Kaip Mustafa Šokajus, paaukojęs save už atsisakymą bendradarbiauti su naciais, tapo išdaviku?

XX amžiaus pradžios lūžiai, susiję su caro režimo žlugimu ir sovietų valdžios įsigalėjimu 1/6 planetos sausumos teritorijoje pradėjo įvairius socialinių ir politinių pertvarkų procesus. Neginčijami tokių pokyčių faktai – staigus vyraujančios ideologijos posūkis, nepakantumas kitaminčiams, socialinės ir ekonominės sistemos sunaikinimas, lydimas tragiškų įvykių paprastų carinės Rusijos gyventojų ir nacionalinių regionų vadovų gyvenime.

Ne paslaptis, kad nuo 1917 m. Spalio revoliucijos pradžios sovietų valdžia vykdė propagandinį darbą, siekdama diskredituoti besipriešinančius naujajam režimui. Viena iš šių sovietų propagandos mašinos aukų buvo Turkestano autonomijos lyderis Mustafa Šokajus, vėliau priverstas emigruoti į Paryžių, iš kur toliau gynė kazachų tautos interesus. Naujoji bolševikų valdžia aštriai reagavo į Šokajaus visuomeninę veiklą Europos šalyse. Kazachstano veikėjo straipsniai, knygos ir žurnalai, išleisti rusų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis, buvo beatodairiškai kritikuojami. Net ir po M. Šokajaus mirties 1941-ųjų gruodį, praėjus 30 metų, sovietų valdžia nesustabdė savo diskredituojančio darbo. Ideologinė mašina ir toliau vadino jį „išdaviku“, „liaudies priešu“, „kazachų Vlasovu“, „fašistų pakaliku“, taip pat apkaltino dalyvavimu kuriant Turkestano legioną. Dėl šių priežasčių Šokajaus kūrinių platinimas, skaitymas, jo vardo minėjimas buvo griežtai draudžiamas, pažeidėjams grėsė griežta bausmė.

Tačiau tikroji realybė, susieta su M. Šokajumi, buvo visiškai kita. Pastaraisiais metais istorikai, tyrinėję Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos archyvus, pastebėjo, kad idėja sukurti Turkestano legioną naciams atėjo ne iš Šokajaus, o iš kitų tos istorinės eros asmenų. Visų pirma, 1941 m. gruodžio pradžioje Reicho Rytų ministras Alfredas Rozenbergas pristatė Hitleriui savo projektą dėl pagalbinių dalinių formavimo iš musulmonų ir tiurkų kalinių. Vadovauti pagal šį projektą kuriamam Turkestano legionui iš tikrųjų pirmiausia buvo pasiūlyta Šokajui, kuris tuo metu buvo kalinys nacių rankose. Yra žinoma, kad tais laikais pasiūlymas bendradarbiauti su nacių režimu turėjo tik dvi įvykių raidos galimybes – arba visišką sutikimą bendradarbiauti, arba garantuotą mirtį. M. Šokajus, susipažinęs su šiuo projektu, nusprendė atsisakyti, padarydamas didelį žygdarbį, kurio jo vietoje nebūtų galėjęs padaryti niekas kitas.
Laiške iš kalinių stovyklos, adresuotame žmonai, jis sakė: „Manęs nedomina šis darbas, tik kalinių skaičiavimas. Reikia skubiai iš čia išvykti ir nelikti uždarytam karantine.“ Tachirui Čagatajui į Stambulą rašytame laiške taip pat buvo tos pačios prasmės žodžiai: „Mano susitikimai čia baigėsi. Nusprendžiau grįžti į Paryžių...“

