Kodėl Lietuvos valdantysis elitas bijo referendumo?

Referendumo klausimas tampa dideliu įtampos židiniu politinės kovos lauke. Aršių referendumo priešininkų, konservatorių ir liberalų, gretas sustiprino socialdemokratai. Jų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius prisidėjo prie piliečių bauginimo ir šantažo kampanijos, gąsdindamas žmones milijardinėmis ES sankcijomis.

Politikams darniai atitaria teisės korifėjai. KT savo garsiuoju sprendimu padarė daug, kad suveltų situaciją ir paliktų galimybes referendumą uždrausti arba jo rezultatus panaikinti. Metamas į kovą „geležinis“ argumentas – palankūs organizatoriams referendumo rezultatai reikštų išstojimą iš ES, nes taip esą Lietuva negrįžtamai pažeistų stojimo į ES sutartį.

Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius per LRT teigia: „Norint į Konstituciją įrašyti nuostatą, kuri nesuderinama su įsipareigojimais, kylančiais iš narystės ES, reikia pakeisti konstitucinį aktą dėl narystės ES. KT netiesiogiai pasakė: jeigu bus padaryta Konstitucijos pataisa ir įtvirtintas draudimas pirkti žemę užsieniečiams, ji bus pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.“ Nors su teisininkais sunku diskutuoti, nes jie visuomet žino viską, istorijos tėkmė turi savo logiką, kurios neįmanoma apeiti.

Visų pirma vertėtų prisiminti, kad stojant į ES referendumo metu rinkėjams buvo pateiktas toks teiginys: „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje.“ Tad piliečiai pritarė narystei, o apie sutartį jų nebuvo klausiama. Būtų galima teigti, kad narystė neįmanoma be sutarties, tačiau vėliau sekę įvykiai ES parodė, kad ne viskas taip vienareikšmiška.

Dar 2001-aisiais į ES duris baladojantis naujoms šalims kandidatėms, prasidėjo kalbos, kad reikia naujos sutarties, tuomet sprendimu buvo pasirinkta ES Konstitucijos idėja. Referendumai 2005 m. Prancūzijoje ir Nyderlanduose šio dokumento nepatvirtino, o tai reiškė, kad Konstitucijos nebus. Tačiau ES viršūnės nepasidavė – Konstituciją pakeitė 2007 m. Lisabonoje priimta nauja sutartis, kurią valstybės narės ratifikavo (kai kurios referendumais). Problemos iškilo tik Airijoje, kurioje sutarčiai buvo nepritarta, bet vėliau buvo organizuotas antras referendumas ir reikalingas pritarimas gautas.

Kuo tai siejasi su mūsų aktualia situacija? Prancūzijai, Nyderlandams ir Airijai atmetus šias sutartis, minėtos valstybės neišstojo iš ES, bet, būdamos Bendrijos narės, nepritarė naujoms sąlygoms. 2008 m. gegužės 8 d. Lietuvoje Seimas, ratifikuodamas Lisabonos sutartį, taip pat netiesiogiai atskyrė sutartį nuo narystės, nes nerengė šiuo klausimu referendumo. Jei narystė savaime reikštų sutartį, tai pasikeitus jos sąlygoms narystę būtų tekę patvirtinti iš naujo referendumu. To nebuvo padaryta, nes sutartis nėra tapati narystei.

Akivaizdu, kad palankūs organizatoriams referendumo rezultatai nereikštų Lietuvos išstojimo iš ES, bet tam tikrą krizę sukeltų. Kas įvyktų, iliustruoja Kroatijos pavyzdys. Ši šalis liepos 1-ąją tapo ES nare. Likus trims dienoms iki šios datos, šalies parlamentas skubos tvarka pakeitė ekstradicijos įstatymą, kuriuo buvo užtikrinta, kad nepriklausomybės karo veteranai nebūtų teisiami kitose ES valstybėse.

Tarp Kroatijos ir Europos Komisijos prasidėjo derybos. Jei jos būtų žlugusios, EK būtų informavusi apie pažeidimus kitas ES nares, kurios turėtų per 10 dienų išreikšti savo poziciją. Tik tada Briuselis būtų galėjęs spręsti dėl sankcijų.

Viso šito bijo Lietuvos valdantysis elitas, todėl bus daroma viskas, kad tik referendumas neįvyktų. Juk tokiu atveju visos Europos politinis elitas pamatys, kad Lietuvos politikai nesugeba susitarti su savo tauta. Nes jie įpratę kreiptis į savo piliečius bauginimo, šantažo ir melo kalba. Ji bent sykį turi liautis, net jei Europai tektų stebėtis, ko tie lietuviai nori.