2024 m. lapkričio 22 d.

 

Kino režisierius G. Lukšas: „Negaliu daryti filmo, jei aktoriai netampa mano draugais“

3
Paskelbta: 2013-07-16 10:45 Autorius: Kasparas Večerskis | ekspertai.eu
Režisierius Gytis Lukšas. Juozo Matonio nuotr.
Režisierius Gytis Lukšas. Juozo Matonio nuotr.

Garsus Lietuvos kino režisierius Gytis Lukšas greičiausiai turėjo tapti pianistu, o gal dirigentu? Bet kuriuo atveju aplinkybės jam diktavo eiti muzikos keliu, tačiau įsimaišė dar ir italų kalba. Painus tas gyvenimas, nuolatiniai ieškojimai ir kančios keliai. Greičiausiai kiekvienas vaikystėje esame žaidę žaidimą pavadinimu „Kuo būsi užaugęs“, kur svajodavome apie gaisrininkų, daktarų, kosmonautų pareigybes. Režisierius G. Lukšas nuo pat mažens užsiėmė rimtais muzikos mokslais, tačiau galiausiai atsidūrė kino režisūroje. Jis ir dabar kurdamas filmą jaučia, kad tai ir yra tikrasis, visavertis jo gyvenimas. Apie gyvenimo vingius, lietuvišką ir sovietinį kiną, dabartinę veiklą siūlome paskaityti antrąją interviu dalį su kino režisieriumi G. Lukšu.

Kas buvo įsimintiniausia iš mokslo metų tiek mokykloje, tiek institute?

Aš gimiau Kaune, bet taip jau atsitiko, kad nuo 9 mėnesių mane atvežė į Marijampolę. Ten užaugau ir pragyvenau iki 18 metų. Mokiausi Rygiškių Jono gimnazijoje (tuomet dar vadinosi Jono Jablonskio vidurinė mokykla), iškart buvau priimtas į antrą klasę. Įdomus įvykis atsitiko1953 metais, kai į buvusią vien berniukų gimnaziją atvedė mergaites. Tuomet tai buvo labai keista, niekas nenorėdavo su jomis sėdėti, mokytojai net naudodavo kaip bausmę, sakydavo, pasodinsiu su mergaite, jei prasikalsi. Tai būdavo didelė gėda. Paskui apsipratom, ir kuo toliau, tuo smagiau su jomis buvo. Kodėl pasakoju apie mergaites? Aš nebaigiau Rygiškių Jono gimnazijos, išėjau į antrą vidurinę, nes labai patiko viena mergaitė, kuri ten mokėsi. Buvau romantikas, galbūt šiek tiek keistokas. Mokytojai įkalbinėjo mane to nedaryti. Įsivaizduokite, kai liko tik dveji metai. Bet aš viską metęs išėjau. Žinoma, kaip ir dažnai būna, tos mokyklinės draugystės ilgai netrunka ir nutrūksta, bet toks jau aš buvau. Domėjausi poezija, daug skaičiau, kurdavau visokius muzikos kūrinius, rašiau muziką mokyklos estradiniam orkestrėliui, kuriam pats ir dirigavau, ir atlikdavau kūrinius. Buvo visokių žaidimų su muzika.    

Tačiau man Rygiškių Jono gimnazija vis tiek yra pagrindinė ir pati brangiausia.  Dabar mano kolega režisierius Justinas Lingys daro dokumentinį filmą apie gimnaziją ir jis norėjo, kad aš ten važiuočiau, vaikščiočiau ir šiek tiek suvalkietiškai kalbėčiau, dalinčiausi prisiminimais, bet aš tiesiog tuo momentu negalėjau.    

Kitokie buvo studijų metai. Papasakojau su „Meistru ir Margarita“ keistą istoriją. Bet buvo ir nuostabių įvykių. Maskva tada buvo, nė kiek neabejoju ir dabar, vienas iš pasaulio kultūros centrų. Mes kaip paklaikę važiuodavom žiūrėti parodų. Mums pranešdavo, kad vieną naktį muziejuje bus Pablo Picasso keramikos paroda, kurią pervežant tiesiog nakčiai paliko muziejuje. Studentams atrakino, leido pažiūrėti unikalią keramiką. Paskui legendinis Jurijaus Liubimovo Tagankos teatras su Vladimiru Visockiu. Mes būdavome įleidžiami nemokamai į balkoną tyliai žiūrėti J. Liubimovo repeticijas ir premjerinius spektaklius. Amo netekę žiūrėdavom, kaip jis repetuoja su aktoriais, kaip statomi tokie spektakliai, kuriuos Maskvos milicija išvaiko, neleidžia, o teatrą net ketino uždaryti. Po premjeros, kai visa salė 10 minučių ploja atsistojusi, artistai žinojo, kad neis namo. Jie repetuos premjerinį spektaklį, nes J. Liubimovas pedantiškai užsirašė visas klaidas ir po spektaklio, nesvarbu, kada jis baigėsi, prasidės to premjerinio spektaklio repeticija. Tai mes visame šitame dalyvaudavome.

Žiūrėdavome filmus. Už Maskvos klube rodomas nesukarpytas Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, ne ta oficiali versija, kur tik pusė likusi ir be jo leidimo perdaryta, o tikras originalas. Naktį mums praneša, net autobusus pasamdo ir mes važiuojam žiūrėti. Arba pranešama, kad prieš visas paskaitas, šeštą valandą ryto, žiemą, vasario mėnesį, Kinematografijos instituto Didžiojoje salėje bus rodomas pasaulinio garso P.Pazolini filmas „Karalius Edipas“, kurio niekad niekur nepamatysi, nes buvo pati sovietmečio glūduma, bet mums studentams jį parodė. Aš pagalvoju, keista buvo ta sovietų valdžia, joje buvo visokių žmonių, negalima jos piešti viena spalva.

Tai Jūs tuo gyvenote?     

Iš tikrųjų taip. Ir bibliotekoje tuo metu turėjau galimybę plėsti akiratį kino tema. Šiek tiek jau buvau pramokęs anglų ir lenkiškai galėjau skaityti, rusiškai, suprantama, jokių problemų nebuvo su kalba. Buvo daug Europos literatūros, kurią skaičiau ir tai labai padėjo.

Muzika Jūsų gyvenime dabar. Kokios muzikos pats klausote ir šiaip, kur praverčia Jūsų turimos žinios?    

Turėjau gal 500 vinilinių plokštelių klasikinės muzikos kolekciją. Dalį jos padovanojau Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Esu dėkingas Teatro ir kino fakulteto įkūrėjui Henrikui Šablevičiui, amžiną atilsį, prisimenu, kaip mudu tempėme sunkias tų plokštelių dėžes.

Šiaip ir dabar turiu labai daug klasikinės muzikos, na, ir žinoma – klasikinio džiazo. Tai dvi muzikos sritys, kurios man labiausiai reikalingos, kai aš noriu atsiriboti nuo visų rūpesčių, galiu kelias valandas klausyti. Iki šiol plokšteles rūšiuoju pagal atlikėjus, pagal mano mėgstamus dirigentus. Aš žinau, kodėl, pavyzdžiui, Bruno Valteris – genialus dirigentas, kuris nuostabiai gali diriguoti Volfgangą Amadėjų Mocartą, bet negali diriguoti Johano Štrauso. Man tai yra aišku, aš palyginu ir girdžiu – tai man vis dar yra įdomus užsiėmimas. Ir modernus džiazas, čia ankstyva pažintis su Slava Ganelinu, Vladimiru Tarasovu, Vladimiru Čekasinu, kurie vėliau tapo mano draugais, kurie man pridovanojo savo įrašų. Iki šiol tebesitęsia draugystė su V. Ganelinu, nors jis gyvena Izraelyje, dar ir dabar siunčia man savo kūrinių įrašus. Dabar ruošiuosi naujam filmui ir jis jau sutiko rašyti jam muziką.

Taigi muzika niekur nedingo, ji mano viena iš svarbiausių gyvenimo dalių. Atsivežiau iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus specialiai į Kinematografininkų sąjungos salę pianiną, jį suderinome ir aš keletą metų prieš visus darbus valandą, pusantros grodavau gamas, kad pirštai nesustingtų. Kai kuriuos kūrinius aš dar galiu pagroti pats, dar tai nedingo. Bet nelabai ilgai būna suderintas tas instrumentas, kas mėnesį reikia kviesti derintoją...

Galiu papasakoti tokį išskirtinį atvejį, kaip man padeda muzika. Filmui „Vasara baigiasi rudenį“ reikėjo muzikos. Supratau, kad jos reikia labai nedaug ir ji turi būti labai tiksli. Aš pats prie pianino prisėdęs ieškojau pagrindinės muzikinės temos. Įsivaizdavau, kokie instrumentai turėtų skambėti, bet aš ne kompozitorius. Paskambinau Broniui Kutavičiui, jis pažiūrėjo filmą, sutiko su malonumu parašyti muziką, bet sako, gal tu gali pasakyti, ko norėtum? Tai vyko prieš prezidentūrą, Daukanto aikštėje, konservatorija tada ten turėjo savo padalinį. Aš priėjau prie pianino ir pagrojau atsargiai tą savo sukurtą temą. Jis sako, tai tu jau ir temą žinai, tai gal žinai, ir kokie instrumentai turėtų skambėti? Sakau, aš įsivaizduoju triūbą aukštam registre ir kokį nors styginį, gal kankles, kad būtų grojama pirštais. B. Kutavičius juokais ir sako, o kam tada tau reikalingas aš?  Bronius parašė nuostabią muziką, panaudodamas minėtus instrumentus. Su šiuo kompozitoriumi mes ir toliau bendravome ir iki šiol esame geri bičiuliai.