Po nacių pasiūlymo atmetimo 1941 metų gruodžio 19 dieną Berlyne Šokajui  smarkiai pakilo temperatūra iki 40 laipsnių. Dėl to jis buvo paguldytas į „Viktorijos“ ligoninę, įtariant šiltinę. Savaitę trukęs gydymas nedavė jokių rezultatų. 1941 metų gruodžio 27 dieną kazachų veikėjas mirė. Tačiau artimi draugai, tarp jų ir jo žmona Marija, labai abejojo dėl jo mirties aplinkybių.
Po Šokajaus mirties Reicho Rytų ministerija ir Rusijos komitetas prie Vokietijos užsienio reikalų ministerijos 1942 m. balandžio mėnesį pradėjo ieškoti kito kandidato Turkestano legiono vado pareigoms iš įtakingų politinių veikėjų. Buvo pakviesti pabėgėlių lyderiai iš Prancūzijos, Italijos, Balkanų valstybių, Turkijos ir Šveicarijos. Tarp pakviestųjų buvo tokie asmenys kaip Haidaras Bamatas – Šiaurės Kaukazo sąjungos lyderis, avaras Saidas Šamilis, Gruzijos nacionaldemokratų lyderis Spiridonas Kedija, vienas iš „Tetri Georgi“ judėjimo įkūrėjų Leo Kerezelidzė, Gruzijos princas Datcha Vačnadzė, Irakėcas Bagrationas ir azerbaidžaniečių lyderis Mechmetas Eminas Resulzadė. Turkijos valdžia uždraudė baškirų judėjimo lyderiui, žinomam mokslininkui Zaki Vali, išvykti iš šalies, todėl pastarasis negalėjo apsilankyti Berlyne. Viename iš prašmatnių Berlyno viešbučių „Adlon“ vykusiame susitikime naciai nė vieno iš susirinkusiųjų nepripažino vertu vadovavimo, todėl nutarė paskirti Vali Kajumą, kuris anksčiau lageriuose dirbo Šokajaus padėjėju ir vertėju. Vėliau šis renginys buvo pavadintas „Adlonaidu“.

Vadinasi, Šokajus, kuris mirė likus penkiems mėnesiams iki Turkestano legiono suformavimo, niekaip negalėjo prisidėti prie šio dalinio sukūrimo. Todėl apkaltinti Šokajų „išdavyste“ pasakant, kad jis vadovavo legionui, neįmanoma. Atvirkščiai, teisingiau būtų jį vadinti paaukojusiu save liaudies didvyriu. Būtent todėl šiandien Kazachstane sąmoningai atkuriamas istorinis teisingumas, imamasi priemonių visapusiškai aprašyti didvyrišką M. Šokajaus poelgį.

Suprantant istorinį iškilaus kazachų tautos sūnaus vaidmenį ir drąsą, Prancūzijos sostinėje 2010 metais parke priešais namą, kuriame jis gyveno 20 metų (1921–1941), buvo pastatytas paminklas.

Dabar pakalbėkime apie tai, kaip Šokajus Sovietų Sąjungoje tapo „išdaviku“. Toks nesąžiningas kaltinimas buvo pagrįstas ne moksliniais tyrimais ir istorinių duomenų analize, o vieno literatūros kūrinio duomenimis. Turime omenyje apysaką „Didžiojo Turkestano žlugimas“, kuri yra KGB karininko Seriko Šakibajevo fantazijos vaisius.

Šis kūrinys buvo išleistas 1968 metais Almatoje. Jame M. Šokajus vaizduojamas kaip išdavikas, pardavęs savo šalį naciams už padėtį ir pareigas. Verta paminėti, kad ši knyga sovietmečiu buvo vienintelis nedraudžiamas leidinys apie Šokajų. Vėliau knyga 1972 m. buvo išversta į rusų kalbą, o 1976 m. – į kirgizų kalbą. Apysaka prasideda Šokajaus laišku iš nacių kalėjimo nacistinės Vokietijos Rytų ministrui Alfredui Rozenbergui, kuriame kazachų lyderis esą parašė tikintis, kad „Turkestaną gali išgelbėti tik Vokietija, todėl jis nori suformuoti pagalbinius dalinius iš tiurkų kalbomis kalbančių kalinių ir padėti vokiečių armijai“. Tokiu būdu rutuliojasi pseudoįvykių ir atviro melo grandinė, kuria siekiama sukurti išdaviko, bandžiusio pajungti Centrinės Azijos tautas fašistams, siekiant savo tikslų – vadovauti Turkestanui, įvaizdį. Šioje knygoje pasakojama, kad Šokajus „buvo nubaustas“ - nunuodytas Vali Kajumo, vėliau tapusio Turkestano legiono vadu.

