2024 m. kovo 28 d.

 

Koks gi tas gyvenimas post factum?

9
Paskelbta: 2022-06-06 10:27 Autorius: Povilas Masilionis

Buvusio politinio kalinio Juozo Kuolelio prieš mirtį išleistos knygos pristatymas po penkerių metų

Nuotraukoje – Juozo Kuolelio piešinys iš knygos.


Šią knygą, matyt, rasite nedaugelio didžiausių tokios publicistikos mėgėjų lentynose. Jos, išskyrus gal tik „Politikos“ leidyklos pateiktus kelis egzempliorius, beveik nėra ir Lietuvos bibliotekose. O knygynai, su kuriais tada kaip leidėjai bendravome, dėl „demokratinės“ cenzūros baiminosi knygą platinti. Esą jau turėta nemalonumų su pirmąja Juozo Kuolelio knyga „Pro kalėjimo grotas“ (V., Politika, 2010), kuri tada – ko gero – net „padėjo“ Lietuvos Respublikos Seimui kriminalizuoti tiesos paieškas 1991-ųjų metų sausio 13-osios byloje, papildant Baudžiamąjį kodeksą 170(2) straipsniu, „redaguojančiu“ mūsų praeitį.

Taigi lygiai prieš penkmetį beveik vien tik autoriaus artimiesiems ir draugams buvo išleista ši, antroji, Juozo Kuolelio, buvusio LKP(TSKP) CK sekretoriaus ideologijai ir buvusio politinio kalinio atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje, knyga, tiksliau – kukli knygelė „Gyvenimas post factum“ (V., Politika, 2017), be kitų įdomių pamąstymų (apie juos galima būtų pakalbėti kita proga), rekošetuojanti ir į mūsų šiandieną, žymimą Rusijos „specialiosios karinės operacijos“ Ukrainoje bombų sprogimais.

Knyga „Gyvenimas post factum“ atsirado neatsitiktinai. Kai buvo atnaujinta Sausio 13-osios byla (pagal svarbiausio tos bylos „architekto“ Vytauto Landsbergio prisipažinimą, – pačios Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymu perkvalifikavus tos nakties žudynes į neturinčius senaties karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui), iš griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos prieš keletą metų sugrįžusį Juozą Kuolelį aplankė „pašnekesiui“ vienas ypač smalsus buvęs draugas. Matyt, jis jautė malonumą padiskutuoti: ar gresia „perversmininkui“ Juozui Kuoleliui papildoma bausmė po Sausio 13-osios žudynių perkvalifikavimo, o vėliau net nesutiko, kad būtų knygoje skelbiama jo pavardė.

Juozas Kuolelis negalėjo pašnekovui dorai paaiškinti, kodėl buvo nuteistas šešiems metams už „perversmo organizavimą“, kai jis iki sausio įvykių net pusantro mėnesio negyveno Lietuvoje. Nejaugi čia galėjo „organizuoti perversmą“ atostogaudamas Laose? Vadinasi, penkis metus kalėjo griežtojo režimo darbų kolonijoje kaip tikrų tikriausias politinis kalinys, kurių, sako, demokratinėse valstybėse net su žiburiu nerastum.

„Man nebūtų tiek apmaudu, – dėsto Kuolelis buvusiam draugui, – kad teismai būtų taip kaltinimus ir suformulavę – už komunistines pažiūras, už įsitikinimus. Bet Baudžiamajame kodekse tokio straipsnio nėra. (Gal dar bus?)“, – pranašiškai užbaigia sakinį jis, tiesa, dar su klausiamuoju ženklu ir tik skliausteliuose.

Čia pat cituojama buvusio tarybinių laikų politinio kalinio Vytauto Girdzijausko pirmosios Juozo Kuolelio knygos „Pro kalėjimo grotas“ viešai paskelbtos recenzijos „Istorija prašo žodžio“ išvada, kuria visiškai apnuoginama papuvusi šiandienės Lietuvos teisės sistema ir ne mažiau papuvusi valstybės sąranga: „Iš tikrųjų tai ne teismo procesas, o paprasčiausias susidorojimas, iš anksto surežisuotas politinis spektaklis. Reikėjo pasiekti tik viena, kad artistai, tai yra teisėjai ir prokurorai, nepriekaištingai vykdytų didžiojo Scenaristo ir Režisieriaus nurodymus. Nors neįtikėtina, bet akivaizdu – spektaklis pavyko. Režisieriaus mostui pakluso ne tik Vilnius, bet ir Strasbūras. Kažkaip neišėjo prieštarauti – pats laikas talkino“. Ir toliau: „Knygoje perpasakoti ir archyvuose (tiek privačiame autoriaus, tiek valstybiniame) gulintys dokumentai – tai gėdingi politinės ir valstybinės impotencijos ženklai, kuriuos vargu bau kada nors nuplaus nepaliaujamai srūvantys Laiko vandenys“. (Tiksliau nepasakysi! – P. M.)

