Kaip žydėjimas vyšnios

Dar neišblėsus euforijai po šimtmečio Dainų šventės paminėjimo turiu keletą pastebėjimų ir pagrindą tai euforijai sumažinti.

Ir pirmiausia tai prisiminkim (ne)kultūros ministro poziciją, kad tokiai šventei nėra pinigų. Viskam yra ir net 4%, o Dainų šventės šimtmečiui paminėti – nėra. Bet kai visuomenė suošė, jog su tuo nesitaikstys, kaip mat pinigų atsirado, tik liberalus ministras nepamiršo palikti savo „šiuolaikinį“ pėdsaką tame.

Kaip niekad matėsi skirtumas tarp Kauno ir Vilniaus švenčių minėjimo bei supratimo kas yra šventė. Jei Kaune viskas beveik sakrališkai tikslu, nauja, švaru ir pakylėta, tai Vilnius niekaip neapsėjo be plasmasinės erdvės, iš kurios išnyra padaras, kažkiek panašus į vyrą, bet kai pamatai kitos lyties atributiką, tai veikiau hermafroditas nei kas nors konkretaus. Kad Vilniuje blūdijančių vis daugėja jau nebestebina, tik koks ryšys tarp šimtmetį skaičiuojančios Dainų šventės ir šios scenos suvokti sunku, ar net visiškai neįmanoma. Jei pridėtume pernelyg daug šmėžuojančių, reikia nereikia kalbančių politikų veidų bei politizuotos tv kalbėtojus per vienos neklystančios partijos politikos prizmę, tai
vaizdas tiek skiriasi lyg šie miestai gyventų skirtingose šalyse. Tas miestų-sostinių skirtumas, visad turėjęs užslėptas formas, šiame etape įgauna visiškai apibrėžtas ribas ir turiu pastebėti, kad ne nuolatinės sostinės naudai. Deja.

Dabar apie turinį. Jau buvo girdėti keletą skandalingų faktų, kas iš ties turi realų pagrindą: netikėtai paaiškėjo, kad „mūsų dienos kaip šventė“ pirmasis ištarė šviesios atminties Kernagis, o Salomėja paliko tik jo bendraautorė tv užraše, kur garsiai įvardintas tik „pirmasis“ autorius, kuris, ko gero, nuo tokios žinios apsiverstų karste.

Jei ne puikios ansamblių, šokių ir tautinių kostiumų dienos, tai dainų dienoj neliko dainų. Ką turiu minty: o tai, kad skambėjo daugybė nežinomų plačiajai visuomenei dainų, bet vos tik auditorija išsijudina išgirdusi pažįstamus žodžius bei motyvus, tuoj pat tv diktorės pagal kažkieno parašytą scenarijų ar režisieriaus, dar mažiau atspėjamų autorių tekstais viską sustabdo ir klausytojas priverstas stebėti sunkiai įžiūrimus ekranus, nesklandžius ir net nereikšmingus komentarus-pasisakymus, nes klausimai iki koktumo banalūs, sakyčiau, apie nieką. Išskyrus „Ąžuoliuko” vadovo ir žemaitės kalbas kitų, be jokio nuostolio, galėjo nebūti. Kodėl tų pasisakymų negalima buvo pateikti kitu formatu, pvz. dokumentiniam filme, neaišku.

Ir dar, kodėl visa šventės kulminacija buvo nukelta į tokį vėlų vakarą, žinant, kad kai kurie dalyviai dar labai jauni, ar garbaus amžiaus, o ir visi kiti tikrai jau buvo spėję pavargti, niekaip nesuvokiama ir niekaip nepaaiškinama. Šio koncerto (?) pradžios laikas, būtų logiška, galėjo būti jo pabaiga. Todėl ir klausiu, kodėl Dainų šventėje trūko dainos, kodėl vaikai, kuriems tuo metu laikas miegoti, turėjo ne tik stovėti, bet ir išlaikyti koncerto įtampą, kodėl neišgirdome daugiau nei trijų visiems iki skausmo žinomų kūrinių, kurie iš tikrųjų simbolizuotų šios šventės šimtmetį, o ne plastmasinį laikiną netikrumo tarpsnį?
Nieko to nebuvo.

Bet visgi dėka didžiulio entuziazmo, darbo, pastangų ir Kauno miesto bei visuomenės palaikymo šimtmečio Šventė įvyko.

Su kuo visus mus ir sveikinu.

Skaitytoja Emilija S.

P. S.

Kaip žydėjimas vyšnios

Mūsų dienos – kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, –
Tai skubėkim gyventi,
Nes praeis – nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis –
Greit praeis – nebegrįš jos!
Tos mūs dienos, kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.

Salomėja Nėris

(Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1931 m. rinkinyje „Pėdos smėly“.)