Karas po taikos

Atrodo, lyg horizonte pasimatė taikos ženklai bent jau vieno konflikto lauke. Tiesa, iki tikros taikos dar ilgas ir vingiuotas kelias… Kitaip kaip piratavimu negalime pavadinti to, ką daro estai (?) neutraliose Baltijos jūros vandenyse, ir kuo tai baigsis – visiškai neįmanoma nuspėti. Tikėtis, kad įvykus konfliktui jūroje JAV karinis laivynas atsiųs savo laivus ar slovakai su serbais pasiųs savo karius po to, kai jų vadovų lėktuvams buvo uždaryta Baltijos šalių oro erdvė, būtų naivu. Vieni nesiųs dėl to, kad jų tikslai ir žvilgsniai nukreipti link Ramiojo bei Indijos vandenynų, o kiti – iš savigarbos ir simetrinio diplomatinio atsako. Tiesa – o tai daug svarbiau šioje situacijoje – kiek rusai kentės jų valstybinio orumo ir jūros sienų nepaisymą, tik vienas Dievas težino, bet dalis jų autoritetų nuolat kelia klausimą savo karinei vadovybei: „Kiek mes visa tai dar kentėsime?“

Kas gi laukia mūsų po to, kai didieji susitars dėl karo veiksmų nutraukimo, pasidalys įtakos sferomis ir visa tai palaipsniui pradės įgyvendinti? Dėl įtakos sferų pasidalijimo ribų neprošal būtų prisiminti, ką parodė savo serijiniame filmuke Simpsonai. O jie retai klysta.

Trumpam įsivaizduokime situaciją Europoje iškart po karo veiksmų nutraukimo. Ir ką mes turime? O turime beveik milijoninę buvusių kareivių – jaunų vyrų – armiją, neturinčią pragyvenimo šaltinio, dažnai neturinčią namų, šeimos ir tų, kas jų lauktų. Jie moka tik šaudyti, žudyti ir išgyventi apkasuose be stogo. Ką tokiu atveju jiems beliktų veikti? Dalis liks ginti peremogos savo tėvynėje, kita dalis pasileis per sienas į Europą „laimės ieškoti“, už ką ir kovojo. Tiesa, dalis jų čia ras darbo besikuriančioje riaušių policijoje, nes labiau tikėtina tokia ES perspektyva nei reguliari armija už 800 mlrd. eurų. Kur, beje, daugės neramumų dėl „teisėtų“ rinkimų rezultatų ir didžiulio jaunų vyrų skaičiaus, kuriems dėl prastėjančios ekonominės situacijos bus nutrauktos pašalpos, svetimos kultūros imigrantų priešpriešos ar tiesiog dėl prarastos galimybės išgyventi. Kažkas juk turės ginti ES „vertybes ir elitą“ nuo savos vidurinės ir darbo klasės, kurie mąsto ir mato dalykus kitaip. Tačiau vis tiek liks nemaža dalis kareivių, kurie bus palikti likimo valiai ir turės patys pasirūpinti savimi. Kas jiems beliks daryti? Tikėtina, kad, deja, nepavyks išvengti – kaip ne kartą istorijoje jau yra buvę ir po ankstesnių karų – pokario suirutės, plėšimų ir žudymų. O Lietuvoje, įvertinus, kad valdžiai tyliai pritariant taikos metu jau yra sudarinėjami kažkokie mistiniai priešų sąrašai, sukiršinta visuomenė, o neaiškiu tikslu jau įkurtos karo komendantūros, civiliais drabužiais svetimos šalies slaptųjų tarnybų bendradarbiai laisvai neršia, krentant pragyvenimo lygiui, tikėtis ramaus sugyvenimo neišeina. Juk visa tai staiga niekur nedings. Su tuo reikės gyventi ir po taikos sutarties – kad ir kaip tai vertintume, ko norėtume ar ko nenorėtume.

Nejaugi laukia karas po taikos?

Emilija S.