Kodėl architektą ir bažnyčioje muša? Atviras laiškas dėl Pašilaičių

Naujoji Lietuvos sakralinė architektūra nedžiugina. Per porą pastarųjų dešimtmečių mums dar nepavyko pastatyti maldos namų, kurie tiek architektūriškai, tiek sakraliai pakiltų virš kasdienybės statinių ir paverstų medžiaga kilnią dvasinę būseną, vertą Šventovės vardo. Gali būti, kad nelabai esame ir verti pasistatyti tikrą šventovę, nes, dar nepadėjus kertinio akmens, šėtoniškos gravitacijos jau spėja sujaukti kilnius statytojų ketinimus. 

Retame bažnyčių architektūrinių konkursų fone daugeliui turbūt įstrigo gausus ir gero lygio Vilniaus Pašilaičių mikrorajono parapinės bažnyčios konkursas per 2007-ųjų Kalėdas, todėl pasirodžius portale „Delfi“ publikacijai apie statysimą Jono Pauliaus II bažnyčią Pašilaičiuose, buvo pagrindo nustebti. Projektas visai nepriminė architektūrinio konkurso laureatų projekto (arch. D. Trainauskas, D. Baliukevičius, A. Kairytė, A. Kepenytė)...

Kol redakcija nuosekliai išsiaiškins nuotykio aplinkybes, siūlome gerb. skaitytojui susipažinti su karštos architektūrinės jaunuomenės pozicija.

RŪP-ORO ATVIRAS LAIŠKAS,

skirtas Pašilaičių Bažnyčios reikalui bei visiems archams*Lietuvoje

Nežinau, kaip jūs, mielas Skaitytojau, bet aš po Pašilaičių Bažnyčios archvaržybų laimėtojo paskelbimo nudžiugau. Ir ne dėl to, kad po labai ilgos pertraukos, tuo metu vyraujant daugiabučiam komerciniam šėlsmui, kažkam 2007 m. kilo gera mintis kurti ir statyti Bažnyčią daugiabučių gyvenamajame rajone, bet dėl to, kad išrinktas projektas nugalėtojas buvo geras.

Ir ne šiaip geras, bet labai geras Kūrinys, kurių ne tik iki to, bet ir po to kulto pastatų žanre buvo vos keli.

Tai buvo reta geros architektūros galimybė Lietuvoje, už kurią nebūtų beviltiškai gėda ne tik artimoje kaimynystėje, bet ir kur kas plačiau. Ir tasai jos gerumas nebuvo kelių bepročių menininkų nuomonė, kurios paprastai rimti žmonės linkę nepaisyti (net jeigu jie architektai), bet archų bendrijos teiginys – autoriai ne kartą buvo pažymėti parodose, pagerbti ir pamaloninti dėmesiu bei laurais.

Dėl to buvo dar džiugiau, nes pernelyg dažnai Lietuvoje triumfuoja vidutinybės, apsukriukai bei siaurapročiai, ir tai susiję ne tik su architektūra.

Taigi, buvo džiugu, nes nors kartą laimėjo gera architektūra ir su džiaugsmo gumulu gerklėje norėjai sušukti Bravo! Nežinau, kaip Jums, gerasis Skaitytojau, bet man tai buvo tikra.

Deja, kaip beviltiškai dėsninga mūsuose, ši tikrumo ir nuoširdumo euforija tapo depresyvia neviltim ir kartėliu, nes toji geros architektūros galimybė-šansas, kaip visai neseniai paaiškėjo, it daugelis tikrų ir gerų dalykų paskendo lietuviškoje pelkėje. Ir aišku, ne be „rimtų žmonių” pagalbos.

Staiga virtualioje žinių erdvėje pasklido „geroji architektūrinė naujiena", kad bus įgyvendintas kitas Pašilaičių bažnyčios projektas.

Kitas, paklausite gerasis Skaitytojau? Tai gal geresnis? Tačiau kaip teko matyti – patikėkite, tikrai ne. Na, nebent gerumo sąvokai suteiktume lateksinių savybių, būdingų kontracepcinėms priemonėms.

Deja, demagoginiuose rūko labirintuose net ir gera praranda aiškumą, nesvarbu, kas juose klaidžiotų: architektas, projekto vadovas ar vyskupas. Rūkas visiems vienodai trukdo matyti. Jame teisingumas, tikrumas ar dora vienodai neturi aiškių kontūrų. Rūke dėl visko gali būti įtikintas ar įtikinti, nes rūkas kaip tuberkuliozė plinta oru ir įsitvirtina galvose... 