Visi šios apysakos faktai, siekiant diskredituoti Šokajų, buvo sufabrikuoti iš išgalvotų dalykų – tuo buvo siekiama apjuodinti jo vardą Sovietų Sąjungoje. Manome, kad dera sustoti ties kiekviena iš autoriaus sugalvotų tezių:

1. Knygos (apysakos) pradžioje Šokajus, parašęs laišką Rytų ministrui Rozenbergui, jau metus sėdi kalėjime. Tačiau iš tikrųjų Šokajus niekada nesėdėjo kalėjime. Žinome, kad per savo gyvenimą Šokajus išbuvo nelaisvėje tik tris savaites Kompjenio stovykloje netoli Paryžiaus. Be to, ši vieta buvo labiau panaši į stovyklavietę, o ne į kalėjimą. M. Šokajus šį laiką praleido naudingai – diskutuodamas su rusų emigrantais ir kitomis iškiliomis asmenybėmis.

2. Apysakoje pasakojama, kad Šokajus studijavo Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete kartu su Aleksandru Fiodorovičiumi Kerenskiu. Iš tikrųjų jie negalėjo  studijuoti vienu metu. Šokajus į Sankt Peterburgą atvyko 1910 m., o A. Kerenskis mokslus baigė 1904 m.

3. Knygoje taip pat teigiama, kad Šokajus turėjo reikalų su britų žvalgyba. Tačiau istoriniai duomenys nepatvirtina šios tezės. Be to, žinoma, kad tokias tezes sovietų valdžia dažniausiai naudodavo bolševikinio judėjimo priešininkams menkinti. Savo ruožtu Šokajus buvo caro režimo šalininkas.

4. Apysakos autorius teigia, kad Šokajus į Europą atvyko savo žmonos Marijos paliepimu. Apie tai, kad Šokajus į Europą atvyko savo noru ir turėdamas tikslą dalyvauti politinėje kovoje, atvirai kalbama daugelyje tyrimų. Šis faktas pakankamai gerai aprašytas ir M. Šokajaus žmonos Marijos atsiminimuose.

5. Šioje knygoje rašoma, kad Vali Kajumas padėjo Šokajui leisti žurnalą „Jaš Turkestan“. Tai taip pat netiesa. Mat Šokajus žurnalo "Jaš Turkestan" leidimo metais (1929-1939) nebuvo pažįstamas su V. Kajumu. Jie susitinka prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai dėl akivaizdžių priežasčių žurnalo leidyba nutrūko. M. Šokajaus žmona Marija savo atsiminimuose rašo, kad pirmasis Šokajaus susitikimas su Kajumu įvyko 1940 metų rudenį jų namuose Paryžiuje. Pats Kajumas taip pat rašo, kad pirmą kartą su Šokajumi susitiko 1941 m.

6. Esą Šokajus pirmasis išsakė nuomonę apie Turkestano legiono sukūrimą. Nėra jokių faktų ir informacijos, kad Šokajus būtų išsakęs tokią idėją. Priešingai, yra informacijos, kad Šokajus siūlė grąžinti karo belaisvius iš fronto ir išsiųsti juos mokytis.

