Vis dažniau pagalvoju, ar verta rašyti, jeigu tie rašiniai nedaro jokios įtakos ir neturi jokios reikšmės, jeigu mūsų demokratinė valdžia į paskelbtus faktus absoliučiai nereaguoja? Tuo būdu viešumas ir skaidrumas tapę visiškai beverčiais. Ko tada verta spaudos laisvė?
Laikoma, kad viena didžiausių demokratinės valstybės vertybių yra viešumas ir skaidrumas. Taip ir turėtų būti: kai paviešinami faktai apie nusikalstamus veiksmus, valdžia negali į tokią visuomenei pateiktą informaciją nereaguoti. Įstatymas įpareigoja prokurorus, kad paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, jie privalo per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamas veikas.
„Laisvame laikraštyje“ jo redaktorius Aurimas Drižius nuolat skelbia apie teisėjų ir prokurorų padarytus nusikaltimus, pagrindžia juos faktais, bet ar prokurorai pagal laikraštyje nurodytus faktus pradėjo nors vieną ikiteisminį tyrimą? Ar viešai paneigė A.Drižiaus nurodytus faktus kaip neatitinkančius tikrovės? Priešingai, patį A.Drižių apkaltino nepagarba teismui…
Net tuo vadinamuoju sovietmečiu nebuvo rodomas toks nesiskaitymas su visuomene: jeigu jau cenzūra praleisdavo išspausdinti kokį straipsnį apie vis dar pasitaikančias negeroves, tai laikraščio skiltyje “Mūsų medžiagos pėdsakais” visada buvo prnešama skaitytojui, kaip tos negerovės šalinamos, kodėl jos vis dar pasitaiko ir kas dėl to kaltas.
Reikia turėti viltį, kad naujai išrinktas valstybės vadovas, prezidentas Gitanas Naudėda vykdys pažadą ir imsis priemonių sutvarkyti prokuratūros darbą, nes atrodytų, kad dešimt metų vadovavusi valstybei Dalia Grybauskaitė iš tikrųjų buvo pavertusi prokuratūrą ir teismus nuolankiais jos valios vykdytojais.
Pagalvokime, kokia baisi veidmainystė: kai valstybės vadovei pateikiami skundai dėl jos paskirtų teisėjų akivaizdaus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, prezidentūra atsako, kad Lietuvos teismai yra nepriklausomi, Konstitucija draudžia prezidentei kištis į teisėjų darbą. Toks tvirtinimas dar viena veidmainystė, iškraipanti Konstituciją: Konstitucijos 109 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi“. Tai reiškia, kad nagrinėdami bylas ir priimdami jose sprendimus teisėjai klauso tik įstatymo ir negali būti paveikiami jokių pašalinių įtakų. Tačiau kai byla išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, teisėjai savo pareigą vykdyti teisingumą jau įvykdė. Kai akivaizdu, kad teisėjai tyčia pažeidė įstatymus, priėmė absurdiškus sprendimus, nejaugi, prisidengiant teismų ir teisėjų nepriklausomumu, niekas valstybėje neturi teisės užkirsti kelią teisėjų savivalei?
Iki šiol tokia padėtis vyravo mūsų valstybėje. Nieko nuostabaus, kad dėl nebaudžiamos savivalės atsirado teisėjų, kurie ėmė kyšius ir už kyšius pardavinėjo teisingumą. Kai buvo pranešta, kad STT sulaikė aštuonis įvairių teismų (net ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo) teisėjus pardavinėjusius teisingumą, daugeliui kilo viltis, kad ledai pajudėjo: pagaliau Lietuvos valdžia imsis realios kovos prieš išsikerojusią teisėsaugos sistemoje korupciją. Deja, viltys blėsta…
Teisminės valdžios vadovai tvirtina, kad „niekas negali paneigti didžiausios vertybės – teismuose dirbančių teisėjų profesinių gebėjimų ir atsakomybės suvokimo. Teismų sistema remiasi tik drąsiais ir sąžiningais teisėjais, nebijančiais prisiimti atsakomybės, gerbiančiais duotą priesaiką, ilgai ir kantriai dirbančiais, jog teisingumas visada būtų žmogaus, siekiančio apginti savo teises, pusėje“.