Teatleidžia man skaitytojai dėl citatų gausos, bet jų ir vėliau neišvengsime, jeigu norime pasekti, kaip ta kukli knyga „Gyvenimas post factum“ rekošetuoja į šiandieną, žymimą Rusijos „specialiosios karinės operacijos“ Ukrainoje bombų sprogimais. O kol kas tęskime šį savo dėstymą knygoje atskleistu visišku europietiškojo teisingumo fiasko, neturinčio analogų praeityje.

„O buvo taip, – pasakoja Juozas Kuolelis. – Kreipiausi į Strasbūro teismą, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, ir jos Parlamente „desantas“ iš Lietuvos su minimu „Režisieriumi“ priešakyje dar nebuvo išsilaipinęs. Ir pasakysiu, kad Europos žmogaus teisių teismas ėmėsi šią bylą nagrinėti labai rimtai. Aš rašiau apie tai savo knygoje. (Pirmojoje knygoje „Pro kalėjimo grotas“. –P. M.) Tačiau juk ši byla nagrinėta net 8 metus. Per tą laiką į Europos Sąjungos valdymo organus suplūdo antikomunistai ir rusofobai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Rytų Europos šalių. Minėtasis „Režisierius“ nebuvo vienišas. Matant, kad EŽTT pagaliau numato pripažinti Lietuvą šioje byloje pažeidus net 7 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos straipsnius, imtasi aukštojo Teismo atžvilgiu organizacinių priemonių. Nušalintas kolegijos Prezidentas, paskirtas kitas, visai anksčiau nesusijęs su byla, pakeisti kai kurie nariai. Ir rezultatas – visus tų Konvencijos straipsnių pažeidimų pripažinimus lyg vėjas nupūtė“.

Tie, anot Juozo Kuolelio, suplūdę į Europos Sąjungą ir į jos valdžios struktūras „antikomunistai ir rusofobai“, kurių puolimo pačiame smaigalyje – išsišokėliai lietuviškieji politikos „vanagai“, yra tikrų tikriausia Jungtinių Amerikos Valstijų penktoji kolona ES, ypač skrupulingai „sauganti“ Europos teisingumą nuo visur įžvelgiamos Rusijos „invazijos“. Kitaip sakant, plečianti ir gilinanti europietiškojo teisingumo fiasko. (Prisiminkime, kaip EŽTT buvo „patvirtintas“ rašytojo Vytauto Petkevičiaus atžalų nuteisimas Lietuvoje už tėvo mintis knygoje „Durnių laivas“, kaip buvo pripažintas „mažareikšmiu“ ir atmestas žurnalisto bei politiko Algirdo Paleckio ankstesnis skundas dėl nuteisimo Lietuvoje tik už dviejų sakinių viešą nuomonę. Garantuotai bus atmestas ir galimas būsimasis Algirdo Paleckio, dabar jau irgi politinio kalinio, skundas dėl antrojo, naujausio, nuteisimo – net šešiems metams – esą „už šnipinėjimą Rusijos Federacijai“. Atrodo, europietiškasis teisingumas jau greitai susitrauks tik iki homoseksualų ir kriminalinių nusikaltėlių teisių apsaugos.)

Ar ne europinio teisingumo fiasko griuvėsiuose reikėtų ieškoti ir dabartinio Rusijos karinio konflikto su Ukraina priežasčių? Jeigu JAV didžiavalstybiniams neoliberalams, nenorintiems prarasti hegemonijos pasaulyje, aštuonerius metus užsitęsusios ukrainiečių kitaminčių žudynės Donbase gal ir buvo tik dėmesio neverta smulkmena (pavyzdžiui, lyginant su tos pačios JAV inicijuotu Jugoslavijos bombardavimu), tai du pasaulinius karus pernešusiai Europai negali būti net pasiteisinimų dėl elementaraus teisingumo išdavystės – tylaus pritarimo Ukrainos radikalams dėl savo tautiečių žudymo.