Kokį dabar filmą statote?     

Dar nestatau. Po ketverių metų laukimo, gavau lietuvišką pinigų dalį, kurios neužtenka visam filmui, jo pavadinimas „Vyro gyvenimas rudenį“. Pirmą kartą (per 40 metų darbo kine) būtų ne lietuvių literatūros ekranizavimas, ir ne lietuviškas filmas, nes jis remiasi danų rašytojo Jens Christian Grondahl romanu „Spalio tylėjimas“, kurį aš perskaičiau angliškai, paskui radau lietuviškai. Jį perskaityti pasiūlė kolegos danai, kurie, žinodami mano kūrybą, pagalvojo, kad tokio tipo literatūra turėtų būti man įdomi. Vėliau aš susipažinau su knygos autoriumi, su juo bendravome ir laiškais, ir tiesiogiai. Tada jis perskaitė mano parašytą scenarijų, atsiliepė palankiai. Po truputį keliavau ir tebekeliauju to filmo link. Nėra dar visų reikiamų filmui pinigų. Prodiuseriai renka, ieško gamybos partnerių, bet scenarijus yra. Jeigu viskas labai gerai pasiseks, tai pagrindinis filmavimas vyktų kitais metais, gal šiek tiek ir šiemet užgriebtume žiemos. Tai būtų toks europietiškas filmas, bet didesnė dalis jo vis tiek būtų filmuojama Lietuvoje, vaidintų jame ir lietuvių aktorių, ir kitų šalių. Kūrybiniai uždaviniai, kuriuos aš keliu tam filmui, nauji: noriu, kad filmas būtų prisodrintas meno, nes jo pagrindinis herojus menotyrininkas. Net kadrus įsivaizduoju kaip paveikslus, kur bus valdoma šviesa ir spalva. Žiūrovui ne šiaip atvirukų rinkinį siūlai, o jo žvilgsnį nukreipi į tai, ką tu nori, kad jis matytų kadre ir ko nematytų. Man dabar pasidarė įdomu valdyti laiką, žvilgsnius, spalvą, jeigu tai spalvotas filmas. „Duburyje“ (2009 m.) sąmoningai atsisakiau spalvos, tai visai kiti darbo principai. O šiam filmui dar kitokie uždaviniai. Jeigu Dievas duos, ir galėsiu tai daryti, man bus įdomūs tie metai ar pusantrų, kol dirbsiu... bet dabar dar daug klaustukų.     

O scenarijų angliškai parašėte?   

Ne, parašiau lietuviškai, o jis buvo išverstas į anglų kalbą – yra du variantai.

Koks turi būti režisierius. Griežtas, draugiškas?

Visokių režisierių yra. Pavyzdžiui, Vytautas Žalakevičius buvo nepaprastai griežtas, kiti jį vadino netgi piktu ir nepaprastai reikliu, bet jis lygiai toks buvo ne tik kitiems, bet ir sau. Artistai jo bijojo, bet ir mylėjo.

O aš kitaip negaliu daryti filmo, jeigu tie žmonės, kurie yra šalia manęs, netampa mano draugais. Tai mano principas. Dirbdamas su aktoriumi nebandau iki detalių pasakyti, kokį jis judesį turi daryti. Jeigu jau aš tą žmogų pasirinkau... dažnai jau rašydamas scenarijų žinau, kas vaidins, ar Algimantas Masiulis (jau amžiną atilsį), ar Valentinas Masalskis. Beje, pastarasis visuose mano filmuose vaidino. Jis nebuvo filmavęsis, aš jį pakviečiau. Ir Dainių Kazlauską. Jie pradėjo pas mane savo pirmuosius vaidmenis. Dabar V. Masalskis, pats būdamas puikus mokytojas ir aktorius, sako: žinai, aš jau tuose lietuviškuose filmuose nebesifilmuosiu, bet jei tau „Dubury“ reikės manęs vienai minutei... Jis sutiko ir nusifilmavo tą vieną minutę. Aš dėkingas jiems, tai žmonės, su kuriais nereikia gaišti daug laiko, aiškinti. Jie žino, kaip aš dirbu, ko aš noriu, kokie mano reikalavimai ir darbo metodai.  

O jeigu aktorius Jūsų nepažįsta?     

