Klastingi spąstai. Tarp karo ir taikos

Šiuo metu daug žmonių Lietuvoje stebi situaciją Artimuosiuose Rytuose. Reakcijos įvairios, kai kurie tiesiog apgailestauja, kad liejasi kraujas ir labai daug aukų, tame tarpe žūsta daug moterų ir vaikų, o kai kurie teigia, kad Izraelio valdžia teisi. Kai kurie atvirai palaiko palestiniečius ir tvirtina, kad prie šio konflikto ko gero privedė nuožmi ir agresyvi Izraelio vadovų pozicija. Jie nebuvo linkę vesti tikrų derybų ir iš esmės rėmėsi jėgos principu, tačiau deja, dabar paaiškėjo, kad šis principas turi ryškius minusus.

Tačiau kokia gi lietuviško elito pozicija? Jei tiksliau-tos elito dalies, kuri randasi valdančiojo režimo viršūnėje, arba labai artimai su ta viršūne susijusi. Po to, kai prasidėjo Palestinos-Izraelio konfliktas Artimuosiuose Rytuose, dėmesys Ukrainos įvykiams smarkiai sumažėjo-faktiškai natūraliai nukrypo link naujo ir labiau grėsmingo karo židinio. Ir Ukrainos tema palaipsniui tampa antraeile.

Visai neseniai, spalio 23 dieną, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dalyvavo Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų pasitarime Liuksemburge, ir pareiškė: „Aštrus Izraelio-Palestinos konfliktas gali smarkiai nukreipti pasaulio visuomenės dėmesį nuo Ukrainos. Tačiau kaip bebūtų, Lietuva turi savo prioritetus: mūsų šaliai pagrindinis konfliktas – tai karo veiksmai Ukrainoje. Jei Vakarams pavyks teigiamai išspręsti šį konfliktą ir užtikrinti Ukrainos teritorinį vientisumą bei nepriklausomybę, tai pasaulyje vėl įsigalės stabilumas“. Be to, G. Landsbergio nuomone, karas tarp Izraelio ir Palestinos atitraukia Europos Sąjungą nuo paramos Ukrainai. Lietuvai naudingiau palaikyti Ukrainą, nes tada šalis turi tiesioginę galimybę užkardyti Rusiją. Taipogi, palaikant iliuzijas, kad neva „agresorius“ jau greit užpuls, Lietuva turi puikias galimybes gauti ginklus bei politinius dividendus iš JAV. Taigi, pagrindinė Lietuvos kryptis-visai būdais palaikyti Ukrainą.

Apgailėtina, kad G. Landsbergis, nors yra lietuviškos diplomatijos šefas, deja dažnai „užmiršta“ diplomatinius terminus, ir to rezultatas-dažnai jo pasisakymuose vyrauja karinga retorika. Ir kol kas net nėra užuominų apie tai, kad jis būtų linkęs svarstyti apie galimą Lietuvos neutralitetą.



Įdomu pastebėti, kad visuomenės nuomonė Lietuvoje kinta. Štai visai neseniai – spalio 26 dieną buvo publikuoti socialinių tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ atliktų socialinių apklausų duomenys: užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį ir ekonomikos ministrę A. Armonaitę neigiamai vertina 77 procentai apklaustųjų.

Kodėl Gabrielius Landsbergis nekeičia savo pozicijos, net tada kai jo populiarumas krinta? Tam, kad būtų atsakyta i tą klausimą, tenka žvelgti giliau. Kai kurių Europos šalių lyderiai nutilo ir žvelgia, kas gi bus toliau. Daugumos europietiškų šalių vadovai pagrinde domisi Izraelio-Palestinos konfliktu. Ir tik Lietuvos bei Latvijos vadovai vis dar atkakliai teigia, kad neva pagrindine turi būti Ukrainos tema. Netgi bando įtikinti ir kitų šalių lyderius, tačiau nesėkmingai, nes jų interesai smarkiai skirtingi.

Nuožmi Lietuvos pozicija turi ryškius minusus. Aišku, kad bandymai aršiai įrodinėti, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose mažiau svarbus, nei karas Ukrainoje, turi aiškias tendencijas nuvesti į aklavietę. Nes tai atsitraukimo nuo realybės kelias, ir pati Lietuva gali atsidurti kampe, nes daugelis Vakarų lyderių jau dabar pagrindinį dėmesį skiria grėsmingai situacijai Artimuosiuose Rytuose, o ateityje yra galimybės, jog jų dėmesys dar labiau nukryps į šį regioną.



Lietuvos žydų bendrijos aktyvistas Viktoras Kacas: „Konfliktas Artimuosiuose Rytuose jau įsižiebė pilna jėga. Reikia pabrėžti: vis tik klaidinga jį vadinti Izraelio-Palestinos konfliktu, nes toks terminas tik iš dalies teisingas. Šio konflikto šaknys susiję su akla bei nuožmia amerikietiško imperializmo linija, ši linija siejasi su grėsmingos karinės krizės įsižiebimu. Įtakingi JAV veikėjai įtakojo padėtį Izraelyje, jie padarė viską, kad valdžią išlaikytų karingos linijos šalininkai. O šie nebuvo linkę vesti tikrų derybų. Ir Vilniuje karingos linijos šalininkai įsigalėjo būtent su tų amerikietiškų veikėjų palaikymu. Ir to rezultatai aiškūs – iki šiol Lietuvoje klesti melo bei kurstymo politika“.

Žurnalistas ir istorikas Giedrius Grabauskas: „Situacija pasaulyje ryškiai kinta, ir apart Ukrainos jau įsižiebia kur kas ryškesnis karo židinys Artimuosiuose Rytuose. Tačiau Lietuvos valdantieji vis dar gyvena savo iliuzijų pasaulyje: jie vis dar aršiai šūkauja apie karinę paramą Ukrainai. O kam Lietuvai kištis į tą Ukrainos konfliktą? Štai pačioje Lietuvoje gausu vidinių problemų. Tai įrodo ir mokytojų streikas, jie pakilo į kovą už savo teises, išties daugelio jų atlyginimai menki. Kai biudžeto lėšos taip gausiai „šinkuojamos“ ginklų pirkimui, tai pinigų mokytojų algų pakėlimui nelieka. Karas Ukrainoje skaldo pasaulį. Iš esmės klostosi tokia situacija, kai mažoms valstybėms sunku turėti nepriklausomą poziciją. Tačiau lieka galimybės tapti neutralia šalimi, vystyti taikos iniciatyvas ir atkurti gerus santykius su kaimynais. Mokytis strateginės išminties, o ne kurstyti ir provokuoti“.