Kartais kyla nemaldomas noras atversti bylą ir duoti ją paskaityti

„Barevernet“ tarnybos veikla vis daugiau neatsakytų klausimų kelia ir pasaulyje ir pačioje Norvegijoje. Tačiau Lietuvos valdininkams ir nepriklausomai Lietuvos žiniasklaidai jokių klaustukų šiuo klausimu nekyla.

Sausio 21 d. Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Žmogus už borto – ar tinkamai atstovaujama piliečiui, ypač nepilnamečiui, atsidūrusiam kitos valstybės jurisdikcijoje?“ negalėjo dalyvauti Gražina Leščinskienė, jau ilgą laiką kovojančios dėl sūnaus Gabrieliaus susigrąžinimo.

Skelbiame jos pareiškimą.



Noriu kalbėti vardu Norvegijoje veikiančios „Tėvų unijos“, vienijančios tėvus, kurie nori išvengti prievartinio vaikų apsaugos tarnybų įsikišimo, todėl dalinasi patyrimais, patarimais ir skuba į pagalbą susidūrusiems su vienokiomis ar kitokiomis problemomis.

Nei vienas mes nebuvome kovotojais su Barnevernet sistema. Daugelis mūsų netgi buvo įsitikinę, kad tėvai, iš kurių vaikas paimamas, tikrai turėjo padaryti kažką baisaus ir neleistino. Iki momento, kai ši tragedija ištiko mus pačius, artimųjų ar gerų pažįstamų šeimas. Ir tai buvo šeimos, kurios mūsų akimis neturėjo rimtų problemų ar kurių gyvenimo būdas nesikirto su esminėmis Vaikų apsaugos tarnybos nuostatomis ir reikalavimais, kuriuos mėgsta vardinti atsakingi apreigūnai.

Stebėdama tūkstantinius protestus Europoje ir visame pasaulyje, su nerimu ir vltimi laukiau, nejaugi prie šios gražios dainuojančios akcijos neprisidės Lietuva. Kodėl bijojau? Nepaslaptis, jog Lietuvoje vis dar gajus mitas, kad Vaikų apsaugos tarnybų nepagrįsti išpuoliai prieš vaikus auginančius tėvus, yra tik pačių Norvegijoje gyvenančių lietuvių skleidžiamas išmislas (pramamas), ir kad taip jie neva nori pasiteisinti ar nuslėpti realias aplinkybes. Lietuvoje atsirado baimė ne tik gilintis į šią problemą , bet netgi apie ją užsiminti.

Kiekvienas, išdrįsęs pareikšti savo nuomonę ar konkrečius faktus, yra pačia grubiausia ir vulgariausia forma apšaukiamas girtuoklių ir smurtautojų gynėju ar net Kremliaus agentu.

Sunku tokiu dalykus stebėti Lietuvos piliečiams gyvenantiems Norvegijoje, patiems susidūrusiems ir patyrusiems neteisybes, kurių egzistavimą bandoma neigti.

Skaudina neatsakingi atsakingų žmonių vieši pareiškimai, prevenciškai (iš anksto) pasmerkiantys visus tėvus, nuteisiantys juos kaip smurtautojus ir alkoholikus, ir ypač, kai tai daroma suvokiant, kad jiems patiems nėra žinomos bylos aplinkybės , su kuriomis juos ne tėvai, o Barnevernet atsisako supažindinti. Jautiesi išduotas, pamestas ir paliktas vienas savo kovoje.

Ir šias išankstines nuostatas į tave neįmanoma oficialių asmenų galvose pramušti netg pateikus pokalbio su Barnevernet atstovais audio įrašą , kuriame aiškiai pasakoma, kad jie tėvams niekada neturėjo jokių pretenzijų dėl alkoholio, smurto ar kitokių žalingų įpročių. Kaip grėsmės motyvą jie pateikia vienokius ar kitokius tavo negebėjimus, kurių dėl jų abstraktumo nesugeba pakartotinai išmatuoti ir įvertinti net labiausiai patyrę psichologai ar kitų sričių specialistai.

Tai kaip tokius savo gebėjimus įrodyti pačiai mamai? Kažkodėl mūsų atsakingiems asmenims nekyla minčių, kad bylos informaciją mes įslaptinam ne savo noru, kad ne mums naudinga jos neviešinti.

Kartais kyla nemaldomas noras atversti bylą ir duoti ją paskaityti. Ir, regis, tada visiems taps aišku. Bet negaliu to padaryti. Esu susaistyta įsipareigojimų, ir nei už ką nelaužysiu jų žinodama, kad galiu pakenkti savo vaikui. Ir ne tiek dėl paviešinimo kokių svarbių detalių, kiek dėl baimės, jog tai gali nulemti bylos eigą.
 
