Kiekviena smulkmena gali virsti stebuklu

Ne­slūgs­ta dis­ku­si­jos ban­gos, ką da­ry­ti su so­viet­me­čio pa­li­ki­mu – sos­ti­nės Ža­lio­jo til­to skulp­tū­ro­mis: de­mon­tuo­ti ar pa­lik­ti. Dai­li­nin­kas Gi­te­nis Umb­ra­sas siū­lo spren­di­mą – tre­čią ke­lią, ku­ris mies­to val­džios bu­vo pa­tvir­tin­tas ir pa­mirš­tas. Apie tai ir ki­tas rim­tas idė­jas bei links­mus pokš­tus jis pa­sa­ko­ja „Lie­tu­vos ži­nioms“.

Ne­ries upės mei­lės kran­tai, ply­te­lė „Ste­buk­las“ Ka­ted­ros aikš­tė­je ir ki­ti sa­vi­ti kū­ry­bi­niai ak­cen­tai yra ta­pę Vil­niaus sim­bo­liais. Ne vi­si vil­nie­čiai pri­si­me­na, kas yra jų au­to­rius. Dai­li­nin­kas G. Umb­ra­sas dėl to ne­su­ka sau gal­vos ir ne­ma­no, kad tai svar­bu. „Tu­ri kal­bė­ti kū­ri­nys, o ne po juo par­ašy­ta pa­var­dė“, – įsi­ti­ki­nęs jis. Idė­jų me­ni­nin­kas vi­sa­da tu­ri dau­giau ne­gu ga­li­my­bių jas įgy­ven­din­ti. G. Umb­ra­sui tai rū­pi la­biau­siai.

Kū­ry­ba - ne tuštybei

Pa­sak G. Umb­ra­so, vi­du­ram­žių me­ni­nin­kai sa­vo dar­bų net ne­pa­si­ra­ši­nė­da­vo. Į LŽ žur­na­lis­tės rep­li­ką, kad me­no is­to­ri­kams dėl to ky­la prob­le­mų, dai­li­nin­kas atsa­kė: „Su­pran­tu, kad jiems dau­giau dar­bo. Ta­čiau me­ni­nin­kai gal­būt ku­ria Die­vui, o ne tuš­ty­bei.“ G. Umb­ra­sas net tei­gė, kad jis nė­ra ply­te­lės „Ste­buk­las“ au­to­rius. Esą pa­gal sa­vo idė­ją tie­siog at­li­ko tech­ni­nius dar­bus. „Ta­čiau ste­buk­lų ne­da­rau, – su šyp­se­na sa­kė me­ni­nin­kas. – Pa­čiam ste­buk­las, jog bu­vo pra­dė­ta ti­kė­ti, kad ply­te­lė ne­pap­ras­ta.“ Ši Ka­ted­ros aikš­te­lė­je be­veik prieš du de­šimt­me­čius įmon­tuo­ta ply­te­lė yra vie­nas pir­mų­jų G. Umb­ra­so kū­ri­nių, vir­tu­sių sim­bo­liu. Žmo­nės su­kū­rė mi­tą, kad ant jos at­sis­to­jus iš­si­pil­do sva­jo­nės. Apie „Ste­buk­lą“ ži­no vil­nie­čiai, apie jį pa­sa­ko­ja­ma tu­ris­tams.

G. Umb­ra­so su­kur­tų sim­bo­lių Vil­niu­je daug: Se­rei­kiš­kių par­ko me­džių dre­vė­se nu­ta­py­tos fres­kos, Žvė­ry­ne pa­sta­ty­tas „Čiul­ban­tis kry­žius“, su­kur­tas iš in­ki­lų, iš pa­so­din­tų gė­lių su­dė­lio­ti mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mo žo­džiai Ne­ries upės kran­tuo­se, mei­lę sim­bo­li­zuo­jan­čios ply­te­lės „Obuo­liu­kas“, Tus­ku­lė­nų rim­ties par­ko ko­lum­ba­riu­mo skliau­to mo­zai­ka „Tre­jy­bė“, vaiz­duo­jan­ti su­si­py­nu­sius pa­ukš­čių spar­nus, Kar­ve­liš­kių ka­pi­nių „An­ge­las“ ir taip to­liau. Ne vi­si jie iš­li­kę. Kai ku­rie me­džiai, ku­rių dre­vės bu­vo iš­ta­py­tos, nu­pjau­ti, kai bu­vo sta­to­mi Val­do­vų rū­mai ar re­ti­nant par­ką. Kai ku­rios dre­vių fres­kos tie­siog įau­go į ka­mie­nus. Pa­sta­rie­ji at­ve­jai au­to­riui pa­tin­ka. „Fres­kos pa­si­da­rė tar­si vai­kys­tės „se­kre­tai“, – ly­gi­no G. Umb­ra­sas. – Gal ka­da nors at­ei­ty­je jie bus ras­ti.“

