Nacionalinis transliuotojas sugeba stebinti. Ypač tuo, kad norimus dalykus pateikia kaip esamus.
Tokiu pavyzdžiu galima laikyti liepos 28 d. LRT televizijos laidoje „Savaitė“ transliuotą žurnalistės Joanos Lapėnienės reportažą „Homoseksualų eitynės: ar išlaikėme tolerancijos egzaminą?“. Jame atsirado toks žurnalistikos „perliukas“:
„Iš tiesų, galbūt lietuviams greičiausiai reikia daugiau laiko. Dar niekam tolerancijos nepavyko išmokti vos per keliolika metų, tačiau, ko gero, esame nepelnytai vadinami homofobiškais. Prieš 16 metų Vilniaus katedroje įvyko pirmosios gėjų vestuvės. Tiesa, Algirdą ir Giedrių sutuokęs šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas jiems Santuokos sakramento nesuteikė, tačiau sakė, kad prieš Dievą esame visi lygūs.
„Bažnyčia pripažįsta ir tai, kad ir šiandien nemažai vyrų ir moterų turi stiprų potraukį homoseksualizmui. Jis nepareina nuo jų valios ir daugeliui yra sunkus išmėginimas. Turime su jais elgtis pagarbiai, taiktiškai, vengti juos neteisingai atstumti“, – 1997 metais sakė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas."
Menkai nutuokiantis apie Katalikų Bažnyčios mokymo vingrybes žiūrovas turėjo suglumti – pasirodo, tuokia katalikų kunigai gėjus, bet viskas nuo dvasiškojo tėvelio požiūrio priklauso: jei tolerantiškas kaip K. Vasiliauskas, tai bet ką gali sutuokti, net nesuteikdamas Santuokos sakramento, jei piktas kaip kitas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, tai su rožiniu kiekvieną nusidėjėlį nuplaktų…
Tačiau Katalikų Bažnyčioje tuoktis negaunant Santuokos sakramento neįmanoma – paprasčiausiai nėra tokių apeigų. Be to, Katalikų Bažnyčios teisė nedviprasmiškai teigia, kad „tarp pakrikštytųjų negali būti galiojančios santuokinės sutarties, kuri tuo pat metu nebūtų sakramentu“ (§ 1055).
Beje, Vatikanas yra išleidęs dokumentą „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“, jame, be kita ko, rašoma: „Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės.“
Na, o pavartę Katalikų Bažnyčios katekizmą, randame tokius žodžius: „Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti. <...> Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.“ (§2357- 2358)
Tad, atrodytų, nėra jokių prielaidų žurnalistės J. Lapėnienės teiginiams. Žinoma, atsiranda ir tarp kunigų veikėjų, užsiimančių improvizacijomis, kurios sulaukia Bažnyčios vyresnybės pasmerkimo. Tačiau ar taip buvo K. Vasiliausko atveju? Ar tai, kad jis su žmonėmis taktiškai bendravo, reiškia „sutuokė“? Beje, kaip galima priskirti jau mirusiam žmogui veiksmus, kurių jis nepadarė? Pagaliau ar dviejų asmenų žiedų sumainymą bažnyčioje be jokių oficialių apeigų ir teisės akto galima laikyti „vestuvėmis“?
Taip ir lieka neaišku, kas tai – žurnalistės neprofesionalumas ar žūtbūtinis noras lietuvius išmokyti „tolerancijos“.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]