Teisingumas būna dviejų rūšių – greitas ir lėtas. Greitas – kai reikia nugriauti niekam nežinomo Aušvydo Vaitiekūno namuką Užuožerių kaime Radviliškio rajone. Džyru džyru šnai, kaip sakė klasikė – ir keturių vaikų tėvas jau sėdi ašarodamas prie savo rankomis statytos (pinigų užteko tik medžiagoms) trobelės griuvėsių. Jam teisingumas buvo toks greitas, kad Artūras Paulauskas – kuris tais 2008-iais vadovavo Aplinkos ministerijai ir degė šventa neapykanta nelegaliomis statybomis – net nebūtų spėjęs reklamos tikslais įsiamžinti namelio fone.
Greitas – it chirurgo skalpelis - teisingumas ištiko ir jauną moterį, kuri netrukus turėjo tapti mama, bet prokurorai 2009-iais įtarė, kad sukčiaudama pasisavino motinystės išmoką. Po apklausų ji neteko dar negimusio savo kūdikio. Rimantas Dagys, anuomet buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministru ir kėlęs prokurorus į karą su sukčiavumu, gal ir būtų spėjęs į to vaikelio laidotuves, bet juk beveik nebuvo ką laidoti. Valdantieji biudžeto skyles užlopė, moterį teismas vėliau išteisino, bet atšaukti nespėjusiam gimti žmogui įvykdyto “teisingumo” nebeįmanoma.
Šios dvi senokos istorijos – iš tų laikų, kai dirbau laidoje “Paskutinė instancija”, o prisiminiau jas todėl, kad būna ir kitoks teisingumas. Panašus į karavaną, kuris per bekraštę dykumą mąsliai linguoja link nepasiekiamo miražo. Karališkai – arba prokuroriškai – lėtas. Nes skirtas tiems, kurie nėra niekam nežinomi eiliniai šios šalies mirtingieji.
Pavyzdžiui, Vytauto Pociūno bylos nutraukimu ir Eglės Kusaitės persekiojimu išgarsėjusio prokuroro Justo Lauciaus mamai ir buvusio Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ignaco Lauciaus žmonai Bronislavai Lauciuvienei, kuri vadovavimą Klaipėdos miesto savivaldybės bibliotekai stebuklingai suderino su privataus viešbučio statyba tos bibliotekos kieme.
Ši istorija trunka jau ketvirtus metus, o Generalinė prokuratūra, rūsčiai reikalavusi nugriauti neteisėtai valstybės žemėje pastatytą prašmatnų viešbutį, poziciją pakeitė ir sutiko svarstyti taikos sutartį.
Pardavė tai, kas neparduodama
2008-ųjų pabaigoje į rankas pakliuvę dokumentai liudijo apie tai, ką neatsargus žmogus būtų pavadinęs žemgrobyste. Veiksmas vyko gražioje Klaipėdos senamiesčio vietoje, Tilžės gatvėje, kur viename pastate veikia ir B. Lauciuvienės vadovaujama biblioteka, ir jos vadovaujamos UAB “Pelėda” kavinė, čia įsikūrusi privatizavus buvusias bibliotekos patalpas. Dalijosi tos dvi prokurorienės tvarkomos įstaigos ir bendrą 1,315 ha ploto valstybinės žemės sklypą, iš kurio “Pelėdai” leista išsinuomoti 0,0471 ha.
Bet verslą reikėjo plėsti. Tad jungtinės pajėgos – B. Lauciuvienė, tuometė Klaipėdos apskrities viršininkė Virginija Lukošienė (ta pati, kuriai leista neskausmingai savo noru atsistatydinti kilus skandalui dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijoje) ir liberalcentristo Rimanto Taraškevičiaus vadovaujama Klaipėdos miesto savivaldybė - ėmėsi bibliotekos kieme organizuoti pertvarkas.
2002 metų liepos 1 dieną savivaldybės valdyba patvirtino naujas, didesnio sklypo ribas ir plotą - iš 0,21 ha “Pelėdai” atiteko jau 0,088 ha. Šį dvigubai pagražėjusį žemės kąsnį 2003 metų rugpjūčio 7 dieną V. Lukošienė įsakymu nusprendė parduoti privačiai bendrovei už 78 144 litų 70 centų, sumokant šią sumą per 10 metų. Pasirašiusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, B. Lauciuvienė ėmėsi viešbučio statybų bibliotekos pašonėje.