Me­ni­nin­kas, aiš­ku, su­pran­ta, kad kū­ri­nio me­tri­kai yra svar­būs. Ta­čiau jam la­biau rū­pi kū­ry­bos po­vei­kis. G. Umb­ra­sas gir­dė­jo pa­sa­ko­ji­mų, kad iš Lo­ty­nų Ame­ri­kos at­vy­kę sve­čiai, ma­ty­da­mi fres­kas me­džių dre­vė­se, žeg­no­da­vo­si. O Ne­ries upės „mei­lės kran­tus“ pa­mė­gu­sios po­re­lės. „Daug įdo­miau, kad kū­ri­nys yra gy­vas, – tvir­ti­na au­to­rius. – Koks nors dar­bas ga­li bū­ti pla­čiai ap­ra­šy­tas, bet ne­tu­rė­ti sa­vo gy­ve­ni­mo. O kai jį turi, kū­ri­nys pa­si­da­ro pra­smin­gas.“

Bal­ti­jos ke­lio metafora

Nau­jau­si vie­šoms erd­vėms ne tik Vil­niaus, bet ir Ry­gos, Ta­li­no su­kur­ti G. Umb­ra­so dar­bai yra ply­te­lės su sim­bo­li­nio Bal­ti­jos ke­lio da­ly­vio pė­da. Jos sim­bo­li­zuo­ja tri­jų tau­tų ak­ci­ją, kai lie­tu­viai, lat­viai bei es­tai su­sto­ję ir su­si­ki­bę ran­ko­mis su­da­rė gy­vą gran­di­nę per vi­sas Bal­ti­jos vals­ty­bes. Prieš po­rą sa­vai­čių ply­te­lė su pė­da, da­ly­vau­jant Vil­niaus, Ry­gos ir Ta­li­no mies­tų va­do­vams, bu­vo įmon­tuo­ta Lie­tu­vos sos­ti­nės Ka­ted­ros aikš­tė­je, o po ja už­kas­ta at­mi­ni­mo kap­su­lė su teks­tu at­ei­nan­čioms kar­toms.

„Bu­vo ir su­dė­tin­ges­nių va­rian­tų. Šis pro­jek­tas yra pats ma­žiau­sias iš tų, ku­riuos bu­vau par­uo­šęs, – sa­kė G.Umb­ra­sas. – Ry­go­je ply­te­lės vie­ta – prie Lais­vės sta­tu­los, Ta­li­ne – prie Lais­vės aikš­tės.“ Anot au­to­riaus, nors Bal­ti­jos ke­lio ženk­las ma­žas ir kuk­lus, svar­bu, ku­rio­je vie­to­je įmon­tuo­tas. Pė­da yra sti­li­zuo­ta ir pa­da­ry­ta di­des­nė, kad bet kas ga­lė­tų į ją at­sis­to­ti. Tai me­ta­fo­ra, at­min­ty­je ir šir­dy­se li­kęs Bal­ti­jos ke­lio pėd­sa­kas. Me­ni­nin­ko vaiz­duo­tė pie­šia, kad jei va­sa­rą per lie­tų pė­dos įspau­das bus skli­di­nas van­dens, pa­ukš­čiai ga­lės at­si­ger­ti, o jei žie­mą už­šals le­das, jį ga­li­ma bus iš­siim­ti kaip for­mą. Anot G. Umb­ra­so, kiek­vie­na smulk­me­na ga­li pa­virs­ti ste­buk­lu, to­dėl to­kie dar­bai ga­li tu­rė­ti di­des­nį emo­ci­nį po­vei­kį nei gi­gan­tiš­ki, į ku­riuos daug in­ves­tuo­ja­ma.

Po­zi­ty­vus kū­ry­bi­nis teroras

G. Umb­ra­sas mėgs­ta ir me­ni­nius pokš­tus, ne vie­ną yra iš­krė­tęs. Tar­ki­me, ka­dai­se per­tai­sęs vie­ną rai­dę pa­kei­tė me­no cen­tro pa­va­di­ni­mą: „Šiuo­lai­ki­nio me­lo cen­tras“. Sos­ti­nės se­na­mies­ty­je bu­vo pa­da­ręs ke­le­tą šmaikš­čių ins­ta­lia­ci­jų. Prie Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) ir Til­to gat­vė­je ant ke­lio ženk­lų, ku­rie šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je va­di­na­mi ply­to­mis, už­ka­bi­no ti­kras si­li­ka­ti­nes ply­tas. „Ma­no ži­nio­mis, Til­to gat­vė­je ply­ta ka­bė­jo dve­jus me­tus, prie VU – trum­piau, – sa­kė me­ni­nin­kas. – Ko­dėl ne­sku­bė­jo nu­im­ti? Ma­nau, daug kas šyp­so­da­vo­si tai ma­ty­da­mas.“

