Kam mums ligoninės, jei yra partijos?

Neseniai politinėms partijoms per Vyriausiąją rinkimų komisiją buvo paskirstyta 9,5 mln. litų iš valstybės biudžeto.

Suprantama, kad Partijų finansavimo įstatymas turi būti vykdomas, nors valstybė juo ir buvo paversta partijų rėmėja. Tačiau akivaizdu ir kitkas – tokios įstatymo nuostatos, reikalaujančios milijoninių biudžeto išlaidų, dvelkia eiliniu valdžios cinizmu ir kelia teisėtą žmonių susierzinimą. Daugybei šalies gyvenimo sričių trūksta būtent tų 9,5 mln. litų, kurie atseikėjami visuomenėje autoriteto neturinčioms partijoms remti.

Dotacijos partijoms atrodo paprasčiausias pasityčiojimas, kai, Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, respublikinės ligoninės skęsta skolose. Pavyzdžiui, šiemet liepos 1-ąją respublikos ligoninės patyrė beveik 35 mln. litų nuostolių. Universiteto ligoninių neigiamas finansinis balansas nuo 6,2 mln. litų praėjusių metų liepą išaugo iki 17,6 mln. litų šių metų liepą. Regionų ligoninių nuostoliai padidėjo milijonu – nuo 7,5 mln. iki 8,7 mln., rajonų ligoninių – nuo 10,6 mln. iki 13 mln. litų.

Kaip matome, tie 9,5 mln. litų galėjo būti skirti kad ir regionų ligoninių nuostoliams padengti. Užtat VLK vadovas dėl tokios padėties kaltę suvertė esą lietuvių pomėgiui... daug gulėti ligoninėse.

Tokiame kontekste dotacijos partijoms kelia rimtų klausimų dėl prioritetų mūsų valstybėje. Partijų veikla yra politinio gyvenimo ašis, tačiau lieka atviras klausimas, kokiu mastu jos turėtų būti finansuojamos mokesčių mokėtojų, o ne rėmėjų ir jų narių pinigais.

Dažnai sakoma, kad, negavusios valstybės pinigų, partijos susidės su verslo struktūromis ir vykdys jų užsakymus. Tačiau niekas negarantuoja, kad ir finansuojamos iš valstybės iždo jos to nedaro, nes kol kas tikrovėje partijas ir verslo grupes sieja glaudūs ryšiai ir nėra jokio kontrolės mechanizmo, kuris užkirstų kelią panašiems reiškiniams.

Be to, stebina ir pats dotacijų partijoms skirstymo mechanizmas. Pavyzdžiui, jas gavo ne tik teisiškai neegzistuojanti Darbo partija, bet ir byranti, nė vieno atstovo Seime neturinti Liberalų ir centro sąjunga.

Beje, valstybės dotacijos nueina itin „svarbioms“ partijų reikmėms – rinkimų išlaidoms padengti. Kitaip tariant, mokesčių mokėtojai per rinkimų vajų turi ne tik pakęsti skrajutėmis, lankstinukais ir laikraštukais užkištas savo pašto dėžutes, bet ir visą šią makulatūrą apmokėti iš savo kišenių. Tai jiems turi būti svarbiau už ligonines, vaikų darželius, mokyklas ar dienos centrus.

Visi šie dalykai daromi verkšlenant dėl demokratijos, stiprinant ją, jos vardu, tačiau toji vis lieka fasadinė ir jos deficitas smarkiai juntamas. Partijos ir toliau lieka nuo visuomenės užsidarę klubai, susidaro įspūdis, kad svarbiausi sprendimai priimami susėdus kelių įtakingesnių partijų atsakingiesiems, o piliečių nuomonė niekam neįdomi.

Taip žmonių širdyse ir protuose griaunami paskutiniai pasitikėjimo politikais likučiai.  Tikrai tie 9,5 mln. litų, skirtų partijoms, biudžeto mastu nėra daug, juk išeina tik po tris litus vienam Lietuvos gyventojui, bet kaip įkainoti žalą valstybei, kai jos politinė sistema nuosekliai žlugdoma?