Kaip elgiasi tikri lyderiai

Gerbiami Bičiuliai,

kadangi dėl valdžios elgesio netoleravimo Garliavos byloje visi esame kaltinami "teisinės valstybės griovimu", noriu pasidalinti viena įdomia analogija.

Užvakar ir vakar "lryto" televizija transliavo dokumentinį filmą apie Prezidentą Ronaldą Reaganą. Nors, kaip žinote, šis televizijos kanalas ir jos parenkami filmai kartais būna tendencingi, šiuo atveju įsiminė vieno R. Reagano poelgio analizė. Jau jam prezidentaujant Artimuosiuose Rytuose buvo paimta įkaitais amerikiečių diplomatų grupė. JAV ir prezidentas oficialiai pareiškė, kad "su teroristais niekada nesiderės" ir t. t. Tada R. Reaganas susitiko su įkaitų šeimomis, jų vaikais, ir tai radikaliai pakeitė jo laikyseną. Neoficialiai jis leido pažeisti visus JAV įstatymus, viešai skelbtus principus, formalias diplomatijos normas, bet įkaitai buvo išlaisvinti ir grįžo namo. Amerikoje sunku ką nors nuslėpti, tad viskas išaiškėjo, ir kilo audra, vos nekainavusi R. Reaganui prezidentystę. Kai JAV viršūnėlė jo klausė - kaip Jūs galėjote taip pasielgti, juk pažeidėte šalies įstatymus, Konstituciją - jis atsakė maždaug taip: "Man nusispjauti ant tų įstatymų ir konstitucijos, aš mačiau tų žmonių šeimų skausmą ir privalėjau jiems padėti".

Nors tiems iš Jūsų, kurie esate įstatymų leidėjai, tai gali skambėti laukiniškai, kaip visiškas teisinis nihilizmas, manau, jog visi jaučiame, kad čia glūdi kažkas labai giliai žmogiško. Tai, ko pristigo visiems mūsų vadovams (su apgailestavimu turiu pripažinti, kad ir iš savo Bažnyčios vadovybės tikėjausi daugiau ryžto). Esminis skirtumas čia - susitikti su tais kenčiančiais žmonėmis, prisiliesti prie jų žaizdų, pažiūrėti į jų akis. Ir po to jau nebegali traktuoti jų kaip beasmenių statistinių vienetų ar juridinių paragrafų ("nutartis turi būti vykdoma"...). Taip elgėsi Kristus, bendraudamas su konkrečiais žmonėmis, o ne su teorinėmis formulėmis.

Praktiškai R. Reaganas, aukščiausias šalies pareigūnas, iš tikrųjų pažeidė įstatymus, kurių garantas jis turėjo būti, pažeidė netgi tarptautinius savo šalies įsipareigojimus. Tačiau "virškonvenciniu" požiūriu (žinote tą skirstymą - elgesys gali būti "nekonvencinis", "konvencinis" ir "virškonvencinis") jis, manyčiau, apgynė tai, kas Amerikos sieloje yra geriausia. Taisykle tokio elgesio paversti negalime, kitaip jokia sistema nefunkcionuotų. Bet kartais, ypatingais atvejais, pakilti virš formaliųjų reikalavimų, matyt, yra būtina, jei norime išlikti žmonėmis. Tikras lyderis žino, kada, kur ir kaip tai daryti. O mūsiškiai - nei Seimo pirmininkė, nei premjeras, nei prezidentė - nematė reikalo ar neturėjo drąsos bent aplankyti tuos namus, pamatyti Deimantę, jos senelius, juos ginančius žmones, patys savo akimis pamatyti vaiko būseną toje aplinkoje. Va čia ir skirtumas.

Turbūt neatsitiktinai R. Reaganas buvo vienintelis JAV prezidentas, parodęs tiek asmeninio draugiškumo lietuvių tautai. Lankydamasis Kremliuje pas Gorbačiovą, išreikalavo, kad jam leistų susitikti su tuo metu dar persekiojamais lietuviais rezistentais - seserimi Nijole Sadūnaite, monsinjoru Alfonsu Svarinsku, Antanu Terlecku. Vėliau, atsivėrus sienoms, kvietėsi lietuvius disidentus į savo vilą Kalifornijoje, šiltai bendravo. Nuosekli asmenybės laikysena - patirti engiamų ir kenčiančių būseną, lūkesčius ne per atstumą, ne iš medijų, o tiesiogiai, būnant su jais.

Pagarbiai,

kun. Robertas Grigas