Karas Ukrainoje: moralinio pasirinkimo momentas

Airijoje diskutuojama dėl šalies prezidento žmonos  Sabinos Higins (Sabina Coyne Higgins) laiško „The Irish Times“ redakcijai. Kai kurie vietos politikai ir žiniasklaidos atstovai jos poziciją vadina „proputiniška“.

"Pone, – nusivyliau ir sunerimau, kad jūsų redakciniame straipsnyje „The Irish Times požiūris į karą Ukrainoje: eskalavimas vardan ramybės“, komentuojančiame karą Ukrainoje, nebuvo jokio paskatinimo deryboms dėl paliaubų, kurios galėtų atvesti į taikos susitarimą tarp rusų, Ukrainos pajėgų ir separatistų.

Kol pasaulis neįtikins Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio susitarti dėl paliaubų ir derybų, šio baisaus karo kelias tęsis dar ilgai. Kaip apskritai šiame kare gali būti nugalėtojas?

Ukrainos žmonės skaičiuoja dešimtis tūkstančių aukų ir dabar kasdien praranda iki tūkstančio kareivių, kurie žūsta, yra sužeidžiami arba patenka į nelaisvę. Jūsų vedamajame rašoma, kad kare žuvo nuo 25 000 iki 27 000 rusų.

Žmonėms, liūdintiems dėl karo sukeltų kančių ir trokštantiems išgirsti kvietimus taikai ar bent jau deryboms, buvo labai malonu perskaityti susirūpinimo kupiną ir apgalvotą istorijos profesoriaus Džefrio Robertso (Geoffrey Roberts) straipsnį, kuriame sakoma, kad dabar pats laikas taikos deryboms („Ukraina turi išplėšti taiką iš karo, kurio neįmanoma laimėti, nasrų“).

Tai tikrai moralinio pasirinkimo momentas. Susirūpinę pasaulio žmonės, trokštantys gyventi kartu taikoje ir harmonijoje, turi reikalauti, kad šis karas būtų baigtas, kad būtų išgelbėtos gyvybės, sumažėtų kančios ir prasidėtų normalaus gyvenimo atkūrimas.

Arba galima leisti konfliktui ir žudymui tęstis, kai tūkstančiai kareivių, jaunų vyrų pačiame savo jėgų žydėjime miršta fronto linijoje, o civiliams, įskaitant vaikus, gresia mirtis, baimė ir jų namų, mokyklų, ligoninių ir pagrindinių paslaugų sunaikinimas.

Be abejo, tęsiantis karui klimato kaitos krizė dar labiau pagilėja, dėl to milijonams žmonių Afrikoje ir kitur gresia bado pavojus.

Mūsų pačių konfliktuose, kurių šimto metų sukaktis minėjome, kiekvieną kartą kova baigdavosi paliaubomis, o po to – derybomis. Taip buvo 1916 m. sukilimo, Nepriklausomybės karo ir mūsų tragiško pilietinio karo metu.

1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, didysis vokiečių kompozitorius Gustavas Holstas, bendradarbiaudamas su anglų poetu Klifordu Baksu (Clifford Bax), sukurė puikų antikarinį taikos himną „Atsigręžk, žmogau, ir mesk savo kvailus kelius“.

Jų žodžiai kalba mums visą šimtmetį ir tikrai dabar yra dar aktualesni.“

„Atsigręžk, žmogau, ir mesk savo kvailus kelius.
Žemė dabar sena, ir niekas negali suskaičiuoti jos dienų,
Tačiau tu, jos vaikas, kurio galvą vainikuoja liepsna,
Vis tiek neišgirsi, ką tavo vidinis Dievas skelbia,
Atsigręžk, žmogau, ir mesk savo kvailus kelius.
Žemė gali būti teisinga, o žmonės laimingi ir išmintingi.
Amžius po amžiaus iškyla jų tragiškos imperijos,
Sukurtos, kol jie sapnuoja, ir tame sapne verkia.
Ar jie pabustų iš persekiojamo miego,
Žemė gali būti teisinga, o žmonės laimingi ir išmintingi.
Žemė bus teisinga, o visi jos žmonės – viena,
Ir iki tos valandos nebus įvykdyta visa Dievo valia!
Dabar, netgi dabar dar kartą iš žemės į dangų,
Iš džiaugsmo sklinda senas, nenumaldomas šauksmas,
Žemė bus teisinga, o visi jos žmonės – viena“.

Šaltinis: irishtimes.com