Kaip jaunuolis V. Sinica V. Landsbergį su D. Kuoliu iš Sąjūdžio išmetė

...Iškart prisipažinsiu – šį tekstą ėmiau rašyti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia iš motiniško ir… sąjūdietiško susirūpinimo jaunu, gabiu žmogumi, dar tik pradedančiu savo kelią. Ilgai spėliojau, ar jis suvokia neatsakingas „žodžio – ne žvirblio“ paleidimo pasekmes. Niekaip neapleido mintis: kodėl jubiliejiniais Sąjūdžio metais, užuot stengusis suprasti tai, kas trukdo tapti bendraminčiais, užsidaroma gėrėjimosi savimi bokšte ir imama kasti vis gilesnius gynybinius griovius… Matyt, jau nebespėsiu šiame gyvenime suprasti, kodėl niekam arba mažai žinomi, Tautos labui ne ką tenuveikę (gal tik kol kas?) žmonės patys arba per nepatyrusius aplinkinius imasi vertinti nuosekliai Lietuvai ir jos žmonėms dirbančius, dažniausiai asmeninio laiko, sveikatos, šeimos gerovės sąskaita…

Myliu protingą, išsilavinusį jaunimėlį, nepabėgusį iš Lietuvos, besirūpinantį Tėvynės ir Tautos likimu bei išlikimu. Prisipažįstu: iki Vytauto Sinicos publikacijos „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“ maniau, kad skaudžiausia nesusivokimo, kas išties gyvenime svarbu, stadija pasiekiama tuomet, kai giminės ir artimieji ima draskytis dėl… velionio kapo, amžinojo poilsio vietos puošybos stiliaus ir t.t., ir pan.

Pati V. Sinicai tikčiau į mamas – ir mano dukrai tiek pat metų, kiek jam. 1990-aisiais gimusius vadinu Nepriklausomybės vaikais. Apie sovietmetį ir disidentus jie tik knygose skaito. Kaip ir apie įvairių Lietuvos Sąjūdžių ištakas. Knygnešių, vyskupo M. Valančiaus blaivybės, Lietuvos Laisvės kovos, Lietuvos Persitvarkymo (LPS)... Apie pastarąjį jiems pasakoja tėvai, seneliai, Atgimimo dienų dalyviai… Ir, žinoma, įdomių traktuočių pateikia.

Ta sėkla jau sudygo ir duoda vaisių: nuo Sąjūdžio pasisavinimo iki „išmetimo“ iš jo. Tačiau dar neteko girdėti apie tokią personifikaciją – „draskoma Sąjūdžio vėliava“. Ji sukelia daug minčių... Tarsi teisę į simbolinį jos nešimą, Sąjūdžio vertybes ir principus kokiam nors patentų biure būtų užregistravusi ribota grupė asmenų, sumaniusių, kad būtent jie turi teisę vadintis vieninteliais ir nepakartojamais Sąjūdžio šaukliais. V. Sinica rašo: „Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kurie jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti.“ Keista. Tuomet pats autorius sau ir bendraamžiams užkerta kelią tęsti nebaigtus Sąjūdžio programinius darbus. Ar jam pasisekė – jis gavo moralinę licenciją tąsai, o kiti turėtų rikiuotis į kilometrinę eilę, kaip prie lietuviškų pasų keitimo?.. O gal lįsti be eilės? Ieškoti pažinčių? Ne.

Šioje vietoje gal ir būtų galima papolemizuoti. Netgi rimtu veidu. Maždaug taip: kas buvo pirma – višta ar kiaušinis? Jei Darius Kuolys nebuvo LPS iniciatyvinės grupės narys, tačiau 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje tą iniciatyvinę grupę rinko – Sąjūdžio jis žmogus ar ne? O jei 1988–1991 metais su Valdu Papieviu, Liudviku Jakimavičiumi ir kt. leido kultūros mėnraštį „Sietynas“, neprašydami Glavlito (buvo tokia cenzūros kontora sovietmečiu) leidimo, pirmieji tuometėje Lietuvoje pateikė Tautos savivokai esminius tekstus, dirbo jis Tautos labui ar ne? Ėjo tas „Sietynas“ iki visiško suskaitymo iš rankų į rankas, nes stiprino Tautos dvasią, o ne nuo bačkos deklaruojamas buvo…

Akivaizdu, kad nei tada, nei dabar, po 25 metų, jam nė į galvą negalėjo ateiti mintis ko nors pasiklausti leidimo kalbėti apie Sąjūdžio vertybių ar principų plėtrą „susitikimuose ar uždaruose rateliuose“. Kadangi kone visuose jų dalyvavau, esu ta, kuri galėtų paliudyti: dešimtyse susitikimų su tolimiausių Lietuvos kampelių žmonėmis Darius Kuolys kuo pagarbiausiai kalbėjo apie istorinę Sąjūdžio misiją ir šios organizacijos dalyvius. Beje, įvairiuose renginiuose D. Kuolys – tik idealus moderatorius, prakalbinęs į susitikimus atėjusius vietos gyventojus prisiminti praeitį, vertinti šiandieną, tikėti, kad ir savo valstybėje galime susitvarkyti taip, kaip išties norime gyventi.

Turiu prisipažinti – jaunojo Vytauto publikacija dar kartą patvirtino: kad ir kaip gerbiu ir myliu LPS iniciatyvinę grupę, tiksliau – kai kuriuos jos narius, vis dėlto turiu pasakyti ir tai: greta iškilių Lietuvos asmenybių į tą grupę patekę tuo metu, 1988-aisiais, visai Lietuvai nežinomi asmenys šiandien turėtų mažiau susireikšminti ir savikritiškai susimąstyti: tada laisvės ir nacionalinio išsivadavimo siekis Tautoje buvo toks stiprus, kad į iniciatyvines grupes buvo galima išrinkti – leiskime sau taip pajuokauti – ir… King Kongą. Kita vertus, jei tuomet susiklosčiusios istorinės aplinkybės, tąkart suformavusios Atgimimo bangos cunamį Baltijos šalyse, būtų buvusios tokio stiprumo, kaip šiandienos pavieniai bruzdėjimai už Lietuvą ir teisingumą, nors akimirką tai įsivaizduokime, kuo LPS iniciatyvinės grupės likimas skirtųsi nuo to, kas nutiko „Drąsos kelio“ politinei tarybai?..

Drįstu tikėtis, kad pavienių LPS iniciatyvinės grupės narių ir jų jaunosios aplinkos sekėjų susireikšminimas šiandien tebūtų graudžiai juokingas, jei jie neskaudintų tylinčių, prisiminimų apie savo praeities nuopelnus Lietuvai nerašančių žmonių? Ir kas turėjo atsitikti save LPS iniciatyviaisiais vadinantiems žmonėms, jei jų aktyvios pilietinės raiškos forma šiandien tampa netinkamųjų paieškos tarp bendraminčių? Ir ką pakeis vis nauji apskritieji stalai, prie kurių žodžiais, o ne žygiais aiškinamasi, kas labiau myli Tėvynę ir Tautą, kas myli ją negerai arba gal, jų supratimu, net nedirba Lietuvos labui?

Labai atsargiai teigiu, kad neatsakinga „skaičiuoti“, kas išties buvo Sąjūdyje, o kas – ne. Tūkstančių tūkstančiai savęs neįvardijusių stovėjo Baltijos kelyje, Sausio agresijos metu budėjo prie Seimo, aktyviai balsavo lemtinguose Tautai rinkimuose. Todėl – net jei ir negalime taip apibendrinti (patikėkit, žinau tai ne tik iš tyrinėtojų statistikų, bet ir iš savo, sąjūdietės nuo pirmosios dienos, patirties) – vis dėlto renkuosi sakyti: visa Lietuva yra ir Sąjūdžio dalyviai, ir Signatarai. Ypač jei turėsime omeny kelių šimtmečių Laisvės kovų dalyvius, savo auka sustiprinusius mumyse išsivadavimo siekį ir priartinusius šią Nepriklausomybės dovaną. Manau, šviesus jų atminimas skatina nesidraskyti tarpusavyje ir neplėšyti simbolių, o rimtai ir sutartinai dirbti, kad beišsivaikštančioje Tautoje būtų kam nešti Lietuvos ar Sąjūdžio vėliavas. Galų gale kodėl tuo nepasirūpinti jauniems LPS iniciatyvinės grupės sekėjams?.. Apmaudu, kad tiražuodami saugumietiškas legendas jie nejaučia draską tą pačią juos globiančią Sąjūdžio vėliavą...

„Ne be reikalo pasakyta, kad „Sąjūdis – ne tik Vytautas Landsbergis“, – kalba V. Sinica. Ir nenurodo, kieno tie žodžiai. Kodėl ir tai nutylima? Juk tai pasakė ne anonimas? Ir ką įrodo tvirtinimas: Tėvynės sąjungos partija nėra Sąjūdžio tęsėja? Juk steigti Tėvynės sąjungą nuspręsta 1993-iaisiais visoje mūsų valstybėje vykusiose Sąjūdžio, kaip politinio visuomeninio judėjimo, konferencijose ir registruotieji šio politinio darinio dalyviai tuomet masiškai stojo į TS. Ar tai, kuo dabar virto šis darinys, paneigia jo ištakas? Atvirkščiai – būtent dėl tokių ištakų jai tenka nepalyginti didesnė nei kitoms „tradicinėms“ partijoms atsakomybė ir pareiga – tai kas, kad ji visais būdais stengiasi jos atsikratyti. Ir galų gale ko siekiama, o svarbiausia – ko pasiekiama po 25 metų „išmetus“ Vytautą Landsbergį iš Sąjūdžio?

Mieli ir garbūs Sąjūdžio pirmeiviai, likimo valia tapę istorinio laikotarpio lyderiais, nepamirškime, kad greta mūsų dirbo tūkstančiai nežinomų Sąjūdžio eilinių, kurių nedera įžeidinėti, mesti iš jau išsivadavimo simboliu tapusio judėjimo gretų ar drausti jiems nešti idealios Lietuvos vėliavą. O jaunuoliui V. Sinicai, ieškančiam ir nerandančiam tautiškumo dr. D. Kuolio darbuose, tiesiog pacituosiu: „Laisvas žmogus laisvoje tautoje – štai koncepcija, kurią mes visi, ir rašytojai, ir ne rašytojai, turime teigti kaip idealą, – 1988-ųjų pavasarį tvirtino Albertas Zalatorius, literatūros istorikas ir kritikas. Tuo laiku lituanistika stengėsi brėžti tautos kelio gaires, atkuriamos valstybės kontūrus. Jais rūpinosi Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, Vytautas Kavolis ir Algirdas Julius Greimas, Meilė Lukšienė ir Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis ir Vytautas Kubilius. Būtent humanitarai akcentavo vertybinių valstybės pamatų būtinybę – tiesos, teisingumo, solidarumo, žmogaus teisių ir laisvių svarbą. Pati valstybė auginta iš Lietuvos kultūros ir įsivaizduota kaip patikimas lietuvybės ir lietuvių tautos egzistencijos skydas“ („Lituanistika Lietuvos valstybėje: pamatų ar pakelės akmuo“, 2010 metai). Ir, žinoma, pakviesiu – ne tik jį, bet ir kitus – bent paviršutiniškai, bet patiems, ne iš nuogirdų, susipažinti su nuoseklia Dariaus Kuolio veikla Lietuvai: straipsniais, monografijomis, mokyklų programomis.

Rašydama šias eilutes, su šiuo žmogumi pati tarsi iš naujo susipažinau. Tiesą sakant, nė nežinojau, kad šio amžiaus pirmajam dešimtmečiui baigiantis buvo atlikta Lietuvos universitetų profesorių apklausa ir D.Kuolys buvo pripažintas geriausiu to dešimtmečio mūsų literatūros tyrinėtoju. Ir nors jau buvau girdėjusi apie Pilietinės visuomenės institutą piktų kalbų, trenkiančių tais laikais, kai apie Laisvę, jos siekiantį Sąjūdį ne visada drįsdavome net garsiai pasvajoti, šįkart nusprendžiau skirti nepalyginti daugiau laiko ir atidžiai išstudijuoti, kuo gi ydingos jo vykdomos programos ar leidžiamos knygos… Ir nieko tokio, kuo jis kaltinamas, neradau. Bet radau tai, ko vertės taip paprastai, kaip to imasi V. Sinica, nepaneigsi: išties unikalių visos Lietuvos mokyklose įgyvendinamų programų, atliktų tyrimų pagrindu parengtų knygų. Kviesčiau, net raginčiau ir kitus susipažinti su šios institucijos įvairiapuse šviečiamąja bei jaunimo auklėjamąja veikla, kuriančia atvirą diskusijoms erdvę. Pilietinės visuomenės instituto inicijuotų diskusijų klubų visoje Lietuvoje laukiamais lektoriais yra buvę Vytautas Radžvilas, Jonas Kronkaitis, Romas Sakadolskis, Kęstutis Girnius, Andrius Navickas, kun. Arūnas Peškaitis ir kiti, kurių tikrai neapkaltinsi „bendrininkavus naikinant Tautą“...

Bet gal kartais autorius painioja Pilietinės visuomenės institutą su Laisvosios rinkos institutu? Jei taip, tada suprasčiau jaunojo autoriaus patosą. Bet, gerbiamieji, Laisvosios rinkos institutas yra liberalų, o ne nuoseklaus lietuvybės puoselėtojo D. Kuolio minties kūrinys… Taip, abu kalba apie individo laisvę, bet negi jaunasis politologas neskiria to, ką su ja siūlo daryti laisvosios rinkos adeptai, nuo to, kokiai laisvei įsipareigojęs pats D. Kuolys? Negi net politologijos mokslai neleidžia pamatyti skirtumo?..

Gal aš ir klystu, bet… Perskaičiusi V. Sinicos tekstą kiek sutrikau: negi vėl bus puldinėjami Lietuvos intelektualai? Savų rankomis? Kaip nors rūšiuojami? Ir taip supriešinami? Tiesiog negaliu patikėti, kad po Tautos Atgimimo paveldu tapusia Sąjūdžio vėliava pasidarė ankšta bendraminčiams…

Aš – moteriškaitė iš provincijos, todėl jubiliejiniuose Sąjūdžio renginiuose ne vienas ir ne du LPS iniciatyvinės grupės nariai rado progą šnektelėti su manimi gana keista tokiomis aplinkybėmis – gerų ir nelabai – sąjūdininkų tema. Per 25-erius Sąjūdžio metus mačiau ir girdėjau tiek daug, kad išmokau vertinti žmones ne pagal tai, kaip jie šneka ar kas apie juos šnekama, o ką jie patys darė, daro ir ketina daryti Lietuvos ir Tautos gerovei. Aš – gera išklausytoja. Bet tik tiek…

O suprasti suprantu tik tai: šie išpuoliai prieš intelektualus nesiliaus, kol puolėjai nesupras, kas ir kodėl visa tai inicijuoja, – juk visa tai tik dėl to, kad ilgiau valdžioje užsitupėtų vidutinybės. Protingieji Sąjūdžio ir kitų „sterblinių“ partijų žmonės, negi dar nepasimokėte iš dvidešimt penkerių metų istorijos, kai VSD kiršalas sąmoningai laiko jus už realios sprendžiamosios galios ribos. Pjaukitės, riekitės, vyručiai ir moterytės, kuris iš jūsų labiau nusipelnė, – tik nematykit, kas labiau pasipelnė iš Lietuvos ir Europos kišenių.

Tad jau dabar visai rimtai siūlau likusią vasarą skirti atviroms ir motyvuotoms diskusijoms šiomis temomis:

„Kas bijo Dariaus Kuolio?“
Juk ne šiaip sau formuojamos ir nuolat įvairiais informaciniais kanalais skleidžiamos VSD lygio legendos apie nebūtus, nesamus ir neįsivaizduojamus šio Lietuvos kultūros tyrėjo „nusikaltimus“ Tautai ir Tėvynei? Gal išties visa tai paaiškina per šį straipsnį man, Lietuvos sąrašo tarybos narei, negirdėta, bet pagaliau pranešta „tiesa“, kad jis ruošiasi prezidento rinkimams? Beje, jei žmogus yra aktyvus visuomenininkas, švietėjas ir dirba Tautos pilietinimo darbą, tai jis BŪTINAI turi kur nors balotiruotis? Ar jaunuolis Vytautas Sinica, susikrovęs moraliai padorų politinį kapitalą ir pasiekęs reikiamą amžiaus cenzą, ketina kelti savo kandidatūrą LR prezidento rinkimuose? Laiko tobulėjimui – marios. Būsiu gyva – balsuosiu…

„Kam neparankus Vytautas Radžvilas?“
Juk ne šiaip sau kaskart vis pabandoma intelektualiai susidoroti su šiuo drąsiu filosofu? Apie pastarąjį kartą užsiminė ir pats V. Radžvilas, apie tai skelbė ir „Pro Patria“ portalas.

„Gal jau laikas liautis puldinėti Vytautą Landsbergį?“
Juk ne šiaip sau visą Nepriklausomybės laikotarpį norintieji įsitvirtinti viešojoje politikos erdvėje dėmesį į save atkreipia tik skaudžiai puldinėdami šia iškilią asmenybę.

Post scriptum, arba dedikacija sau (atleiskite už nekuklumą – paprastai į pirmas vietas nesiveržiu, bet greta jaunimėlio… tobulėju), Vytautui Sinicai ir broliams iš LPS iniciatyvinės grupės, – dar viena Dariaus Kuolio citata:

„Kadaise skaitant Czeslawo Miloszo ar Česlovo Milašiaus „Pavergtą protą“ atmintin įsirėžė jo nuostata – priešintis dabartinio žmogaus norui ir pastangoms viską matuoti ne žmogaus galimybių dydžiu, bet savojo niekingumo masteliu. Regis, mėginant geriau perprasti šių dienų Lietuvos visuomenę, jos moralinę būklę, kartais verta pažvelgti į save iš tolimesnio atskaitos taško, pamatuoti dabartį „galimybių dydžiu“ (Darius Kuolys, „Čia – Lietuva“, 2012 metų kovas).

Autorė yra Sąjūdžio pirmeivė, žurnalistė, Lietuvos sąrašo partijos tarybos narė.

Tiesos.lt