Žemė dega. Ne perkeltine prasme – tiesiogine. 2024-ųjų vasara į istoriją įsirėžė kaip karščiausia, kokią kada nors užfiksavo mokslininkai. Tai – pavojaus signalas, kurio nebegalima ignoruoti.
Kai kuriems vasaros karščiai dar vis siejasi su atostogomis ir saulės voniomis. Tačiau šis karštis nebeatneša poilsio – jis atneša mirtį.
Lietuvoje žiema truko vos dvi savaites. Kalnai Alpėse, kadaise baltavę visą sezoną, liko pliki – slidinėjimo kurortai užsidarė, o kalnų šlaituose telkšojo purvas. Europa virto įkaitusia krosnimi – jos vidutinė temperatūra viršijo įprastą net 1,5 laipsnio. Tai – milžiniškas šuolis.
Ir tai – tik pradžia. Iki 2050-ųjų karščio poveikis Europoje ir Pietų Amerikoje gali padidėti tris kartus. Jūros lygis kyla. Miestai skęsta. Vandens trūksta. O mes – vis dar juokaujame, kad į pietus skristi nebereikia, nes „čia kaip Italijoje“.
Tačiau tai ne juokas. Tai – lūžio taškas. Jei nesustabdysime klimato kaitos dabar, rytoj jau gali būti vėlu.
Tam būtinas esminis pokytis: turime kuo skubiau atsisakyti naftos ir dujų, kurios maitina šiltnamio efektą ir kaitina mūsų planetą.
Vienintelė išeitis – sparčiai ir ryžtingai vystyti žaliąją energetiką: saulės, vėjo, vandens ir kitus atsinaujinančius šaltinius.
Tai ne pasirinkimas – tai gyvybės išsaugojimo sąlyga. Mūsų planetai liko ne tiek daug laiko, kiek dar galime sau leisti laukti.
