Neseniai vieno šalies dienraščio komentaruose radau tokius pastebėjimus: „paprasti amerikiečiai labai jautriai reaguoja, jei tik kas kėsinasi į jų laisves, teises ar privatumą. Toks jautrumas – išsivysčiusių, civilizuotų demokratinių valstybių bruožas... Tiesa, ne Lietuvoje, kur su slaptų pokalbių klausymusi daugelis, regis, jau susitaikę. Posakis „nenoriu apie tai kalbėti telefonu“ tarsi įaugęs į kraują, nes spėjama, kad viską gali įrašinėti kaukėti dėdės iš A. Jakšto gatvės Vilniuje. Ir niekada nežinai, kas bus panaudota prieš tave. Bet dėl to Lietuvoje niekas, regis, nieko nedaro, netriukšmauja, pilietiškai nusiteikusių žmonių irgi su žiburiu reiktų ieškoti“.
Keliomis dienomis anksčiau, birželio 12 d., Maskvoje vyko daugiatūkstantinė demonstracija. Vienas jos dalyvių, paklaustas, kodėl protestuoja prieš Putiną, atsakė: „Putinas pavogė laisvę, teisingumą, rinkimus.“
LR Konstitucija gina žmogaus privatumą. Pavyzdžiui, 22 straipsnis: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami“. Taip pat dalis kitų LR Konstitucijos straipsnių gina piliečio teises ir laisves.
Tuo tarpu Lietuvos valdžios institucijos jau daugelį metų ignoruoja, nesilaiko ar kitaip pažeidinėja daugybę Konstitucijos straipsnių. Tačiau visuomenė neprotestuoja ir nekalba apie valdžios pavogtą laisvę, teisingumą, rinkimus. Pilietiškumu mes jau atsiliekame nuo Rusijos, kurioje vis drąsiau reikalaujama teisingumo, sąžiningų demokratiškų rinkimų.
Praėjusią savaitę Prezidentė perskaitė metinį pranešimą. Vertinimai ir komentarai patys įvairiausi: nuo liaupsių ir euforijos iki konstatavimo, kad buvo „neskanu“. Neskanu, nes komunistinį šleifą turinčios Prezidentės kalboje skambėjo tautiškumo ir patriotiškumo frazės.
Visgi kyla klausimas: kada buvo neskaniau? Ar dabar, kai Dalia Grybauskaitė perskaitė šį pranešimą, ar prieš 4-5 metus, kuomet ji buvo renkama į LR Prezidento postą? Regis, tuomet po Lietuvą klaidžiojo merkantilinė euforijos šmėkla. Žinojome, ką renkame, bet principingumo stoka lėmė didžiosios tautos dalies pasirinkimą.
Kaip ir prieš dvidešimt metų, kai vyriausiąjį okupacinės valdžios vietininką ir spec. tarnybų kuratorių, asmenį, lietuvišką trispalvę išvadinusį skuduru, daugiau kaip milijonas du šimtai tūkstančių žmonių išrinko Lietuvos Prezidentu.
Laisvė, teisingumas, sąžiningi demokratiški rinkimai yra pradžių pradžia piliečių gerovei. Tačiau tauta, nepademonstravusi savo principingumo, besivadovaujanti merkantiliniais interesais ir lindinti po šluota, neturės nei teisingumo, nei laisvės, nei gerovės, nei išsivysčiusios civilizuotos demokratinės valstybės.
Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas