Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui

Jei kas nors prasižiojęs išdrįsta viešai suabejoti teismų sprendimais, išsyk pasigirsta balsų, kurie pradeda piktintis tuo, kad apskritai gali ateiti į galvą tokia eretiška mintis. Beje, tai geriausias variantas, nes dar egzistuoja galimybė būti apkaltintam „nepagarba teismui“ ir tapti persekiojamu teisingumo.

Pasirodo, kad kritikuoti teisminę valdžią šalyje galima, tačiau ne visiems, o tik išrinktiesiems. Tokią išvadą buvo galima padaryti visai neseniai, kai garsūs šalies politikai viešai suabejojo pačių aukščiausių teisminių instancijų verdiktais.

Pirmasis pasireiškė konservatorių ir opozicijos Seime lyderis Andrius Kubilius, kai pasipiktino Konstitucinio Teismo (KT) nutartimi, jog A. Kubiliaus vyriausybės inicijuoti įstatymų pakeitimai, kuriais apkarpytos teisėjų ir valstybės tarnautojų algos, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.

Neištvėręs A. Kubilius rėžė: „Mano manymu, kartais KT turėtų jausti ribą, kur yra konstitucinės teisės dalykas ir kur yra vykdomosios politikos dalykas. Nes kartais susidaro vaizdas, kad KT, ypač kai nagrinėja ekonominius ir socialinius klausimus, labai dažnai savo svarstymuose prieina prie tos ribos, kur pereinama į grynai ideologinę politiką, nes, pavyzdžiui, paskutinį sprendimą dėl atlyginimų galima traktuoti taip, kad KT įrodė, jog krizės laikotarpiu valstybės tarnybos tarnautojams mūsų taikyti progresiniai mokesčiai yra neteisingi. Kitaip sakant, progresyvumas neatitinka Konstitucijos“.

Tačiau ne vien A. Kubiliui kilo neaiškumų dėl teismų sprendimų. Pati prezidentė Dalia Grybauskaitė po jos pozicijai nepalankaus sprendimo, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Vytauto Giržado skundą, pripažino jo atleidimą iš FNTT direktoriaus pareigų neteisėtu, nurodė grąžinti jį į pareigas ir atlyginti už priverstines pravaikštas, užsiėmė itin keista šio sprendimo interpretacija.

„Teismas nusprendė, kad gali (grįžti į darbą), o moralinės ir kitos priežastys išlieka. Kaip minėjau, melo detektorių parodymų nepanaikins niekas, taigi šešėlis dėl šių žmonių, dviejų vadovų, reputacijos išlieka“, – svarstė prezidentė, taip pati mesdama šešėlį ant teismo sprendimo.

Ko gero, nieko ypatinga nebūtų įžvelgta šiuose politikų pasisakymuose, jei ne kelios aplinkybės.

Juk šie politikai prabilo būtent tuomet, kai teisminė valdžia užėmė jiems nepatogią poziciją. Negana to, oponentus jie neretai triuškindavo mosuodami šios „šventosios“ valdžios doktrina, vis kaip mantrą kartodami žodžius, kad „teismų sprendimus privalu vykdyti“.

Dabar ši pozicija atsisuko prieš juos pačius, nes KT nutartis reiškia ne kita, o būtent tai, kad A. Kubiliaus vyriausybės taupymo politika buvo antikonstitucinė, kad ją aršiai palaikiusi prezidentė elgėsi priešingai Konstitucijai.

Problema ne ta, kad A. Kubilius būtų pasakęs kažką kvaila ar išsišokęs. Anaiptol, jo žodžiuose slypi daug tiesos apie KT, kuris seniai yra tapęs politine instancija, viršesne bei teisesne už visus, nes geba Konstitucijoje perskaityti žodžius, kurių ten nėra. Veidmainyste dvelkia konservatorių svarstymai rengti Konstitucijos pataisas, kurios apribotų KT įgaliojimus spręsti dėl atlyginimų viešajame sektoriuje. Vertėtų pastebėti, kad per visą buvimo valdžioje kadenciją konservatoriai nesiėmė jokių veiksmų, kurie bent šiek tiek pagerintų situaciją teismuose ir net nebandė inicijuoti diskusijos apie KT vaidmenį šalies politinėje sistemoje.

Problema ta, kad A. Kubilius ir jo politikų kastos atstovai yra pamėgę dvigubus standartus – vieniems galima viskas, o kiti mikliai pričiumpami vos krypteli į šoną nuo bendros nuostatos. Ir niekam dėl to galvos neskauda, nes dar žiloje senovėje išminčius Seneka rašė: „Quod licet Jovi, non licet bovi”, – kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.