Kalba – galingiausias geopolitikos įrankis

Kalba yra ir bus svarbus vidaus ir užsienio politikos veiksnys. Ji ypač svarbi valstybių santykiuose su kaimynais, su kuriais sieja glaudūs istoriniai ryšiai ir etnokultūrinių bendruomenių palaikymo ar stiprinimo klausimai. Kalba esmiškai susijusi su moderniųjų laikų politika jau vien dėl to, kad nacionalinės valstybės iškilo ant tautos kalbos ir jos kultūros pamato, o valstybingumas buvo tvirtinamas per kalbos politika grindžiamą švietimo sistemą. Todėl visi kalbos, jos oficialiųjų nacionalinių rašmenų dalykai glaudžiai susiję ir su valstybingumu, ir su nacionaliniu tapatumu. Geopolitinis kalbos vaidmuo tiesiog akivaizdus dabartinėje Rusijos politikoje. Kuo grindžiama Krymo okupacija ir kitų Ukrainos žemių plėšymas? Rusakalbių kalbos teisėmis. Visiškai teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sakydama, jog nevalia kalbą paversti politinių sandėrių įkaite. Nei vietinių politinių partijų, nei valstybinių sandėrių. Visi tokie sandėriai menkina valstybingumą, nacionalinį tapatumą, o sykiu rodo politinį elitą stokojant nacionalinių interesų nuovokos ir istorinės kultūrinės atminties.

Kaip tik tokie sandėriai ir išryškėja svarstant socialdemokratų pateiktas pataisas, leidžiančias lenkų bendruomenei dokumentuose pavardes rašyti lenkiškaisiais rašmenimis. Neapsigaukime, pateiktas įstatymo projektas tik pirmas žingsnis oficialioje valstybinėje dokumentacijoje įteisinant lenkiškąją abėcėlę, nes kaip tik toks yra vienas esminių Lenkų rinkimų akcijos, o su ja ir Lenkijos politinio elito tikslų. Politiniuose debatuose už aptakių formuluočių ir demagoginės retorikos aiškiai nujaučiamas politinės galios vektorius – kaip tik Lenkijos politinis elitas su jo vietiniais atstovais spaudžia Lietuvą daryti jiems naudingas pataisas, verčia mūsų politikus rodyti reikalaujamą „gerą valią“. Tiesa, kai kurie politikai ir juos aptarnaujanti žiniasklaida bei kultūrininkai tos „geros valios“ žingsnius yra pasirengę žengti net neverčiami ir neprašomi. Kaip tik tokie šiuo metu žiba teleekranuose ir radijo laidose. Išaiškėjo ir kitas dalykas – Lenkijos politinis elitas su tomis pataisomis sieja ne tik strateginės partnerystės gerinimą, bet ir svarbių energetinių projektų vykdimą, kitaip tariant, nesiboti didvalstybiškai šantažuoti savo mažąją kaimynę. Klausimas, kaip mes patys suvokiame savųjų rašmenų geopolitinę svarbą ir ar esame pasirengę deramai atsakyti į kaimyninės valstybės keliamas pretenzijas.

Geopilitinis šių klausimų aspektas susijęs su Vilniaus kraštu, jame gyvenančia lenkų bendruomene, kuri pastaruoju metu vis labiau verčiama demonstratyviai rodyti savo lojalumą Lenkijos vasltybei ir tapatintis su poltine lenkų tauta. Visi lenkų rinkimų akcijos reikalavimai dėl lietuviškųjų rašmenų „praplėtimo“ yra pats tikriausias nelojalumo Lietuvai demonstrvimas. Apie to demonstratyvaus nelojalumo apraiškas galima būtų daug kalbėti, tačiau apsistosime prie geopolitinių tikslų. Kodėl lenkų politikai nesutinka su oficialiais įrašais ne pagrindiniame dokumento puslapyje? Todėl, kad tik pirmas puslapis susijęs su oficialiąją raštvedyba, kurią ir siekiama Vilnijoje pakeisti. Iš pradžių oficiali dvikalbystė, kuri vietinės valdžios pastangomis netruks peraugti į oficialią valstybinę lenkakalbę raštvedybą. Juk Vilniaus kraštas tvirtai Lenkų rinkimų akcijos valdomas – žmonėms teks prie valdžios nupostatų greit prisitaikyti. Toks jau Lietuvos politinės sistemos ypatumas – partinės nomenklatūros valdomose vetovėse, prisidengiant demokratijos atributais, galima įgyvendinti feodalinio valdymo būdą, kaip visos žmonių gyvenimo sritys priklauso nuo kelių ar keliolikos valdžios vyrų nuostatų ir jų politinių bei geopolitinių siekių. O juk siekis paversti lenkų bendruomenę Lenkijos valstybės ir politinės tautos atstovais Lietuvoje yra pats tikriausias geopolitinis tikslas.

Lenkijos geopolitinio tikslo pagrindas – Vilniaus krašto lenkiškoji istorija, ypač okupacijos metų, taip pat su ta istorija susijusi kultūrinė atmintis, būdinga politiniam elitui ir daliai visuomenės. Nesvarstysime, kokiai daliai – didžiajai ar mažajai. Tačiau istorinėmis laikomų kaimyninių valstybių žemių kultūrinis bei politinis „priglobimas“ – aiški politinė nuostata, kurios apraiška yra ir žymioji Lenko korta. Kodėl lenkai nesutinka su latviškuoju pavardžių rašymo dokumentuose variantu? Kaip tik dėl geopolitinių pretenzijų – pareikšti jas latviams nėra istorinio pagrindo. O lietuviams – Vilniaus krašto išlietuvinimas ir sulenkinimas. Kaip ne tokiais jau senais gerais laikais. Vietiniai lenkų politikai, kad ir nenoromis, prasitaria apie tokį numanomą tikslą. Lenkų rinkimų akcijos seimūnas Leonardas Talmontas aiškina, kodėl jie nesutiksią su kompromisiniu įstatymo variantu: „Pavardžių mes nesugalvojame, mes jas gavome iš prosenelio, senelio. Jos atėjo iš senų laikų.“ Vardų ir pavardžių oficialūs įrašai negaunami nei iš senelių, nei iš prosenelių – asmenvardžius įrašo oficialios institucijos pagal nustatytą tvarką. Jei ta tvarka Lenkijos administracijos, tai ir įrašai bus atitinkami, o žmonės bus linkę ar verčiami užsirašyti lenkais. Prosenelius užrašinėjo carinė administracija, kurią vėliau pakeitė lenkiškoji. Tad asmenvardžių dokumentacijos istorija šiame krašte atspindi ir rusinimo, ir lenkinimo valstybinės politikos ypatumus. Socialdemokratų siūlomame įstatyme numatyta, kad pavardėms keisti bus reikalingas dokumentinis šaltinis. Koks jis gali būti? Neabejotina, kad tik lenkų okupacijos metų. Vilniaus kraštą valdančių lenkų politikų nuostata bus – keisti pavardes, pasiremiant okupacijos metų įrašais, tad keis daug vietos gyventojų. Vieni iš įsitikinimo, o kiti – kad neapsunkintų sau gyvenimo. Taip padėsime lenkinti kraštą, o sykiu pripažinsime teisėtais okupacinės lenkų administracijos dokumentus ir įtrauksime juos į apyvartą. Jau vien tų dokumentų įtraukimas oficialion raštvedybon yra faktinės dvikalbystės pripažinimas. Nepamirškime, kad minėtame įstatymo variante asmenvardžiai „kukliai“ susieti ir su vietovardžiais.

Nori nenori, tačiau su rašmenų klausimu išlenda ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto istorija. Kaip politinis ir geopolitinis veiksnys. Nederėtų jos užmiršti, naiviai įtikinėjant save, kad laikai pasikeitė ir reikia žiūrėti tik į ateitį. Nieko neprisimenantiems lemta kartoti istorijos pamokas. Juolab kad Lenkija ir jos politinis elitas oficialiai okupacijos nepripažino ir už ją neatsiprašė. Nors ir buvo raginami. Mūsų politikai Algirdo Brazausko asmenyje nusileido pasirašydami Lietuvos ir Lenkijos sutartį be tų „įgeidžių“, tad turime socdeminę dviejų valstybių bendradarbiavimo tradiciją, kurios pasekmės Vilniaus krašte vis labiau regimos. Dabar socdemai tam reikalui jau subūrė platesnę koaliciją, kurioje puikuojasi ne tik įstatymo autorių Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės, bet ir Loretos Graužinienės, Rolando Pakso, Stasio Šedbaro, Benedikto Juodkos ir kai kurių kitų asmenvardžiai. Tikėkimės, kad Lietuvos Seime nacionalinius interesus, lietuvių kalbą ir rašmenis „gera valia“ išduodančių vis dėlto bus mažuma.