Bet skaudžiausia yra totalus mano valstybės nepasitikėjimas savo piliečiu. Susidaro įspūdis, kad atsakingi asmenys linkę patikėti visais kitais ir visomis kitomis versijomis bei interpretacijomis, - tik ne savu piliečiu.

Šaltas dušas buvo informacija, kad tavo valstybės URM skubos tvarka ima raginti pasitikėti Norvegijos vaikų apsaugos tarnybos veikla, bet ne ieškoti teisinių instrumentų, leisiančių išsiaiškinti ir sureguliuoti incidentą.

Mes dažnai raginami pasitikėti savo valstybe. Bet kaip pasakė vienas išmintingas žmogus – tango šokama dviese. Jei valstybė nori, kad ja būtų besąligiškai tikima, tai visų pirma ji turi rodyti pavyzdį ir rodyti bekompromisinį pasitikėjimą savo piliečiu. Jau nekalbu apie nekaltumo prezumciją, kurios įpareigota paisyti kiekviena teisinė šalis Ir štai šioje vietoje mes tikrai žymiai atsiliekam nuo Norvegijos.

Norvegija iš tiesų puiki demokratiška šalis. Aš kritikuoju ne Valstybę. Aš kritikuoju darinį susikūrusį valstybės viduje, kuris pasidarė nepavaldus nei pačiai valstybei, nei jos teisinei sistemai.

Atsakingai turiu patikinti, kad visais kitais atžvilgiais ši šalis užtikrina daug daugiau teisių ir laisvių žmogui, netgi nesančiam jos piliečiui, nei Lietuva. Aš nesu persekiojama ar smerkiama ir jokios kitos mano teisės nėra apribotos. Su manimi nėra bandoma susidoroti. Manęs nebandoma užčiaupti.

Spaudimą ir bandymą tai daryti aš daugiau patiriu iš tos dalies savo tautiečių, kuriems atrodo normalu iš anksto pasmerkti žmogų, vadovaujantis tik savo susikurtomis prielaidomis ir vieša opinija, ir kurie, neva vedini pilietinės pareigos bei reikšdami lojalumą Norvegijai, rašo raštus ir skundus į įvairias instancijas.

Paradoksalu, bet būtent Norvegija mane gina nuo panašių išpuolių, visus tokius kaltinimus atmesdama kaip nepagrįstus. Ir jei Vaikų apsaugos tarnyba taptų teisiniu instrumentu – nesu specialistė, bet linkusi manyti, kad problemų dėl kurių kenčia eilė nepagrįstai apkaltintų tėvų, nebūtų.

Bet Lietuva turi kažkokią karmą – paremti ir perimti dalykus, kurie toje šalyje nėra patys pažangiausi.

Todėl stebėdama video medžiagą tūkstantinių protestų, nukreiptų ne prieš pačią Norvegijos Valstybę, o prieš Barnevernet, viliuosi, jog matydami kitų šalių reakcijas į vaikų apsaugos tarnybų veiksmus, lietuviai gyvenantys čia, Lietuvoje, ims kitomis akimis vertinti situaciją vykstančią Norvegijos vaikų apsaugos sistemoje. O aukščiausio lygio šalies vadovai įveiks savo išankstines nuostatas, įsiklausys ir ims ieškoti kelių, kaip apsaugoti savo šalies pilietį, užtikrinant visapuses jo teises ir laisves.

Tačiau, matydama, kad šie įvykiai neranda jokio atgarsio oficialioje medijoje, suprantu, kad mūsų laukia dar ilgas kelias. Neketinu slėpti, kad protesto prieš Barnevernet organizavimo data turėjo lemiamą įtaką mano apsisprendimui dalyvauti šioje konferencijoje.

Taip norėjau išreikšti jiems dėkingumą už paramą ir supratingumą. Noriu pakviesti būti vieningais ir nesidalinti į partijas, kai yra sprendžiami bendražmogiški valstybinės svarbos klausimai, nesusipriešinti į stovyklas, kurias dažniausiai skiria ne pažiūros, o nepakankamas žinojimas.

Labai gaila,kad nepavyko man atvykti. Labai dekoju visiems dalyvavusiems.

Gražina Lesčinskienė

Susiję:

Norvegijos žmogaus teisių komiteto atstovas: turime kažką daryti, ir tai yra mano žinia jums

Išskirtinis „ekspertai.eu“ interviu su „Barnevernet“

„Delfi.lt“ redaktorė atskleidė: valstybės, kovojančios prieš žmogaus teisių pažeidinėjimus, dirba Kremliui