Kodėl, kai grėsmės lygis minimalus, reikia slėpti valstybės lyderius rūsiuose? Nausėdos Matulionis pabandė paaiškinti, bet neaiškumų liko

Čia viskas aišku rusys yra vienas o vadovai keli tad daugiau i rusį nesukiši ankšta.

Mes vis dar bandome suprasti šį spektaklį naudodami logiką. Mes klausiame: „Kodėl?“. Bet tai neteisingas klausimas. Teisingas klausimas yra: „Kam tai buvo skirta?“. Nes tai buvo ne įvykis, o pranešimas. Tik ne mums. • Atidžiai įsiklausykime į tą biurokratų leksiką. Ji skirta tam, kad mus užmigdytų, o ne tam, kad paaiškintų. • „Kai mūsų pasieniečiai matė, kad dronas yra nusileidimo fazėje... būtų beprasmiškas visuomenės gąsdinimas“. Ar jūs girdite, kas čia sakoma? Jie nesako, kad grėsmės nebuvo. Jie sako, kad grėsmė buvo ne mums. Jūs, gyventojai, esate tik fonas. Triukšmas. Mūsų gąsdinti neverta, nes mūsų baimė neturi jokios rinkos vertės. Beprasmiška. Mes – ne ta auditorija. • Bet kodėl tada reikėjo „gąsdinti“ Skvernelį ir Palucką? Štai kur visas spektaklio grožis. Jų negąsdino. Juos dresavo. Tai buvo ne slėpimas, o evakuacijos pratybos. Ritualas. Patikrinimas, ar sistema veikia. Ar tie, kurie vaidina lyderius, klauso komandų. Ar jie neklausinėdami eina ten, kur jiems liepta – į rūsį. • Pagalvokime apie tai. Rūsys. Tai ne tik slėptuvė. Tai simbolis. Tai vieta, kurioje nėra ryšio su išoriniu pasauliu. Vieta, kurioje gaunami tikri, o ne viešumai skirti nurodymai. Kol mes ramiai miegojome, tikėdami, kad „dronas krenta“, mūsų išrinktieji buvo vedami į instruktažo kambarį. Jiems buvo priminta, kas yra tikrasis šeimininkas ir kokia jų vieta pavaldumo grandinėje. • O pats dronas? Ta „Gerbera“? Tai tik rekvizitas. Kaip startinis pistoletas bėgimo varžybose. Jis reikalingas tik tam, kad duotų signalą pradėti veiksmą. Ar jis atskrido „sąmoningai“, ar „netyčia“ – koks skirtumas? Jis atliko savo funkciją – aktyvavo protokolą. • Ir štai pats ciniškiausias momentas: „Patarėjas nedetalizavo“. Žinoma, kad nedetalizavo. Nes detalės yra skirtos tiems, kurie dalyvauja, o ne tiems, kurie stebi iš šalies ar miega. Mums pakanka žinoti, kad „viskas kontroliuojama“. Mums duotas trumpas, miglotas paaiškinimas, kuris sukelia dar daugiau klausimų, ir tuo viskas baigiasi. • Tai buvo ne gynybos operacija. Tai buvo lojalumo testas. Ir mūsų lyderiai jį išlaikė. Jie parodė, kad ištikus „situacijai“, jie vykdys įsakymus, o ne rūpinsis mumis. O mes, užliūliuoti pasakos apie „beprasmišką gąsdinimą“, net nepastebėjome, kad buvome palikti vienui vieni anapus rūsio durų.