Kas teisus?

Pateikiame skaitytojų ir būsimų rinkėjų teismui diskusiją tarp žinomo internetinio komentatoriaus slapyvarde Pikasas ir Drąsos kelio kandidato rinkimuose signataro Algirdo Patacko.

Pikasas:

Kauno Žaliakalnio apygardoje savo kandidatūras iškėlę Algirdas Patackas ir Rasa Juknevičienė abu yra Nepriklausomybės Akto signatarai, kurių politinės veiklos šaknys susiję su Lietuvos Sąjūdžio veiklos pradžia. Tai, kad panašios arba net artimos pozicijos politikai konkuruos per Seimo rinkimus, prašosi platesnio aptarimo. 

Vykstant pedofilijos ir žudynių skandalui vis labiau ryškėjo teisėsaugos institucijų nesugebėjimas ištirti šią painią istoriją taip, kad nebūtų pagrindo įtarti teisėsaugininkus keistu angažuotumu. Kai išryškėjo Andriaus Ūso garbės ir Laimutės Stankūnaitės interesų gynėjų gretos, nemaža dalis visuomenės bandė tęsti tiesos ir teisingumo paieškas, kurias buvo pradėjęs Drąsius Kedys, padedant jo seseriai Neringai Venckienei. Baigiant išsemti visas teisines galimybes siekti tiesos, pradėta ieškoti politinių priemonių. Vienintelis ir bene logiškiausias būdas buvo bandymas kreiptis pagalbos į aukščiausią valdžios instituciją – Seimą. Deja, šis Seimas susitaikė su dabartine sudėtinga teisėsaugos būkle ir nepanoro priimti jokių sprendimų, kurie galėtų padėtį bent jau sušvelninti. Kai kurie politikai ir valdininkai netgi ryžtingai stojo ginti senas, dar sovietinius laikus menančias tradicijas teisinėje sistemoje.      

Būtent tada pradėta ryžtingai kalbėti apie poreikį steigti politinę partiją, kuri galėtų tęsti pradėtus darbus jau politiniame lygmenyje. Buvo gana aišku, kad naujai besisteigiantis politinis darinys neturi didesnės politinės patirties, lėšų, reikalingų kasdieniam partijos darbui ir netgi tvirto ideologinio branduolio, kuris sugebėtų priimti pozityvius politinius taktinius sprendimus. Tokią gana neapibrėžtą situaciją pajuto įvairūs marginalai, kurie bandė savanaudiškai pasinaudoti kelerių metų N. Venckienės ir jos artimos aplinkos teisingumo paieškomis. Sukurti ir kuriami politiniai dariniai deklaruoja savo superpatriotines pozicijas, nors dažnai galima įtarti, kad jų tikslai su Lietuvos laisve ir kuriama demokratija nieko bendro neturi. 

Dėl tokios neapibrėžtos situacijos “Drąsos kelias” (DK) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) nesugebėjo rasti abiems pusėms priimtinų sprendimų, kad panašūs tikslai būtų įgyvendinami sutelkus jėgas. Nors kai kuriems marginalams nepavyko patekti į DK sąrašą, bet visai išsivalyti nuo tokių prielipų ir jam nepavyko. Pavyzdžiui, jame puikuojasi Vytauto Matulevičiaus ir Aurimo Drižiaus pavardės. Prisiminkime, kad “Krantuose” Vytautas ryškiai “rezidavo”, o A. Drižiaus redaguojamas “Laisvas" laikraštis” buvo nuolatinis paksoidų ruporas.     

Atsitiko dar keistesnis dalykas. Žinomiausi “Drąsos kelio” kandidatai į Seimą pasirinko tas rinkimines apygardas, kuriose bolotiruojasi TS-LKD politinis elitas. Jei N. Venckienės ir Irenos Degutienės kandidatavimą vienoje apygardoje dar galima įvertinti kaip paskatą Lietuvos emigrantams aktyviau dalyvauti rinkimuose, kas bendrąja prasme yra pozityvus reiškinys, tai kitose apygardose susirungs tie, kurie galėtų koja kojon nuosekliai eiti teisingumo ir demokratijos keliu. Tokia situacija gali pasidžiaugti Lietuvos socialdemokratų – Tvarkos ir teisingumo – Darbo partijų politinė trijulė su savo artimais politinias darinukais. Nors kiekvienoje apygardoje yra po 5 -7 (ar net daugiau) kandidatus, bet žiniasklaida dėmesį nukreipė tik ten, kur rungiasi TS-LKD ir DK lyderiai. Nesunku suprasti, kad kai du pešasi, laimi trečias. O tas trečias šiuo atveju - kairiųjų jėgų blokas.

Grįžtant prie A. Patacko ir R. Juknevičienės konkurencijos, verta aptarti jų galimybes. Manau, kad R. Juknevičienė ne tik turi įspūdingą politinę patirtį, grumiantis su neokomunistinėmis jėgomis, bet ir tai daro su didžiule atsakomybe bei išmanymu. Politinės raiškos jai galėtų pavydėti ne tik dažnai labai emocingas ir kartais nesusibalansavęs A. Patackas, bet ir kur kas didesnę patirtį turintys politikai. To, kad A. Patackas sugeba raiškiai demonstruoti savo aštrią poziciją įvairiais klausimais, politikui dar nepakanka. Politinė išmintis sietina ne tik su “griovėjo” įvaizdžiu (kaip futbole), bet ir su kūrybinėmis galimybėmis. Perdėm kritikuoti visus ir viską ir galiausiai susirungti su politike, kuri turi didžiulę darbinę pozityvią patirtį, kovojant su niekdariais – daug proto nereikia. Reikia tik kvailoko įžūlumo. Kairiosios jėgos tokiu atveju ploja katučių… Jos puikiai žino, kad mūsų žiniasklaida apie jų tarpusavio priešrinkimius pasistumdymus nieko ar beveik nieko neparašys bei nepasakys. Manau, kad dauguma žurnalistų ir politologų net nedrįs atlikti kitų politinių partijų sąrašų analizių. Didelis dėmesys “Drąsos kelio” partijai parodo, kad jos labiausiai bijomasi. Po pastarųjų jos vadovų sprendimų pasiskirstant rinkimines apygardas bus bijomasi mažiau, nes tikimasi, kad DK kandidatai gali padėti kairiosioms politinėms grupuotėms kovoti su politine dešine. Siūlau ir A. Patackui pamąstyti, kur jis atsidūrė? Kokiu reikia tapti patriotu radikalu, kad didžiausią priešą įžvelgtum politinėje dešinėje? Gal ir teisinga nuomonė, kad patys ryškiausi radikalai yra gan artimi, nepaisant kairės ir dešinės… Nuo tokio susigretinimo nėra apsaugotas ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas.

(ši nuomonė paskelbta ČIA)

Algirdas Patackas:

Esu Sąjūdžio, o taip pat jo pagrindu susikūrusių krikščionių-demokratų ir konservatorių rėmėjas nuo pat Kovo 11-sios, nors ir nebuvau partijos nariu. Pripažįstu TS-LKD nuopelnus suvaldant krizę, stabilizuojant finansus. Tačiau sutelkus jėgas šiose srityse, neužteko politinės valios ar jėgos (tegul atsako patys sau) pozityviam darbui kitose srityse. Švietimas atiteko (ar buvo atiduotas) liberalams, teisėsauga - panašioms jėgoms. Gerbiamas Pikasai, suprantu Jūsų rūpestį, kad dešiniosios pozityvios jėgos neprarastų galios politiniame Lietuvos gyvenime, tai ne mažiau rūpi ir man. Tačiau kartais nutinka, kad savo simpatijas toms ar kitoms politinėms pažiūroms tenka atidėti į šalį – tada, kai peržengiamos ribos, susijusios su dvasine-etine sritimi.

TS-LKD frakcijoje nusirista iki to, kad tylomis pritarta absoliučiai nepriimtinai nei etiniu, nei valstybiniu požiūriu gegužės 17 dienos nusikalstamai akcijai. Jos mastą ir tragiką pilnai gali suvokti tik tie, kurie ten budėjo (esu vienas iš jų), o ne stebėjo virtualiai, iš tolo. Jie negali nei spręsti, nei adekvačiai suvokti to, kas įvyko, panašiai kaip Sausio 13-osios atveju. Giluminė priežastis – materializmo įsigalėjimas, patriotinio-etinio potencialo nykimas konservatorių gretose, pasireiškiantys slaptu Vytauto Landsbergio ignoravimu, stagnacija, kurią matome rinkimų sąrašuose, didėjančiu "mygtukinių" konservatorių frakcijos narių (tų, kurie tik klusniai balsuoja) skaičiumi. Rezultatas - politinės senatvės sindromas, gresiantis politinės jėgos praradimu ateityje. Sensta ne tik žmogus, sensta ir valdžia.

Gerbiamas Pikasai, kur yra riba tarp stabilumo ir stagnacijos, pastovumo ir sąstingio? Tarp to, ką Jūs vadinate "didžiule darbine pozityvia patirtimi" ir užsisėdėjimo krėsle? Dirbu krašto apsaugos sistemoje (ryšių su visuomene srityje), skaitau paskaitas kariškiams ir visuomenei, moksleiviams ir studentams istorine-patriotine – pilietine tematika, rašau kygas, bet akivaizdžiai matau, kaip patriotinis-pilietinis ugdymas KAM sistemoje palaipsniui virsta rutina ir biurokratine prievole, kaip pilietiškumas pravardžiuojamas politikavimu, o karinė drausmė keičiama lojalumu. Šių reiškinių šaknys - vadovybėje. Apie kitas sritis, kur padėtis dar dramatiškesnė, tokias kaip teisėsauga, net nekalbėsiu - apie tai daug prirašyta.

Tad dilema tokia: arba nieko nedaryti ir stebėti, kaip degraduoja man priimtiniausia politinė jėga, arba bandyti tai pakeisti - čia ir dabar. Auka, privertusi daugybę žmonių apsispręsti veiksmui - mažos mergaitės likimas, ir delsti jau nebegalima, nes per ketverius metus iki kitų rinkimų degradacija gali tapti negrįžtama.

Apsisprendžiau "daryti" – nelengvai, bet šaltai ir be jokių emocijų. Gyvenu Žaliakalnyje, dešimt metų (1990-2000) buvau šios apygardos deputatu. Tiltai sudeginti, belieka eiti į priekį. Kaip ir Kovo 11-ąją.

Pagarbiai –

Algirdas Patackas