Kaliningrado (ne)priklausomybė

Lenkų leidinys Nowa Europa Wschodnia paskelbė apžvalgininko Jakubo Korejbos tekstą apie Kaliningrado srities perspektyvas. Savo publikacijoje jis kelia klausimą: „Įdomu, ką sugalvos Sergejus Lavrovas, jei po poros metų Kaliningrado srities Aukščiausioji Taryba savo sprendime dėl nepriklausomybės remsis Krymo precedentu?“

Autorius svarsto: „Veiksniai, lemiantys Kaliningrado srities ir federalinio centro santykius, praranda savo reikšmę: geopolitinė, ekonominė ir infrastruktūros motyvacija būti Rusijos sudėtyje šios srities gyventojams tampa silpnesnė. Taip pat silpnėja kultūros ir ideologiniai veiksniai. Gyventojams kyla klausimas: ką mes įgyjame būdami Rusijos subjektais? Tuo tarpu gana patraukliai atrodo kylančios iš griuvėsių pokomunistinės Lenkijos pavyzdys, o puikus, mažo eismo pasienyje tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities sutarties poveikis gali sukelti padarinius, smarkiai pranokstančius dešros paklausos didėjimą pasienio parduotuvėse.

Santykinė Lenkijos gerovė gali sukelti srities, kuri yra geografiškai artimesnė Europai nei Rusijai, gyventojams neteisingumo jausmą ir padidinti norą jaustis namie, taip pat kaip savaitgalį keliaujant į kitą Europos pusę už „Huntingtono linijos“.

O jie ten vyksta aktyviai: atkirstiems nuo nuolatinio ryšio su civilizuotu pasauliu kaliningradiečiams leidimas supaprastintai kirsti sieną tapo kelialapiu į laimę. Jų požiūriu, tai galimybė ne tik aplankyti geresnį pasaulį, bet bent jau trumpam palikti Rusiją. Atvykimas į Lenkiją – tai ne tik fizinis, bet ir dvasinis poilsis. Rusai, kuriuos galima rasti prekybos centruose, vandens parkuose ir baruose Gdanske bei Olštyne, atrodo laimingi ir atsipalaidavę žmonės. Jiems tikriausiai įdomu, kodėl namie, kitoje pusėje sienos, gyvenimas yra toks skirtingas nuo to, ką jie mato Lenkijoje?

Nes jų šalyje, kuri oficialiai yra antra atominė galybė pasaulyje, kiekvienais metais kompetentingos institucijos mėnesiui nutraukia karšto vandens tiekimą, o pašaukti apsaugoti piliečius nuo banditų policininkai žvelgia į žmones, kaip tykantis krūmuose medžiotojas žiūri į laimikį. Beveik bet kada rusai gali prarasti butą ar žemę, jei staiga to užsigeis koks nors „tūzas“ ar oligarchas, kurį savo ruožtu visada palaikys teismai. Rusai bijo eiti pas gydytoją (Rusija – Europos lyderis savigydos srityje), nes jie žino, kad net jei jie sugebės išstovėti savo laiką eilėje ir atkreipti gydytojo dėmesį „motyvuojančia dovana“, nežino, ar jie bus išgydyti nuo tikrosios ligos, nes tas gydytojas pateko į medicinos mokyklą mainais už kyšius. Rusų vaikai ketvirtoje klasėje nemoka asmenuoti veiksmažodžio „быть“, tačiau pagrindinis tėvų rūpestis, susijęs su palikuonių formavimu, – kaip surinkti pinigų televizoriui, kurio užsiprašė mokytoja semestro pabaigoje.“ „Šie pavyzdžiai – tai ne žurnalisto vaizduotės vaisius, už jų slypi realūs žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai“, – teigia lenkų apžvalgininkas.

„Net jei Kaliningrado sritis šiandien arba rytoj nepaskelbs nepriklausomybės, šių veiksnių įtaka didės, ir vietiniai gyventojai balsuos veiksmais: kuo labiau Europos Sąjunga plėsis į rytus, tuo labiau jie supirkinės žemes Lenkijoje, siųs savo vaikus į lenkiškas mokyklas, steigs bendroves ir atidarys banko sąskaitas. Jų kasdieninis gyvenimas vis labiau (ir į geresnę pusę) skirsis nuo piliečių, gyvenančių kitur Rusijos Federacijoje. Iš tiesų, globalizuotame pasaulyje, vidury vieningos Europos, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, yra neįmanoma sutramdyti milijono žmonių noro džiaugtis civilizacijos nauda, ​​nuo kurios atskyrė jų pačių valstybė. Ypač kai tas geresnis pasaulis yra po ranka – valanda kelio nuo namų“, – apibendrina J. Korejba.

Parengta pagal „Nowa Europa Wschodnia“