Šitaip drįstama tvirtinti net po STT pradėto vykdyti ikiteisminio tyrimo dėl „atsakomybę suvokiančių“ teisėjų kyšininkavimo, po teisėjo Audriaus Cinino prisipažinimo, kad jis pasirašė apkaltinamąjį nuosprendį žmogui, kurio bylos jis visai nenagrinėjo, ir t.t., ir t.t.. Po tokio įvykio, kai bylos nenagrinėjęs teisėjas „priima“ nuosprendį, aišku, kad ne tik teisėjas A.Cininas, bet visa tą bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija šiurkščiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus. Tačiau bylos nagrinėjimui pirmininkavusi teisėja Jurgita Mačionytė kaip niekur nieko aiškina, kad padaryta klaida, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ištaisys, čia nieko tokio… O juk įstatymas įpareigoja teismą pranešti prokurorui apie paaiškėjusius nusikalstamos veikos požymius. Bet ar Aukščiausiasis Teismas praneš? Gal irgi laikys, kad čia nieko tokio, kad tai joks nusikaltimas, kai vieni teisėjai nagrinėja bylą, o kiti priima toje byloje nuosprendį. Pagaliau, jeigu ir praneš, ar prokuratūra imsis atlikti ikiteisminį tyrimą?..
Kalbėdami apie teismų darbo gerinimą, teisminės valdžios vadovai nieko geresnio nesugalvoja, kaip tik tvirtinti, jog reikia siekti, kad teismai taptų atviresni visuomenei, kad būtų daugiau viešumo ir skaidrumo teismų darbe. Dar sugalvojo, kad reikia įgyvendinti idėją, jog kasacinius skundus galėtų rašyti tik tam tikri advokatai – „sudaryti advokatų, turinčių teisę rašyti kasacinius skundus, sąrašą“.
Kokiais būdais teisminė valdžia sieks didesnio teismų atvirumo, didesnio teismų darbo viešumo ir skaidrumo – neaišku. Manau, kad tokie tvirtinimai – absoliučiai tušti plepalai: juk Konstitucija įtvirtina teismų viešumą, reikia tik laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Teismų sprendimai, juos priėmus, turi būti prieinami visuomenei be jokių išlygų. Dabar gi, kaip buvo paskelbta „Respublikos“ internetiniame portale, net žurnalistams neleidžiama susipažinti su išnagrinėtomis bylomis, reikalaujama pasakyti tų bylų numerius…
Žurnalistė norėjo susipažinti su bylomis, kurias nagrinėjo STT tyrime sulaikyti teisėjai, tačiau net ir teisingumo ministras patvirtino, kad teismai teisūs, kad viešumo principas nepažeidžiamas, neleidžiant žurnalistei susipažinti su kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtomis bylomis. O Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius net papriekaištavo: „Negi manote, kad krūva teismo darbuotojų sėdės ir atrinkinės jums bylas“. Keista: kai kompiuteriai skirsto teisėjams bylas, negi reikia jas rankiniu būdu atrinkinėti?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas pateikė konkrečių pasiūlymų, kaip galėtų būti gerinamas teisingumo vykdymas. Jo pastabose teisminė valdžia – Teisėjų taryba įžvelgė nepagarbą teismams ir net kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši apsvarstytų Seimo nario netinkamą elgesį. Ar ne anekdotas? Kadangi Seimo narys išdrįso kritikuoti teismų darbą ir pareiškė nuomonę, kad būtina pertvarkyti teismus, Teisėjų taryba jį apkaltino, jog „Seimo narys V.Bakas, viešoje erdvėje reikšdamas abejones dėl jam nepatikusio teismo sprendimo ir teismų vykdomo teisingumo, akcentuodamas būtinybę pertvarkyti teismus, savo teiginiais ne tik diskredituoja teismo, kaip valstybės valdžios, autoritetą, tačiau viešai kursto nepasitikėjimą teismu kaip vieninteliu teisingumą Lietuvoje vykdančiu subjektu, formuoja nihilistinį visuomenės požiūrį į teisingumo vykdymą ir teismo priimamus sprendimus“.
Ką čia bepridursi? Net Seimo nariui, net suabejoti viešai teismų priimtais sprendimais nevalia, nes tuo kurstomas visuomenės nepasitikėjimas teismais ir diskredituojamas valstybės valdžios autoritetas. Matyt, ir kyšininkavimu įtariamų teisėjų priimtais teismo sprendimais negalima suabejoti. Ar ne dėl to su tais sprendimais neleista susipažinti žurnalistei?
Štai toks mūsų demokratinėje valstybėje viešumas ir skaidrumas, ir tokia viešumo bei skaidrumo vertė.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]