Taigi, mielas Skaitytojau, tokiame rūko apimtame lietuviškos pelkės liūne (jei jo nepavadintume liaudiškai teisingiau ir šiurkščiau) skęsta arba jau paskendo vienas geriausių bažnyčios architektūros kūrinių per pastaruosius penkerius metus – D. Trainausko ir kolegų sukurtas 2007 metais ir archvaržybas laimėjęs Pašilaičių Bažnyčios projektas.

Vietoj jo netikėtai ir nelauktai turės iškilti kitas – rimtiems ir svarbiems žmonėms priimtinesnis - daiktas, kurio aš, gerbiamas Skaitytojau, nevadinu Kūriniu.

Ir ne dėl to, kad būčiau patikėjęs pirmuoju – laimėjusiuoju, ar kad, būdamas neįgalus ar neprotingas, su kintančiu požiūriu negalėčiau susitaikyti. Pirmiausia taip teigiu dėl to, jog manau, kad bažnyčia architektui turi būti Kūrinys. Ir jeigu jis tėra kūrinys, tai reiškia, kad jam dar ne laikas „tapti kūnu" ir vietą reikia užleisti tam, kuris siūlo Kūrinį.

Taigi, jeigu ir gali būti suabejota vieno Kūrinio savybėmis, tai jis turi būti keičiamas lygiaverčiu savo kokybe Kūriniu. Tokių buvo ne vienas tarp jau minėtų archvaržybų laimėtojų ir pagerbtųjų. Šiuo gi mūsų atveju Kūrinys keičiamas kūriniu, kuris savo architektūrine kokybe atstovauja net ne „Pro" lygai, kas nesunkiai matyti iš vaizdų virtualioje žinių erdvėje.

Gal mielam Skaitytojui gali pasirodyti neaišku, kodėl ir kuo gi skiriasi didžiosios raidės skirtumas tarp Kūrinio ir kūrinio? Skirtumų yra daug, bet vienas jų tas, kad ypatingos svarbos architektūra būna ir turi būti monumentali. Jei ne savo forma, tai turiniu tikrai. Monumentalumas šiuo atveju nereiškia pompastikos, dydžio ar dekoro gausos. Tai reiškia, kad architektūra savo išore ir vidum rodo vertybes, kurios yra kur kas didesnės už atskirą žmogų ar atskirą bendruomenę ir išreiškia idėjas, kurios yra ilgalaikės, kurios kilo gerokai iki mūsų ir išliks, kai mūsų nebebus. Monumentali architektūra visada yra unikali - ji skiriama labai konkrečiai vietai ir pasižymi išskirtine menine verte. O pasakius kitaip, tokia architektūra yra geriausia, ką gali sukurti konkreti visuomenė ir konkretus Autorius konkrečiu metu konkrečiai vietai.

Taigi, suglumęs Skaitytojau, jei lyginsime du konkrečius projektus, ko iš tiesų daryti nederėtų dėl skirtingų svorio kategorijų, viename nerasime monumentalumo, kokį ką tik apibūdinome, ir jo dėl to Kūriniu nevadiname. Jis mums tiesiog kūrinys, tinkantis bet kur, bet kada, gal net labiau JAV nedidelio miesto priemiesčio bendruomenei nei Vilniaus Pašilaičiams (juose gyvena n tūkstančių), tačiau tikrai be paslapties ar klausimo, su kuo labai dažnai yra susijęs Tikėjimas. 

Taigi, mielas Skaitytojau, kaip tikriausiai supratote, susidariusi padėtis yra eilinis-fiasko.lt, kuris netikėtai palietė daugiausiai pasitikėjimo kreditų Tautoje turinčią instituciją.

Besikeičiantys Bažnyčios vadovai tokiai situacijai leido susidaryti ir, kaip pernelyg dažnai būna, uždarame rate už uždarų durų padedami „tikrųjų ir geranoriškai nusiteikusiųjų kolegų archų", laimino rokiruotę iš „K" į „k". Tokio žingsnio čia neaptarinėtume, jei kartais tai būtų uabinis biuras ar koks „Banner" daugiabutis, nes tam reikalui yra profesinės ekspertų tarybos ir kitos rimtos vietos, kuriose brangus Skaitytojas nesilanko ir kur rimti veidai sprendžia apie rimtą architektūrą jam nežinant.

Tačiau, gerasis Skaitytojau, tai darome todėl, kad tai Bažnyčia, kuri nepriklauso nei uabui, nei valstybei, nei archsąjungai, nes ji paprastai priklauso visuomenei, kuri mūsų (ne viduramžių!) laikais per savo atstovus ir išmanančius žmones bendrai nusprendžia, kokia ta Bažnyčia turi būti.

Nes ją juk statome ne Institucijai, bet pirmajam Architektui.