Pavyzdžiui, Giedrius Kiela „Duburyje“. Jis nieko nebuvo vaidinęs, gavo didžiulį vaidmenį ir šauniai su juo susidorojo. Stengiausi pirmiausiai jį pažinti kaip žmogų. Mes sėdėjome ir kalbėjome apie gyvenimą, apie jo vaikystę, kokias knygas jis skaito, kokios moterys jam patinka, ar jam patinka muzika, literatūra. Mes kalbėjome apie viską, nes man rūpėjo, koks jis žmogus, ar nors kiek primena mane, nes filmas „Duburys“ yra labai biografiškas, į jį labai daug savo asmeninių dalykų sudėjau. Net herojų rinkau panašų kompleksija ir vidumi į save. Galų gale kiekviename filme pridedi daug savo asmeniškumų, kitaip jų nedarytum. Už tai sutinku su Federico Fellini, kurio žurnalistai naiviai klausdavo, apie ką bus kitas jūsų filmas, o jis atsakydavo, nesuprantu, ko jūs klausiate? Apie mane!!! Aš nesukūriau jokio kito filmo, visi jie yra apie mane. Galbūt paradoksaliai, bet jis teisus. Visuomet remiesi į savo nugyventą gyvenimą, jo supratimą, emocijas.

Teko nemažai dirbti sovietmečiu, koks kinas buvo tada?

Visoks. Visomis prasmėmis. Manęs niekas neprivertė ir nevertė daryti to, ko aš nenoriu. Tų, taip vadinamų „tarnaujančių“, filmų nei vieno nepastačiau. Tiesa, nepadariau kai kurių filmų, kuriuos labai norėjau padaryti, cenzūra buvo. Bet aš padariau tai, kas dabar atrodytų neįmanoma. Pastačiau du tokius filmus, kuriuos dabar užgriūna aibė klausimų, tai – „Vasara baigiasi rudenį“ ir „Vakar ir visados“. Žmonės nesupranta, kaip galėjo 1982 metais, pačiais „juodžiausiais“ Leonido Brežnevo laikais, atsirasti filmas, kuriame ant griovio kranto sėdi A. Masiulis su V. Masalskiu („Vasara baigiasi rudenį“) ir dainuoja vežamų į tremtį žmonių dainą „Jei ne tos žalios vasaros, ne mėlynos vosilkos...“. Visi žino, kokia tai daina. Lietuvoje buvo amo netekę, mane kvietė visur ir į tą pastatą anapus Lukiškių aikštės (buvę KGB rūmai). Tačiau Maskvoje tą filmą priima, pasiunčia į festivalį, kur jis laimi prizų. Atstovauja Tarybų Sąjungai Vietname, apkeliauja pusę pasaulio. Austrų televizija jį rodė (pakeitusi pavadinimą į „Rudeniop“) savo žiūrovams... filmą tokios šalies, kurios jie net nežino. Tuo metu nebuvo jokių autorinių teisių. Mums filmai nepriklausė, niekas net nesakydavo, kad jie kažkur dalyvauja ar kažkam duodami.

„Vakar ir visados“. Kai uždraudžiama rodyti per Lietuvos televiziją tautinę juostą, lietuvišką verpstę, nes Centro komiteto buvo pasakyta, kad visi tautiniai dalykai yra idealizavimas baudžiavinės buržuazinės praeities ir staiga pasirodo filmas apie mūsų kultūros šaknis nuo IX amžiaus. Su Marcelijaus (Martinaičio) eilėraščiais, su Veronika (Povilioniene), sutartinėm, tai buvo iššūkis. Tai buvo Maskvos užsakymu, bet šį kartą jau supyko ir užsakovas, ir Lietuvoje. Šio filmo trejus metus niekur nerodė, jis buvo padėtas „ant lentynos“. Tačiau neoficialiai jį rodė visur, Veronika dainuodavo, o to filmo peržiūros virsdavo tokiomis neoficialiomis tautinėmis vakaronėmis, dar prieš Sąjūdį (filmas pastatytas 1984 m.). Žmonės tuo metu jau kalbėdavo apie Nepriklausomą Lietuvą, apie mūsų seną kultūrą, apie tai, kad mes europietiška tauta su giliomis kultūrinėmis šaknimis.  

Tie filmai rodomi ir dabar, žiūrovai kažkodėl nori žiūrėti tuos anais laikais padarytus filmus ir televizija juos be paliovos rodo.   

O, kai sakiau - visokių buvo filmų, tai galvoje turėjau dar ir kai ką kitą. Žanrų prasme buvo visokių filmų – miuziklų, detektyvų, vaikams, istorinių. Kasmet Lietuvoje buvo sukuriama po 6-7 pilnametražius vaidybinius filmus. Todėl buvo žanrų įvairovė, galėjo kurti ir vyresnės, ir jaunesnės kartos žmonės. Taip buvo, dabar, žinoma, tų pinigų žymiai mažiau ir situacija jau kita, bet po truputį ji keičiasi.

Koks kinas Lietuvoje dabar, kokie jo pliusai ir minusai?

Pliusai akivaizdūs – cenzūros nebėra jokios, išskyrus, finansinę. Yra galimybė naudotis europiniais gamybos fondais arba programomis. Taip pat yra galimybė ir turbūt vienintelė išeitis – tai gamyba su kitomis šalimis, nes Lietuva labai maža šalis. Maža rinka, mažas kultūros finansavimas, bet tai, kad atsirado speciali institucija (Lietuvos kino centras perėmė visas funkcijas, susijusias su kinu, jo koordinavimu iš Kultūros ministerijos), kuri rūpinasi kinu, – gerai: yra su kuo kalbėti. Kaip ta institucija toliau elgsis, parodys gyvenimas. Reguliuojamos finansavimo taisyklės, finansavimo tvarka. Taip pat padarytos pelno mokesčio įstatymo pataisos, yra tam tikras stimulas, kad privatūs pinigai remtų filmų gamybą, nes mūsų verslininkai visiškai nebuvo suinteresuoti. Po truputį einame į priekį.

Na, o žmonių, gabių ir įdomių, kaip ir tada buvo, taip ir dabar yra. Kai kas tapatina pastato su užrašu „Lietuvos kino studija“ nugriovimą su kino pabaiga: viskas baigta, lietuvių kinas sunaikintas, jo nebėra. Tačiau ten buvo tik gamybos bazė. Sunaikinus ją, nereiškia, kad sunaikini kinematografą. Yra gyvi kūrėjai, atsirado daugybė smulkių gamybos bazių. Aš manau, kad po truputį viskas gerės. Žinoma, buvo akivaizdi duobė, į kurią įkritom nuo to finansavimo, kuris buvo sovietmečiu, iki to, kurį sau galėjo leisti Nepriklausoma Lietuvos Respublika, – vieną filmą per metus ir tai ne kasmet. Tai buvo šokas. Dabar palaipsniui tų filmų daugėja, atsiranda pinigų, galimybių.

Tačiau vyko „Sidabrinės gervės“, kuriose visus apdovanojimus gauna vienas filmas, nes tik vienas ir būna per metus?

Gal nereikia kasmet daryti tų gervių, nes tai jau ne varžytuvės. Visi juk iš anksto žino. Kam tada vaizduoti, kad čia kažkokie balsavimai, kai nėra iš ko rinkti, kai filmų neužtenka, kai reikia suplakti tai, ko neįmanoma suplakti į vieną ir tą pačią nominaciją – televizijos serialą ir vaidybinį filmą. Negalima taip daryti, neužtenka filmų, kad jie varžytųsi. Arba atvirai reikia sakyti, kad tai jokios varžytuvės, o reklaminis šou... Ateis laikas, ir tai neišvengiamai keisis.

Kodėl taip sunkiai skinamės kelią į Europos kino sales?

Iš vienos pusės, mūsų dokumentika tikrai garsi, ji pelnė prizus visuose prestižiniuose festivaliuose, vaidybinius filmus taip pat vertina, bet kodėl jų nenuperka ir nerodo žiūrovų masėms kino teatruose? Todėl, kad yra stereotipai to, kas įtinka žiūrovams, kas turi įtikti, tai tam tikras žiūroviškumo matas. Jis orientuojasi į tą, atsiprašau, anaiptol neaukštą išprusimo lygį, į tą žiūrovą, kuris išaugintas komercinių televizijos kanalų, serialų. Visoje Europoje filmai nėra pelningi, yra gal vienas kitas atskiros šalies filmas, kuris atsiperka. Šiaip visur yra dotuojamas autorinis kinematografas, visur dominuoja amerikietiški filmai, visur į juos eina daugiausiai žmonių. Aišku, nereikia jų suplakti į vieną. Yra, taip vadinamas standartinis, veiksmo, katastrofų, siaubo filmas, bet tai ne visas Amerikos kinematografas. Ten kai kurie menininkai kaip tik atsiriboja nuo Holivudo masinės produkcijos ir kuria aukščiausio lygio nuostabų autorinį kiną. Taigi, pasaulyje tas kinas įvairus. Lietuvių ir taip mažai, mus gi vis tiek dar tebepainioja, dar neatskiria nuo latvių. Reikia laiko, mes dar labai trumpai esam nepriklausomi, reikia daugiau filmų, kad mus atpažintų, reikia išmokti šiuolaikine kino kalba nemėgdžiojant kitų pasakoti savas, unikalias istorijas. Tada jos tikrai patrauks kitų akį, kaip kažkada mus patraukė Irano kinas arba Rumunijos, kuris pradėjo pasakoti tiesą apie senosios Nicolae Ceausescu Rumunijos skaudžias problemas. Tada ir vakariečiai, ir visi kiti pasakė: čia kažkas visai kitaip negu mes buvome matę. Tik taip ir mes privalome elgtis, nepataikaudami, nebandydami daryti, kaip kiti daro, nes tada paskęsime, o stengdamiesi būti pačiais savimi,išsiskirdami, kaip kažkas savito, nepažįstamo. Tik tada mumis susidomės ir pradės žiūrėti mūsų filmus pačioje Europoje.         

