Kodėl prezidentė nenori dalyvauti „Lietuvos išsivadavimo tąsoje“? Kažkas stabdo

Žinia, žalią šviesą Astravo AE uždegė konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vyriausybė, kuri viską gerai žinojo, sekė informaciją, net susitikinėjo su Baltarusijos aukščiausiais pareigūnais, tačiau nieko nenuveikė, kad prie pat Lietuvos sienos atominė neatsirastų. Baltarusija lemiamus sprendimus  priėmė 2011 metais, kai pasirašė elektrinės statybos kontraktą su Rusijos korporacija „Rosatom“.

Taip pat žinia, kad konservatorių partijos vienas 2016 m. Seimo rinkimų kozirių – kova prieš Astravo atominę, statomą pačioje Vilniaus pašonėje.

Tai, kad konservatorių partijos lyderiai šia svarbia tema spekuliuoja, siekdami surinkti daugiau balsų 2016 m. Seimo rinkimuose, – nestebina. Stebina, kad šiuo svarbiu klausimu jokios aktyvios veiklos nedemonstruoja Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors užsienio reikalai ir šalies saugumas yra tiesioginė jos pareiga.

Visi su pasididžiavimu prisimename, kaip 2010 m. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, drauge su konservatorių vyriausybės nariais, buvo nuvykusi į Baltarusiją susitikti su prezidentu Aleksandru Lukašenka, kad aptartų kaimyninių šalių bendrabūvį ir bendradarbiavimo perspektyvas.



Tuometis malonus ir gera nuotaika tryškęs vadovų pasimatymas buvo skirtas aptarti bendradarbiavimą, ypač energetinėje srityje. D. Grybauskaitė pripažino, kad Lietuva suinteresuota bendrais energetiniais projektais ir pažadėjo padėti Baltarusijai labiau suartėti su ES.

Istorinio susitikimo akimirka. Nuotr. prezidentas.lt

Tačiau dabar, kai šalies vadovės proteguojama konservatorių partija liejo prakaitą įtikinėdama lietuvius (per du mėnesius partija visoje Lietuvoje surinko vos 60 tūkstančių parašų), kad veiksmingiausia kova prieš Astravo atominę – priešrinkiminis parašų rinkimas, bei kitos įvairios rinkiminės-reklaminės akcijos, jokio vizito į Baltarusiją niekas neorganizuoja.

Tad kyla neatsakytas klausimas – kodėl tokiu svarbiu klausimu Lietuvos prezidentė nevyksta į Baltarusiją susitikti su kaimyninės šalies vadovu, kad aukščiausiu lygiu aptartų iškilusias grėsmes Lietuvai? Kodėl prezidentė tenkinasi populistinėmis konservatorių  teatralizuotomis akcijomis, o pati šio klausimo net nebando spręsti?

Buvęs Aukščiausiojo Sovieto – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, konservatorius Vytautas Landsbergis teigia, kad „visuotinis visuomenės pasisakymas prieš jėgainės statybą būtent Astrave, Vilniaus pašonėje, yra Lietuvos išsivadavimo tąsa“.

Tad kodėl prezidentė nenori dalyvauti šioje Lietuvos išsivadavimo tąsoje? Ar ne prezidentės pareiga galiausiai išvaduoti Tėvynę ir išspręsti opiausias valstybės problemas su kitų šalių vadovais, o ne tik fotografuotis kasdieniese paramos, labdaros, gerumo ir panašiose akcijose?

Kas stabdo šalies vadovę nuo susitikimo su Baltarusijos vedliu, kompetentingai sprendžiant išsskirtinės svarbos Lietuvai klausimą? Kažkas stabdo, jei net šešerius metus iš eilės nesugeba susitikti kaimyninių šalių lyderiai.

Keli susiję:

Baltarusijos diktatorius siūlo Lietuvai baigti eiti vieniems prieš kitus

Kas patraukliau bus rinkėjams: bekompromisė kova prieš atominę ar bekompromisė kova prieš pabėgėlių invaziją?