Jos tikslas ir paskirtis didesni už mus. Ir uždaras ratas, sudarytas iš labai reikšmingų žmonių, šio sprendimo keisti neturi. Na, jei kartais klystu ar atrodau naiviai, Mielas Skaitytojau, mane pataisyki. Net jei taip galvoti yra klaidinga, kalbėkime, tarkimės ar pykimės. Bet nesielkime vogčiomis, slapta, lyg niekur nieko, kai rokiruojama architektūra pagal kelių VIPų norus, IR NEBŪKIME ABEJINGI. Nes, mielas Skaitytojau, ne melas ir išdavystė, bet abejingumas yra didžiausia nuodėmė, o jo rūkuose bet kas gali daryti bet ką bet kur, nes žino, kad nei Tamsta Skaitytojas, nei aš, kuklus rašeiva, neisime piketuoti prieš Bažnyčiuos statybą ir nedaužysime langų, kad atkreiptume dėmesį į neteisybę.

Dažnas netgi žino, kad jei kas ir cyptels, tai taip nepastebimai ir niekingai, kad jo balsas nebus išgirstas Didžiojo statybos darbo viešųjų ryšių fone.

Jis žino taip pat, kad jei cypsėjimas taps garsesnis, atsiras kitų archų, kurie padės, pasiūlys ir pritildys, nes vienas archas prieš LARūmus ar LAsambūrį yra niekas.

Gaila, bet teks pripažinti mielam Skaitytojui, kad už trisdešimt sidabrinių jau du tūkstančius metų nupirkti galima ne tik naują projektą ar sąžinę, bet ir archą, ir jo sielą.

Gal net dešimt ar dvidešimt? Ir kad ambicijos tuštybė ne vienam iš jų padės „perlipti per galvą" kolegai ir įsiūlyti bet ką bet kur ir bet kam, nesvarbu, ar tai uabas, valstybė ar vyskupas. Ir kuo tu didesnis archas, tuo ši galia yra didesnė, ir draugai tavo didesni ir svarbesni, ir gali tu daugiau nei kiti, ir pasakyti niekas tau nieko negali. O jei ir pasako, tai dėmesio gali nekreipti, nes tu didesnis.

Taigi, mielas Skaitytojau, tikriausiai supratai, kad architektūrinė prostitucija yra plačiai paplitusi yda mūsuose ir ji nėra brangi. Ir kad profesinės etikos skaistumas jau seniai ir negrįžtamai pamirštas, jau nebekalbant apie jo praradimą, kad kalbos apie garbingą archvaržybų pabaigą tėra tušti plepalai, skleidžiami LASambūrio. Ir kad jie po tokio Pašilaičių bažnyčios reikalų posūkio padoriam žmogui atrodo ne tik neįgalūs, bet ir užgaulūs.

Tyli dėl šio reikalo archų Tarybos ir Rūmai.

Kaipgi viešai gali perti saviškį, ir dar tokį didelį? Ir jeigu kažkada Tamsta galvojote, kad archas archui nekerta, tai žinokite, kad kerta, ir su džiaugsmu, tik jų ūgiai ir antpečiai skiriasi. Manau, gerasis Skaitytojau, kad tai paskutinis išmėginimas Lietuvos archų bendruomenei ar cechui, ar dar kažkam, kad ir kaip tai pavadinsi, tą apatijos apimtą ir karštantį sambūrį, paskendusį rimtuose reikaluose.

Liūdna, bet šis nešvarus reikalas taip pat yra aiški žinia jauniems architektūros neįgudėliams, kurie dar naiviai ir nuoširdžiai tiki šalimi, gera architektūra ir turi iliuzijų dėl ateities.

Jiems žinia čia tokia: „Varykit kuo toliau iš šio liūno, nes nei gerai architektūrai, nei skaidriam jos atsiradimui šioje šalyje vietos nėra.“

Rimti dėdės valdo, valdys, susitars ir bus taip, kaip reikia.

Talentui šioje šalyje vieta kitur. Paklausite kur, mielas Skaitytojau? Ogi ten, kur architektūra nėra statybų menas, kur jos kaina ne trisdešimt sidabrinių ir kur juodų paukščių santykiai nėra taikomi žmonių visuomenėje.

-------------------------------------------------------------------------------

Redakcijos komentarai *:

archas _ architektūrinės jaunuomenės terminas, vartojamas architektūrinės įmonės vadovui apibūdinti. Fonetinė paralelė su rusų kriminalistikoje vartojamu „vierchas“ greičiausiai nėra atsitiktinė.

Rūp-oras_karštos architektūrinės jaunuomenės slapyvardis

2008.02. STATYBŲ PILOTO straipsnis apie Pašilaičių bažnyčios konkursą

www.pilotas.lt