Ar turite mėgstamą Lietuvos ar užsienio režisierių iš senosios ir jaunosios kartų?

O, Dieve. Į tokį klausimą niekada negalėjau atsakyti. Daug turiu. Viename mano gyvenimo etape buvo vieni, kitame – kiti. Ir filmų daug, ir tų režisierių daug, todėl sakyti, kad šitas vienas mano mėgstamiausias negaliu. Pavyzdžiui, dabar ruošdamasis šitam filmui, peržiūriu daug kitų filmų, ne dėl to, kad jie man darytų įtaką, bet man reikia pasižiūrėti ir palyginti, kad aš gal daryčiau visai kitaip. Tai pažiūrėjau ir A. Tarkovskio „Veidrodžio“ pradžios kelis epizodus, Alaino Resnais „Last Year at Marienbad“, „Mirtis Venecijoje“ man reikalingas vietas (1971 m. režisierius Luchino Visconti). Ruošdamasis daug prisižiūriu filmų. Kitu atveju, žiūriu visai kitus, čia kaip su knygomis, įvardinti vieną mėgstamiausią rašytoją yra sunku. 

Esate nemažai ekranizavęs lietuvių literatūros kūrinių, kodėl toks pasirinkimas?

Gal dėl to paties principo, kaip ir dabar. Pakliūdavo į rankas knyga, tarp kitų perskaitytų, nes vienu metu skaitau daug knygų, ir tik ji viena iš jų viduje sukeldavo kažkokį rezonansą. Supranti, kad per ją gali pasakyti kažką, kas yra tau svarbu, kas tau tuo metu įdomu. Kitas dalykas, gal todėl, kad dalis tų žmonių buvo, yra ir liko mano draugais. Kai kurių, gaila, jau nebėra... su Juozu Apučiu mes buvome labai artimi draugai, gal dėl to aš dariau filmus pagal jo kūrinius. Su Romu Granausku, kuris, ačiū Dievui, dar yra, taip pat esame geri draugai, stačiau filmus pagal jo kūrinius. Ką jis daro ir kaip jis daro, man yra labai svarbu ir brangu. Su Juozu Baltušiu svajojome padaryti filmą „Sakmė apie Juzą“, („Virto ąžuolai“ sukurtas 1976 m. taip pat pagal J. Baltušio novelę), mums tada nelabai leido to padaryti, nors buvome parašę gana didelę dalį scenarijaus. Aš manau, ir dabar tai būtų puikus filmas. Kartais aš galvoju, jeigu Dievas man duotų dar laiko ir jėgų, aš gal ir grįžčiau prie „Sakmės apie Juzą“. Jis dabar būtų lygiai toks pat prasmingas, kaip ir tada.   

Jūs padarote savaip?

Tai žinoma, po puslapį versdamas neekranizuosi jokios knygos.

Teko bendrauti su daug lietuvių autorių. Kuris iš jų labiausiai supranta scenarijaus ir originalo skirtumus? Taip sakant, nekariauja dėl savo kūrinio autentiškumo.

Visi. Ir Saulius Šaltenis, ir Kazys Saja...užmiršau pasakyti. Nei su vienu nesusipykau, nei vienas man neįrodinėjo, kad aš išdarkiau jo kūrinį. Kai kurie patys rašė scenarijus (R. Šaltenis, K. Saja), kitur aš buvau bendraautorius arba rašiau vienas. Nebuvo jokių konfliktų. Jeigu aš imu to žmogaus konkretų kūrinį, tai negaliu jo apversti aukštyn kojomis ir kažką kitą padaryti, nes kam tada aš jį ėmiau? Ėmiau, nes jame kažkas atitiko tuometines mano mintis ir būseną, tai kodėl turėčiau ten ką nors vartalioti?

Koks iš Jūsų paties kurtų filmų Jums labiausiai patinka?

Dar gyvi kažkokie prisiminimai kai „Duburį“ dariau, minėjau, ten daug manęs nuo Maskvos bendrabučio laikų. Ten daug mano asmeninių dalykų, tai jis man, žinoma, brangus. Taip pat brangus man „Vasara baigiasi rudenį“ ir su Marcelijumi Martinaičiu brangus tas filmas, kurį dariau („Vakar ir visados“) ir „Mano vaikystės ruduo“ Juozo Apučio novelių motyvais. Būtų lengviau, jeigu paklaustumėte, kurį filmą aš mažiausiai prisimenu, – tai būtų „Anglų valsas“, todėl kad aš visiškai jo negalvojau daryti, mane privertė, nes reikėjo gelbėti Lietuvos kino studijos planą. Nufilmavau dvi serijas, nes man sakė, kad tiek reikia, turėjo būti maždaug dvi su puse valandos. Po to man Vytautas Žalakevičius sako, kad Maskva pareikalavo iš dviejų dalių padaryti vieną. Sakau, kaip tai įmanoma, Vytautai? Jeigu istoriją papasakojai ir nufilmavai taip, kad ji įvyktų per dvi su puse valandos, o dabar reikia padaryti per valandą dvidešimt minučių. Tai net siužeto negalima papasakoti. Sako, na ką darysi, bet taip reikia. Ir aš sukarpiau tą filmą, kažką ten sudėjau. Ten fantastiškai vaidino puikus aktorius Henrikas Kurauskas ir labai gražiai nufilmavo Rimantas Juodvalkis, amžiną atilsį.

O mėgstamiausias aktorius?

Buvo tų gigantiškų aktorių, jie tokie buvo ir be mano filmų, bet ačiū Dievui, kad buvo ir mano filmuose. Tai tas pats Henrikas Kurauskas, Algis Masiulis nusifilmavo keliuose filmuose ir dar jis būtų buvęs, nes aš planavau dar filmų, o jis mėgo su manimi dirbti. Valentinas Masalskis... puikių aktorių buvo ir yra daug. Dainiaus Kazlausko pirmas vaidmuo filme „Žalčio žvilgsnis“ (1990 m.), dar būnant studentu. Mano manymu, jis puikiausiai suvaidino. Daug puikių aktorių ir moterų. Jūratė Onaitytė sako, G. Lukšai, kol aš buvau jauna ir graži, tu manęs kažkodėl nefilmavai, kai aš dabar sena, baisi kaip ragana, dabar tau manęs prireikė. Pakviečiau filmuotis „Dubury“. Aš sakau, tu man dabar tokia graži, Jūrate. Ji tame filme nuostabiai suvaidino kaimynę Lenkauskienę. Vaiva Mainelytė mano filmuose nemažai filmavosi ir tai, ką ji padarė „Vasara baigiasi rudenį“, aš manau, yra didžiulis, rimtas Vaivos darbas.

Dirbote Lietuvos kino studijoje, nuo 2004 m. ji buvo privatizuota. Ką manote apie tai?

Tai buvo fabrikas. Aš tam kino fabrike, paviljonuose nenufilmavau nei vieno filmo per visą savo gyvenimą. Man ten reikėjo tik kambarių, rekvizito sandėlių, to, kas yra tuose sandėliuose, apšvietimo technikos... tai daugiau ne man, o kitiems reikėjo tos studijos. O privatizavimas buvo nedoras.

Esate kinematografininkų sąjungos pirmininkas. Kokie darbai slegia pirmininko pečius?

Šita organizacija vienija 240 kino profesionalų. Smagu, kad vis daugiau jaunimo į ją stoja. Ką mes veikiame, dėl ko mes esame? Kai kas kūrybines sąjungas vadina sovietmečio reliktu ir mano, kad reikia jas greičiau panaikinti. Tai kodėl jaunimas tada taip stoja į tą sąjungą? Manau, kad tik būdami būryje, tik kartu sakydami, ko reikia, kad lietuviškas kinas egzistuotų, kokių reikia įstatymų, kokių reikia institucijų, patys inicijuodami tų įstatymų tekstus arba pataisas, tik tai būriu kreipdamiesi, ką nors išjudiname ir pasiekiame kultūros srityje pasikeitimų. Mes rūpinamės kino padėtimi, kino paveldu, kino dabartine įstatymine baze, įstatymų pataisomis. Galų gale Lietuvos kino centras įkurtas tik dėl to, kad  visi tą centrą aktyviai kūrėme, dalyvavome, įrodinėjome, kad jo reikia. Aš jau nekalbu apie autorių teisių gynimą, kurias bandome tvarkyti. Galiausiai yra socialiniai reikalai, kuriuos mes, kiek išmanome, padedame vieni kitiems. Čia kaip kažkokia savišalpos kasa. Kur žmogui eiti, ypač senyvo amžiaus? Jis ateina į savo sąjungą, kurios nariu jis visą laiką buvo. Per šitą sąjungą jis gavo meno kūrėjo statusą, tam tikras socialines lengvatas, mokesčių lengvatas. Ateina net ir ne pensininkai. Štai ką veikia sąjunga.

Turite teisininkų?

Kai reikia mes juos samdome, nes neturime pinigų turėti juos nuolat...

Taip pat esate  Europos kino režisierių federacijos vykdomojo komiteto narys. Kokie rūpesčiai ir kokia atsakomybė juo būnant?