7. Pasak knygos autoriaus, Šokajus buvo suimtas už tai, kad negalėjo susitarti su britais. Tačiau tikrąja jo suėmimo priežastimi laikoma jo pozicija sovietų valdžios atžvilgiu, o taip pat fašistų bandymai panaudoti M. Šokaus galimybes prieš Sovietų Sąjungą. Tačiau, kaip žinoma, jis atmetė šiuos pasiūlymus, ir už tai sumokėjo gyvybe.

8. Šakibajevas savo apysakoje pabrėžia, kad Šokajus visa širdimi ėmėsi legionierių organizavimo ir prisiėmė visą atsakomybę už šį reikalą. Visgi nė vienas istorinis faktas neliudija apie M. Šokajaus dalyvavimą organizuojant Turkestano legiono veiklą.

9. Šioje knygoje nurodoma, kad Zaki Vali pirmą kartą atvyko į Paryžių 1937 m., po to, atvykus į Berlyną, jam ir Galimžanui Idrisi buvo patikėta leisti žurnalą „Jaš Turkestan“. Prieš Vali išvykstant į Stambulą, jis ir Idrisi tariamai dirba leidžiant žurnalą. Visi šie teiginiai neatitinka tikrovės. Pirmą kartą Vali į Paryžių atvyko 1923 m. pabaigoje. 1925 metais jis emigravo į Turkiją. Be to, Galimžanas Idrisi ir Zaki Vali niekada nedirbo šiame žurnale. „Jaš Turkestan“ buvo leidžiamas ne nuo 1937 m., o nuo 1929 m., kaip minėta aukščiau. Apysakos autorius Šakibajevas tada dar nežinojo, kad Galimžanas Idrisi visada buvo nusistatęs prieš Šokajų. Tai liudija jo pranešimai apie kazachų veikėją Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Rusijos komitetui. Viename iš tokių pranešimų, saugomų viename iš Vokietijos archyvų, Idrisi perspėja ministerijos vadovybę, kad Šokajus buvo vienas iš aktyvių „Prometėjų sąjungos“ (veikė prieš nacius) narių, todėl ragina būti atsargiems dėl jo. Būtent ši archyvo medžiaga taip pat rodo, kad Šokajus su naciais nebendradarbiavo.

Apibendrindami galime drąsiai teigti, kad įvykių grandinė ir faktai, kurie buvo pateikti šiame kūrinyje, yra toli nuo tiesos. Neginčijamas faktas yra tai, kad Šakibajevo apysaka rimtai pasitarnavo formuojant plačiai paplitusią klaidingą nuomonę ne tik tarp Kazachstano žmonių, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Taigi, neradę nei vieno išdavystės fakto Šokajaus politiniame gyvenime, sovietų propagandistai, pasinaudodami Šakibajevo kūriniu, neabejotinai bandė pasiekti savo tikslą, pasakodami melagingus duomenis. Norėtųsi priminti, kad tiesa turi savybę anksčiau ar vėliau nugalėti netiesą, ypač kai ji paremta istoriniais faktais ir tyrimais, o taip pat žmonių valia tiesai.

Baigdamas noriu pastebėti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas ir kartu su ja  propagandos mašinos išnykimas praktiškai nepaveikė sąmonės ir teisingo istorijos supratimo. Manau, kad šiuolaikiniai tyrimai atskleis pasauliui naujų faktų apie Šokajaus nebendradarbiavimą su Hitlerio režimu, papildys žinias apie jo asmenybės,  gebančios pasiaukoti vardan Kazachstano ir Didžiojo Turkestano žmonių likimo, išskirtinumą.

Esu tikras, kad M. Šokajus mums yra aukščiausių patriotinių jausmų nešėjas, drąsos, meilės Tėvynei ir savo tautai pavyzdys.
 
Abduvachapas Kara
Istorijos mokslų daktaras, Mimaro Sinano vardo
Dailiųjų menų universiteto (Stambulas) profesorius

Susiję:

Iš liudijimų apie nacių kolaborantų nusikaltimus Lietuvoje