G. Umb­ra­sas ne tik pats ori­gi­na­liai mąs­to, bet ir ki­tus to mo­ko. Jis dės­to Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te. Stu­den­tams duo­da kū­ry­bi­nių už­duo­čių. „Siū­lau pa­da­ry­ti po­zi­ty­vaus te­ro­ro ak­tą, – ste­bi­no me­ni­nin­kas. – Pa­vyz­džiui, jie yra pa­ka­bi­nę ne­di­de­lių in­ki­lų ant stul­pų, ant ku­rių pri­tvir­tin­ti grei­čio ma­tuok­liai.“ Me­ni­nin­ko įsi­ti­ki­ni­mu, su­ma­ny­ti tai, kas ga­lė­tų kel­ti šyp­se­ną, nė­ra pa­pras­ta. Jis pa­sa­ko­jo: „Svar­biau­sia, kad te­ro­ras bū­tų po­zi­ty­vus. Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je vie­nu me­tu bu­vo da­ro­mos gė­lių bom­bos iš me­džia­gos mai­še­lių, dur­pių ir gė­lių sėk­lų. Vai­ki­nai va­ži­nė­da­vo ir mė­ty­da­vo į mer­gi­nų dar­žus, kad iš­aug­tų gė­lės.“

Per­žai­dus koncepciją

G. Umb­ra­sas pa­pa­sa­ko­jo apie se­niai ki­lu­sią idė­ją, ku­ri vis dar ne­įgy­ven­din­ta: prie sos­ti­nės Ža­lio­jo til­to so­vie­ti­nių ka­rei­vių skulp­tū­rų pos­ta­men­to pri­tvir­tin­ti me­ta­lo plokš­tę su už­ra­šu tri­mis – lie­tu­vių, ru­sų ir ang­lų – kal­bo­mis: „So­vie­ti­nė oku­pa­ci­nė ar­mi­ja pa­li­ko Lie­tu­vą 1993 08 31. NKVD, MGB, MVD, KGB ir bend­ri­nin­kai 1940–1990 nu­ko­vė, nu­žu­dė, įka­li­no, iš­trė­mė 350 000 Lie­tu­vos žmo­nių.“ Ki­tas va­rian­tas – pa­mink­li­nė len­ta by­lo­tų: „Tau­tos va­lia 1993 m. rugp­jū­čio 31 d. Lie­tu­vos že­mę pa­li­ko pa­sku­ti­nis so­vie­tų ar­mi­jos ka­rei­vis.“ Pro­jek­tą G. Umb­ra­sas par­en­gė dau­giau kaip prieš 13 me­tų, mies­to ta­ry­ba jam pri­ta­rė, bet tuo vis­kas ir bai­gė­si.

Me­ni­nin­ko tei­gi­mu, pri­tvir­ti­nus to­kią len­tą, pa­kis­tų Ža­lio­jo til­to so­vie­ti­nių skulp­tū­rų, tiek daug me­tų ke­lian­čių dis­ku­si­jas ir prieš­prie­šą, kon­cep­ci­ja. Be to, tai bū­tų ne­pa­ly­gin­ti pi­giau, ne­gu skulp­tū­ras de­mon­tuo­ti. „Rei­kia per­žais­ti kon­cep­ci­ją. Ta­da skulp­tū­rų gy­nė­jai pa­tys pra­šys jas iš­mon­tuo­ti, – su iro­ni­ja sa­kė G.Umb­ra­sas. – Man pa­sa­ko­jo, kad pa­na­šiai bu­vo da­ro­ma Są­jū­džio lai­kais. Jei­gu kas nors į mi­tin­gą at­ei­da­vo su rau­do­na vė­lia­va, gre­ta at­sis­to­da­vo žmo­nės su gel­to­na ir ža­lia. Taip iš­ei­da­vo tris­pal­vė. Lai­ky­da­vęs rau­do­ną vė­lia­vą pats pa­bėg­da­vo.“

Ne­rea­li­zuo­tų su­ma­ny­mų me­ni­nin­kas tu­ri daug. Su­nku įgy­ven­din­ti kū­ry­bi­nes idė­jas? „Jei­gu pa­vyks­ta, lai­kau tai ste­buk­lu, – tei­gė jis. – Ypač jei su­ma­ny­mas di­des­nis, kai rea­li­za­vi­mas pri­klau­so ne vien nuo ta­vęs. Tar­ki­me, fres­ką me­džio dre­vė­je, tu­rė­da­mas lai­ko, pa­sis­ta­tęs ko­pė­čias, ga­li pats pa­da­ry­ti. O jei ob­jek­tas stam­bes­nis, tai ati­tin­ka­mai kai­nuo­ja, be to, rei­kia lei­di­mų ir taip to­liau. Jei pa­vyks­ta, rei­kia dė­ko­ti Die­vui.“ Šiuo me­tu G. Umb­ra­sui ak­tua­liau­sias Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­ja­mas Lu­kiš­kių aikš­tės pa­grin­di­nio ak­cen­to pro­jek­to kon­kur­sas, ku­ria­me da­ly­vau­ja.

www.lzinios.lt