Kalba visata

1943 metais, pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, Antoine’as de Saint-Exupery parašė savo Mažąjį princą

Mažasis princas – tai visai nevaikiška pasaka. Antoine’as de Saint-Exupery, lakūnas, bajoras, patriotas, Liūdnojo vaizdo riteris, rašytojas, antifašistas ir išminčius, ją parašė 1943 metais, kai kiekvienam paprastam kareiviui karas atrodė pralaimėtas, kai Hitleris siautėjo Europoje kaip šokių salėje, kai buvo galima pasitikėti tik garbe, narsa ir Aukščiausiojo valia.

Tai nutiko ir jam, žvalgybos pilotui Saint-Exui. Gedimas dykumoje, besibaigiantis vanduo, neaišku, ar pavyks sutaisyti lėktuvą. Oro ir dangaus dainiui Saint-Exui gyvenime dažnai tekdavo bendrauti su žvaigždėmis. Tam labai padėdavo dykuma. „Naktis tyli. Dykuma klausosi Dievo, ir žvaigždė kalbasi su žvaigžde“ (Michailas Lermontovas).

Tokių gedimų Saint-Exas buvo patyręs, jis tai aprašė. Vieną kartą jį ir jo draugą nuo pražūtingo troškulio išgelbėjo beduinai. Tačiau, kai nėra su kuo pasitarti, skambini Visatai. Net nereikia surinkti numerio. Ir Visata mažo stoiko, visai nevaikiško vaikelio pavidalu ateina ir prašo nupiešti avytę.

Be abejonės, Saint-Exupery būtų tapęs puikiu auklėtoju ir vaikų rašytoju. Jis iš karto mokėjo atskirti smauglį, prarijusį dramblį, nuo banalios skrybėlės. O, jei jis būtų susitikęs su Janušu Korčiaku! Mažasis princas tarsi ką tik nužengė iš Varšuvos vaikų namų ir nuo Karaliaus Motiejuko nelabai skyrėsi.

Žodis po žodžio lakūnas nupiešė dėžutę su avyte, o Visata vaikišku balsu patikėjo jam kai kurias paslaptis. Visata mėgsta kalbėti metaforomis. Štai ji ir pasakė: „Mes atsakome už tuos, kuriuos prisijaukinome.“ Televizijos siužete parodytas 15 metų paauglys iš Senegalo, kuris perėjo pusę Afrikos, nakvojo statybose, o dabar pagal prancūzų įstatymus laikomas nepilnamečiu, gavo kambarį bendrabutyje, rūbus, maistą, greitai pradės mokytis koledže, nors ir yra visiškas nelegalas, ir, galbūt, gyvens laimingai todėl, kad į tuos pačius įstatymus įsipynė Saint-Exo ideologija?

Mažasis princas – tai šiuolaikinė pažintinė kelionė tokia forma, kaip ją aprašė Rabelais istorijoje apie Gargantua ir Pantagruelį. Keliaudamas skaitytojas randa atsakymus į daugelį klausimų.

Pavyzdžiui, apie teismą. Vienos didelės planetos Karalius-teisėjas išmokė Mažąjį princą, kad teisti reikia save patį – tai visų sunkiausia. O jei teisi seną žiurkę, kartais skirdamas mirties bausmę, tai ir jai reikia suteikti malonę todėl, kad sena žiurkė toje didelėje planetoje yra tik viena... Solženicynas tai vadino „tautos išsaugojimu“. Mes turime daug nereikalingų, tikriausiai. Štai todėl mes teisiame iki mirties ir net po mirties.

Tačiau svarbiausia – tai vienos mažos planetos žibintininkas. Juk Saint-Exui buvo labai svarbu įtikėti sprendimu grumtis senais lengvais lėktuvėliais prieš Liufwaffes armadą. „Skraidančių tvirtovių“ pranašumas paaiškės vėliau.

Štai žibintininko dėsnis: iš pradžių planeta sukosi normaliai. Vakare uždegi žibintą, ryte – užgesini. Bet vėliau geofizikoje kažkas pasikeitė, ir planeta ėmė suktis labai greitai. Tik užžiebi žibintą ir jau reikia gesinti. „Tai kam tu jį uždegi?“ – paklausė Mažasis princas. Tiesiog tokia tvarka, įžadas: uždegti žibintą.

Vadinasi, reikia kautis nepaisant nieko. Ir jie kovėsi, golistai (Charle de Gaulle šalininkai; vert. past.), frantirerai (francs-tireurs – antifašistinio pasipriešinimo dalyviai; – vert. past.), kolonijų lakūnai ir lakūnai, perskridę į Angliją. Ir laimėjo.

Tačiau tą naktį Saint-Exas galėjo numirti. Sugrįžti į Visatą baisu ir skaudu, tenka tartis su gyvatėmis: kūno su savimi nenusineši. Ta Saint-Exo kūno (bet ne sielos) mirties repeticija labai liūdna. Tačiau pamoka gauta ir išmokta: reikia, net jei visai prasti popieriai, uždegti žibintą, nors tai ir atrodytų beprasmiška. Sielos gyvenimas svarbesnis nei kūno; smėlyje nesuras tavo kūno, tačiau suras tavo pasaką. Tavo žygdarbį, tavo gyvenimą. Ruoškitės Visatai nupiešti avytę.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru