Kas įtikins Lietuvos premjerus, kad korupcija yra problema, o ne pesimizmas?

Paskelbti tarptautinės organizacijos „Transparency International“ 2013 m. Pasaulinio korupcijos barometro duomenys, kad 26 proc. Lietuvos gyventojų prisipažįsta per pastaruosius dvylika mėnesių davę kyšį bent vienam iš aštuonių viešųjų paslaugų teikėjų reiškia, kad kovos su korupcija fronte nieko nauja – tas pats žiemos sąstingis. Juk per dvejus metus palyginti su 2010 m. duomenimis kyšininkavimo mastai Lietuvoje sumažėjo vos 8 procentais.

Komentuodamas šiuos rezultatus premjeras Algirdas Butkevičius antradienį surengtoje spaudos konferencijoje svarstė: „Turiu pasakyti, kad aš tikrai netikiu, jog Lietuvoje gali būti tokia situacija. Manau, kad tas pesimizmas Lietuvoje, kuris yra skleidžiamas, iš dalies yra perdėtas. Galiu drąsiai pasakyti, kad jeigu yra kokie požymiai ta linkme, tikrai aiškinamės, kalbamės, ar tai tiesa. Niekam nebus daromos jokios išimtys, jeigu tikrai bus gauta kokia informacija, kad kažkur vyksta blogi dalykai. Čia gal reikėtų išsamesnės analizės, kur tokie dalykai vyksta.“

Kitaip tariant, problema yra ne šalyje klestinti korupcinė kultūra, kurios mastai didžiausi Europos Sąjungoje, bet perdėtas lietuviškasis pesimizmas, kuris nenori matyti mažėjančios korupcijos. Šiuo komentaru premjeras priminė savo pirmtakus Andrių Kubilių ir Gediminą Kirkilą, kurie įvertnimus iš „Transparency International" priimdavo abejodami dėl šios organizacijos atliekamo tyrimo metodologija, bet ne valdžios ir teisėsaugos impotencija kovojant su šiuo blogiu.

Premjeras linkęs nurašyti pesimizmui šią apgailėtiną ir piktinančią situaciją, tačiau pesimizmą kelia korupcinė kultūra bei vangumas priešinantis šiam blogiui. Juk norint korupciją sunaikinti, pirmiausia reikalinga nepalenkiama valdžios institucijų valia, nes šioje kovoje būtent valstybės pareigūnams tenka didžiausia atsakomybė, jų pareiga yra stengtis teisingai taikyti įstatymus ir siekti viešojo valdymo skaidrumo.

Dabar A. Butkevičius žada eilinį kartą sudaryti „ekspertų darbo grupę“, bandys mažinti „vadinamąją korupciją tam tikromis administracinėmis ir teisinėmis priemonėmis“. Tai reiškia, kad kova su korupcija liks fragmentiška ir deklaratyvi arba imitacinė.

Tokia „kova“ leidžia manyti, kad tarp specialiųjų tarnybų ir valdžios vyrų bei moterų esama tylaus bendrininkavimo, kitaip tariant nesuinteresuotumo gilinantis į korupcijos sferą. Iškalbingi ir kiti tyrimo skaičiai: beveik du trečdaliai (63 proc.) apklaustųjų teigia, kad Lietuvos vyriausybė yra veikiama stambių interesų grupių ir veikia jų, o ne paprastų žmonių naudai.

Ne veltui lotynų kalbos žodis corruptio reiškia ne tik „papirkimą“, bet ir „supuvimą“, „sugedimą“, „pakrikimą“, „neteisingumą“. Juk elementarios žmogaus teisės, kurias jam garantuoja įstatymas, yra paprasčiausiai paminamos. Korupcija iš pagrindų griauna pačią įstatymo prigimtį, kurios esmė – visų lygybė prieš įstatymus. Dingsta įstatymo užtikrinamas piliečių lygybės ir teisingumo principas, nes tuomet įstatymas yra pusėje tų, kurie turi daugiau pinigų, pažinčių ir įtakos.

Korupcija kaip ir prostitucija – buvo, yra ir bus visuomenės (bendruomenės) gyvenime. Ko gero, vos tik žmogus pradėjo kurti valdžios struktūras, suvokė, kas yra galia, tuoj atsirado ir korupcija. Kyšininkavimas yra melas apie žmogaus visagalybę, kad jo valdžiai, galiai ir įtakai nėra ribų. Ir lieka retoriškai klausti, kada Lietuvoje atsiras premjeras, kuris suvoks, kad tai yra mūsų bėda, o ne pesimizmas?