Iš pirmo žvilgsnio šis verslo planas turėjo tik du trūkumus. Pirma – parduotas sklypas yra Klaipėdos senamiestyje, o Žemės reformos įstatymas draudžia privatizuoti žemę miestų dalyse, įrašytose į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. (Įdomu, kad tais pačiais metais V. Lukošienė keistos išimties tvarka pamalonino ir bibliotekininkės sūnų J. Laucių, perkeldama jam kaip Vyčio kryžiaus ordininkui priklausiusį sklypą į Klaipėdą, nors įstatymai leido jį suteikti tik asmens gyvenamojoje vietoje, t. y. Vilniuje.)
Antra – B. Lauciuvienės bendrovei parduotoje žemėje stovėjo savivaldybei priklausantis ūkinis pastatas, tad sklypą ji gavo su svetimu (viešuoju) turtu, nors pagal įstatymus to būti negali. Bet Klaipėdos valdžiai leidus šis reikalas buvo sklandžiai sutvarkytas. Miesto biblioteka, atstovaujama B. Lauciuvienės, ir UAB “Pelėda”, šia ypatinga proga atstovaujama direktore laikinai tapusios Aušros Ignatovienės, pasirašė sutartį, pagal kurią privati įmonė nugriovė jos viešbučio statyboms trukdantį savivaldybės turtą.
2008 metų spalio 14 dieną “Paskutinė instancija” paprašė, kad GP šias keistenybes ištirtų.
Nugriauti!
2009 metų sausio 22 dieną GP kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, reikalaudama ne tik panaikinti įspūdingą šūsnį B. Lauciuvienės bendrovei parūpintų dokumentų – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, Klaipėdos savivaldybės valdybos sprendimą dėl sklypo ribų ir dydžio, detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, sąlygas detaliajam planui rengti, statybos leidimą ir jo pakeitimus, pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktą – bet ir grąžinti valstybei žemės sklypą, atiduodant UAB “Pelėda” už ją sumokėtus 50 415 litų 44 centus, bei įpareigoti nugriauti jau pastatytą viešbutį.
Prokurorai nustatė, kad parduodant valstybinę žemę dviejų įtakingų jų kolegų mamai ir žmonai buvo pažeistos imperatyvios teisės normos. Dar daugiau - privačiai bendrovei neteisėtai leista vykdyti detalųjį planavimą net ir toje žemėje, kurios ji jokiais keistais būdais įsigijusi nebuvo. Rezultatas – 12 viešbučiui ir restoranui skirtų automobilių stovėjimo vietų suplanuotos už žemės sklypo ribų, o 8 – bibliotekai priklausančioje visuomeninės paskirties sklypo dalyje.
Prieš trejus su puse metų GP reikalavimas griauti su įžūliais pažeidimais pastatytą viešbutį buvo besąlygiškas:
“Teismui statybos leidimą pripažinus neteisėtu, tokia statyba yra neteisėta (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.), todėl taikytinos CK <Civilinio kodekso > 4. 103 str. 1 d. ir 3 d. 2 p. Nustatytos neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės – statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti, teismas gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti. Manome, kad šiuo atveju netaikytina CK 4. 103 str. 3 d. 1 p. nuostata dėl įpareigojimo pertvarkyti statinį, nes jis yra pastatytas valstybės žemėje, o be to, komercinės paskirties pastatu, kurio dalyje įrengtos gyvenamosios patalpos (viešbučio paskirtis), negalima naudotis, nes prie šio statinio jam skirto žemės sklypo ribose nėra automobilių saugojimo ir stovėjimo vietų, kaip to reikalauja statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 “Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos” IV skyriaus “Automobilių aptarnavimo infrastruktūra” 3. 1 p.”
Netikėjo prokurorai ir B. Lauciuvienės, kaip valstybės turto įgijėjos, sąžiningumu:
“UAB “Pelėda”, kurią vienasmeniškai atstovauja jos direktorė Bronislava Lauciuvienė nuo 1993-03-12, negali būti pripažinta sąžiningu įgijėju, kadangi CK 2. 81 str. 1 d. nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2008-12-11 sprendimu Nr. KS-104 “Dėl Bronislavos Lauciuvienės pripažino, kad B. Lauciuvienė, būdama Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos direktore, 2003 m. pasirašydama sutartį dėl pastatų nugriovimo su UAB “Pelėda”, kurios akcininkė ji yra, neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas. Tai, kad B. Lauciuvienė vienu metu buvo ir UAB “Pelėda” direktorė, ir Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos direktorė ir priiminėjo kitus, be minėtojo sprendimo (pvz., rengiant Teritorijos detalųjį planą 1998-09-10 raštu Nr. 72, kaip bibliotekos direktorė prašė projektuoti vieną bendrą sklypą pastatams Tilžės g. 9 ir 11, Klaipėdoje, o susipažindama su šio plano sprendiniais pasirašė už abu minėtus juridinius asmenis), patvirtina, kad UAB “Pelėda” negali būti laikoma sąžininga įgijėja. Teisėje galioja principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų”.
Bet praėjo pora metų, ir GP ryžtas kovoti už teisingumą keistomis aplinkybėmis ėmė tirpti.
Taikos misija
2011 metų sausio 10 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka priėmė dalinį sprendimą, kuriuo, kaip prašė GP, pripažino negaliojančia ir panaikino tiek žemės pirkimo – pardavimo sutartį, tiek visus prokuratūros ginčytus V. Lukošienės ir Klaipėdos savivaldybės sprendimus. Teismas konstatavo, kad viešasis interesas buvo pažeistas ir parduodant B. Lauciuvienei valstybinę žemę, ir leidžiant suprojektuoti automobilių stovėjimo aikšteles bibliotekai skirtoje sklypo dalyje.
Suprantama, B. Lauciuvienė šį sprendimą apskundė. Bet įdomiau kitkas.
Teismas visai nepasisakė nei dėl sklypo grąžinimo valstybei, nei dėl neteisėtai pastatyto viešbučio nugriovimo. Todėl sprendimas ir yra dalinis. Mat “teismo posėdyje” - po dviejų metų bylinėjimosi – staiga paaiškėjo, kad “neišnaudotos ginčo šalių derybų galimybės”.
Ir čia teisingumo vykdymo tempai fatališkai sulėtėjo. Po pusmečio – 2011 metų 6 dieną - UAB “Pelėda” teisme įsipareigojo pateikti taikos sutarties projektą.
GP šiai taikos misijai nesipriešino, bet iškilo kitų nenumatytų trukdžių. “Ieškovas iš esmės neprieštaravo svarstyti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau Jūs nepateikiate taikos sutarties projekto” - aiškina generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis rašte, adresuotame UAB “Pelėda”.
Praėjo dar pusmetis, ir “Pelėda” sutartį pateikė. Joje numatyta, kad šalys pripažįsta, jog B. Lauciuvienės įmonė “neatliko jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų”, “o valstybinės žemės sklypų pardavimas Klaipėdos miesto senamiesčio teritorijoje buvo įprastinė atitinkamų kompetentingų institucijų praktika”. Jei įsiteisėtų teismo sprendimas dėl žemės nuomos sutarties panaikinimo, sklypas turėtų būti išnuomotas bendrovei ne aukciono tvarka. Be to, “Pelėdos” supratimu, Klaipėdos savivaldybė turėtų už savo lėšas valstybinėje žemėje suplanuoti privačiam viešbučiui reikalingas automobilių stovėjimo aikšteles, Nacionalinė žemės tarnyba – suformuoti ir išnuomoti jai dar vieną sklypą, o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija - nereikšti jokių pretenzijų.
Ši fantastiška B. Lauciuvienės vizija, kurią neatsargus žmogus pavadintų žemgrobystės įteisinimu, rimtais veidais svarstoma iki šiol ir, kaip galima spėti, bylai teismuose apaugus kerpėmis įsikūnys su kokiomis nors esmės nekeičiančiomis korektūromis, o prokurorienės verslas bibliotekos kieme klestės toliau.
Kodėl GP, maniusi, kad “niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų”, staiga pakeitė savo poziciją, kol kas neįmanoma atsakyti. Kaip informavo viešųjų ryšių skyrius, ir D. Raulušaitis, ir byla užsiimanti prokurorė atostogauja ir poilsiu mėgausis dar ilgai. Atostogos ir Vilniaus apygardos teisme. Tai ir vadinama lėtuoju teisingumu, kuris Lietuvoje taikomas prokurorienių viešbučiams, bet netaikomas keturių vaikų tėvui, pastačiusiam šeimai kuklų pusnamį niekieno nelankomame užkampyje.
[gallery columns="7"]
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]