalo jiems suteiktą diskrecinę galią panaudoti mažo vaiko gerovės užtikrinimui, garantuojant saugias ir stabilias gyvenimo sąlygas.
Lietuvos aukščiausioji valdžia negali likti abejinga ir privalo panaudoti visas jai demokratinės visuomenės suteiktas teisines ir moralines galias, stabdant neatsakingų sprendimų, prieštaraujančių vaiko prigimtinei teisei į patikimą aplinką, vykdymą, tuo pačiu apsaugant mažametės mergaitės interesus gyventi ir mokytis tik saugiuose namuose, kuriuose ji ir gyvena nuo pat kūdikystės.
Lilijana Astra, psichologijos mokslų daktarė
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