Jokie jau, atsistatydinau iš ten po beveik metų. Nežinau, kodėl laikraščiai išpūtė, kad ten būti yra ypatinga garbė, pirmą kartą atstovaujama Baltijos valstybėms. Aš maniau, kad galėsiu savo buvimu ten būti naudingas. Vien tik sėdėti ir galvoti, kokia garbė čia būti, to man seniai nebereikia. Bandžiau tenai daryti kažką, kas praktiškai būtų naudinga lietuviškam kinui, bandžiau įrodinėti, kokia mūsų situacija Lietuvos autorių teisių srityje, rašiau apie tai. Kviečiau juos į Lietuvą pažiūrėti, kaip čia kas daroma, taip pat pasakojau apie Lietuvos kino studijos privatizavimo aspektus. Aš supratau, kad niekam to nereikia, kad negaliu nieko tuo sudominti. Maža to, beveik po metų buvimo septynių narių komitete, supratau, kad jie neskiria, ar aš iš Vilniaus, ar aš iš Rygos. Tada pamačiau, kiek daug tose europinėse įstaigose yra nereikalingo biurokratizmo ir savęs reklamavimo. Dažnai tokios organizacijos savo reikšmę išpučia. Aš nepanorau ten būti, nelabai turiu laiko skaityti kalnus popierių, kurie visai su mumis nesusiję, nesprendžia jokių mūsų problemų, mums iš to jokios naudos. Tai kažkoks savaime egzistuojantis mechanizmas, verdantis savo sultyse, o jeigu kam nors jis ir tarnauja, tai, su apgailestavimu pabrėžiu, didžiųjų Europos Sąjungos valstybių narių interesams, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Vokietija, bet tik ne mūsų. Kol ateis iki mūsų, tai gal ir nesulauksime.  

Buvote apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi? Kuris darbas (nuopelnas) to kryžiaus verčiausias?

Nežinau. Matyt tie, kurie nusprendė man jį duoti, kažką sumavo ar pliusavo. Bet tai seniai buvo (2006 m.), tuo metu dar buvau nepadaręs daug filmų. Gal už tą rodomą dėmesį lietuvių literatūrai? Net nežinau už ką.

Kai man įteikė Nepriklausomybės medalį prezidentas Valdas Adamkus, tai aš žinau už ką. Aš Sąjūdyje buvau nuo pat pradžios, buvau Sąjūdžio Seimo narys. Tuo metu dirbome Lietuvos labui realiai rizikuodami. Kūriau grupes ir kino studijoje, ir važinėjau po Lietuvą. Kai tuometiniuose Menininkų rūmuose buvo renkami Seimo nariai, daug žmonių balsavo už mane, rinko. Aš buvau laimingas, skyriau tam daug laiko, todėl žinau, man buvo aišku, už ką tą medalį gavau. Bet šiaip jau visuomet prisimenu Roberto Bernso eilutes: „Ar šiaip, ar taip blizgučiai paauksuoti dar niekam proto ir garbės nepajėgė atstoti...“ Taip, apdovanojimai yra malonūs, bet nėra tai, kas būtų svarbiausia gyvenime. Daug smagiau ir svarbiau daryti darbą, kuris tau brangus ir kurį tu išmanai. Bent jau aš, būdamas filmavimo aikštelėje, esu pats laimingiausias. Galbūt ir gyvenu tuomet tą visavertį gyvenimą.

Filme yra kompozitorius, operatorius, kiek jie turi įtakos geram filmui? 

Jie yra bendrakūrėjai. Žinoma, režisierius vis tiek yra svarbiausias, jis visus turi suvienyti savo sumanymu, savo filmo matymu. Vis tiek už viską jis paskui atsakys. Visa tai yra labai svarbūs filmo komponentai. O jeigu jie visi yra draugai, tai ir daro viską kartu.

Operatoriui reikia pasakyti, ką filmuoti, ar jis pats žino? 

Žinoma, jis gi meistras. Operatorius – filmo akys.

Kokią įsivaizduojate Lietuvos kino ateitį?

Kinas Lietuvoje bus.

Susiję:

Kino režisierius G. Lukšas: „Būdamas filmavimo aikštelėje aš esu pats laimingiausias“

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
3. is to krasto
(2013-07-21 20:22:58)
(84.15.186.147) Parašė:

cia tik siandien graiziai sneka o tada tai visas nacalnikas ir su priedais..deja



2. Pliopa
(2013-07-17 15:30:50)
(88.118.249.88) Parašė:

Draugais-tai nereiskia:"sobutilnikais"?Truksta aiskumo,bet tegu bus taip,kaip yra



1. kinas
(2013-07-17 12:27:54)
(78.57.160.133) Parašė:

Viskas gražu! "O privatizavimas buvo nedoras." - Imkitės ekspertai tyrimo!



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras