Kas naikina pilietiškumą?

Nebe dienomis, o valandomis augant Rusijos grėsmei, Lietuvoje prisimintas pilietiškumas. Juokinga, bet kartais ir graudu stebėti, kas gi labiausiai į jį apeliuoja. Žmonės, daugiau nei dvidešimt metų aiškinę, kad patriotas – tai idiotas, tautininkas – kriminalinis nusikaltėlis, o tautiškumas – geriausiu atveju siaura folkloro ir etnolingvistikos sritis, bet tik ne politinė kategorija.

Daug metų stengtasi tuo įtikinti. Ką gi – įtikinote. Nereikia net perkamų apklausų, kad suprastum: šiandien dažnas Lietuvos pilietis – formaliąja to žodžio prasme – verčiau renkasi ūkinę gerovę nei savą tautinę valstybę. Verslininkas Vilius Kaikaris, kurio pavardė jau virto bendrine sąvoka, – tiktai liūdna šio vaizdo iliustracija. Viena iš daugybės.

Lietuvos valstybė sukurta ir gyvuoja tautiniu pagrindu. Lietuvių tauta – jos pagrindas, visos tautinės mažumos ir bendrijos – gerbiami lietuvių bendražygiai jos kūrimo darbe. Iš esmės keisti valstybės pagrindus gal ir įmanoma saugesnėje geopolitinėje aplinkoje, turint ilgą istorijos tarpsnį. Bet ar mes turime tokias sąlygas? Pilietiškumas be tautiškumo čia sunkiai įmanomas.

Apeliuojama, kad dvidešimt metų kryptingai demoralizuotoje visuomenėje staiga – iš kažin kur – pakils patriotizmo banga. Iš kur? Vieni apeliuoja į Žečpospolitą, kiti – į Jungtines Amerikos Valstijas: jų svajonė – žmonės pakils ginti savo teisių ir laisvių.

Deja, Žečpospolitos bajorai dažnai gindavo ne tiek laisves ar teises, kiek privilegijas. Kai tas privilegijas geriau užtikrindavo svetimi – žiū, atsirasdavo koks Vladislavas Viktorinas Sicinskis, liaudyje Čičinsku pramintas, ir savo veto užblokuodavo visą balsavimą, pavyzdžiui, dėl karinio biudžeto ar pačios kariuomenės didinimo. Per sieną jau veržiantis maskolių armijoms.

Dėl JAV – daug kas iš tos visuomenės mūsų žemėje suvokiama pernelyg supaprastintai. Žinoma, laisvė – jų tapatybės kodas. Ant dolerio monetos ilgai spausdintas, o gal ir tebespausdinamas žodis Liberty, populiariame animacinės komedijos seriale „Simpsonai“ Springfildo miestelis, užsimojęs įrodyti savo patriotizmą, persivadino Libertviliu. Visgi tai ne ta laisvė, kaip ją supranta liberalai.

Pirmiausia pradėkime nuo to, kad JAV kariuomenė – samdinių kariuomenė. Ji kovoja už pinigus. Kitas klausimas, kad žymi dalis amerikiečių visuomenės ją palaiko. Palaiko Laisvės gynybą ne tik ir ne tiek savo šalyje, kiek visame pasaulyje, – paradoksalu, bet kai kur vietoj sąlygiškai nuosaikių diktatorių arba netgi tokiais tik laikomų lyderių pakeldami iš tiesų kraštutines, totalitarines jėgas.

Vis dėlto – ką jiems reiškia Laisvė? Laukinę rinką? Vargu. Dažnas amerikietis, ypač regionuose, – o jie sudaro patriotiškiausią amerikiečių visuomenės dalį, – organizuotai boikotuoja besiveržiančius pramonės ir prekybos koncernus, remdamas savo kaimyno įmonėlę „Pas Džoną“. Homoseksualizmą? Juo labiau ne. Daugybė amerikiečių jį laiko absoliučiu blogiu – priešingai nei dažnas Vakarų europietis.

Amerikietiška Laisvės samprata remiasi evangeliška, iš esmės puritoniška Dorybės, Dievo malonės ir Jo valios samprata. Ji reiškia laisvę nuo politinės tironijos, bet anaiptol ne nuo moralės. Dievas, o jei reikia – jo misiją vykdanti visuomenė, suteikia tau laisvę, bet galimybes privalai susikurti pats. Iš dalies tai paaiškina ir amerikiečių patriotų alergiją socializmui. Kiek šis požiūris teisingas ir kiek jis pritaikomas Lietuvai – atskiras klausimas, bet akivaizdu, kad, visame pasaulyje skleisdami savaip suprantamą Laisvę, jie ją supranta visai kitaip nei mūsiški liberalai.

Statistiniam amerikiečiui Laisvė – tai pirmiausia šeima ir bendruomenė. Tai stipri savivalda. Pagaliau ji persmelkta religijos dvasia ir betarpiškai iš jos kyla. Amerikos prezidentu ypač sunku tapti atviram ateistui, nors bet kokios denominacijos tikinčiajam kelias atviras. Net jeigu jo religingumas – tik deklaracinio lygio, panašiai kaip mūsų šalyje – dažno politiko katalikybė. Štai kuo gyvena ir už ką žūsta statistinis amerikietis. Ne už gobšuolių pelną ar ištvirkėlių diktatą.

Lietuvoje daroma viskas, kad to, kas įkvepia amerikiečių patriotizmą, čia neliktų nė kvapo. Savivalda naikinama iš pagrindų. Seniūnijų valdžia lig šiol skiriama iš viršaus. Referendumų galimybė gniaužiama jau ties užuomazgomis, pasisakantieji „už“ šmeižiami ir persekiojami. Dorovė ir dvasingumas skelbiami ne šio pasaulio kategorijomis. Prisiekusiųjų teismai – Amerikos teisės pagrindas – čia keičiami klaninės teisėsaugos sistema. Ginklus leidžiama įsigyti nusikaltėliams, bet tik ne tiems, kurie norėtų patys nuo jų apsiginti ar apginti savo artimuosius.

Tai už ką gi turėtų kovoti eilinis lietuvis ar bet kurios kitos tautybės pilietis? Už vartojimą? Už didžturčių teisę jį melžti? Už iškrypėlius, kurie jo vaikus darželiuose mokytų lytinių santykių pradmenų, kuo atvirai didžiuojasi dabartinis Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos lyderis Danielis Kon Benditas? Juk už Lietuvą, kurią gynė istoriniai savanoriai, sukilėliai, partizanai, kovoti užginta. Juk ji – anot vienos švietimo viceministrės – tik istorinė klaida.

Nepaisant visko, rašant šias eilutes, dėl Lietuvos beveik ramu. Bus, kas ją gins. Taip, tokią – išdergtą, pažemintą, nustekentą. Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Jono Žemaičio-Vytauto Lietuvą. Ne valatkų, adomėnų, butkevičių. Jos nėra nei kam, nei dėl ko ginti. Juk tie, kurie ja tiki, apskritai gali ginti tik savo teises ar laisves. Ką gi, jas ir gins. Sėdėdami kur nors Vakaruose, jei spės ten išbėgti, veržiantis skarmaluotai burliokų armijai. Geriausiu atveju. Nespėję – tiesiog integruosis į naujų okupantų sistemą. Bene pirma integracija?

Lietuvą gins tie, kurie šiandien gina Ukrainą, – Dmytro Jarošo tipo žmonės. Ne Julijos Tymošenko. Bus ir tokių, kurie ją gins ne karo lauke, tiksliau – gins intelektualinio karo lauke, ką daugelį metų darė iškilus lietuvių antikomunistas ir antiglobalistas Vilius Bražėnas. Forma ne tiek svarbi. Tik jie gins savo Lietuvą. Ne tą, kurią skelbia Rimvydas Valatka ar blankus jo atspindys – Vilius Kaikaris.