Tai skausmingai apmąsto Juozas Kuolelis savo knygoje „Gyvenimas post factum“. Anot buvusio politinio kalinio, juk yra „pripažįstama teisė į referendumus šiuo klausimu Ispanijoje, D. Britanijos viduje (Škotija), Belgijoje, Kanadoje...“ Niekur, net istorijos vadovėliuose, jis neradęs aprašymų, kad kitaminčiai tos pačios šalies piliečiai būtų nuo separatistinių minčių „atgrasomi“ raketomis ir bombomis.

„Tokia „Rytų partnerystė“?, – ironiškai klausia Juozas Kuolelis, ir ta jo ironija – visiškai vietoje. (Ironija „partnerystei“, kaip ir kitiems Lietuvos bei visos Europos panašiems „demokratiniams“ žingsniams, slypi ir knygoje publikuojamuose Juozo Kuolelio – jau dailininko – piešiniuose. Po piešiniu, kuriame krokodilai puola mešką, yra toks pranašiškas pokalbio dalyvių komentaras: – Mūsų ateitis. / – Nejaugi karas? / – Ta būsena vadinama „Rytų partnerystė“.) Mat ši išgirtoji „Rytų partnerystė“ yra ne kas kita, kaip paprasčiausia dūmų uždanga, matyt, sugalvota JAV ir skleidžiama Europoje padedant užjūrio šeimininkų penktajai kolonai.

Tikrasis tos partnerystės tikslas – apsupti Rusijos Federaciją priešais paverstomis kaimynų šalimis ir po to – ją sunaikinti („suskaldyti į mažas valstybes“). (Taip dar 1995-aisiais metais svajojo JAV prezidentas Bilas Klintonas, kurio kalbą Rusijos spaudoje 2000-aisiais viešai paskelbė tikriausiai tos šalies žvalgybininkai, – P. M.) O tam Rusijai priešiškų valstybių avangardui sukurti geriausiai tiko „nevienalytė“ Ukraina.

Juozo Kuolelio knygoje yra įdomios ištraukos iš JAV ambasadoriaus Maskvoje 1987-1991 metais, „pačiu karščiausiu tos šalies laikotarpiu“, Džeko Metloko (Jack Matlock) interviu laikraščiui „Tageszaitung“, praėjus metams po 2014-ųjų Maidano Ukrainoje. (Pateikiamas ir internetinis adresas, kuriuo galima buvo rasti šį interviu (www.taz.de/Ex-Us-Botschafter-ueber-Ukraine-Krisel!1455581). Čia buvęs JAV ambasadorius Maskvoje dėsto mintis, panašias į Rusijos prezidento Vladimiro Putino, tik „antirusijos“ (pagal Putiną) kūrimą jis pavadina ne sąmoningu, gerai apgalvotu veikimu, o vakariečių klaida.

Štai to interviu ištraukos: „Plėsti NATO į rytus buvo klaida... Prasidėjo karinių bazių steigimas Lenkijoje – prieš neegzistuojančias Irano raketas. Rusams buvo aišku, kad tai provokacija. 2008-ieji, nuspręsta Ukrainą priimti į NATO. Ukraina labai susiskaldžiusi šalis ir priešais Rusijos duris. Tai labai kvailas Vakarų žingsnis... Jei Kinija pradėtų organizuoti karinį aljansą su Kanada ir Meksika, Jungtinės Amerikos Valstijos to netoleruotų... Kiekviena šalis, norinti būti saugi, privalo tai daryti... Revoliucija Kijeve (Metlokas revoliucija vadina Maidano perversmą, – P. M.) praėjusį vasarį į valstybės saugumo aparatą atvedė žmones, kurie yra prieš viską, kas rusiška, – ir politiškai teisinga, kad jie gali būti vadinami neonaciais be jokių išimčių... Krymas tris šimtmečius priklausė Rusijai. Galima teigti, kad tai buvo didelė Chruščiovo klaida jį perleisti Ukrainai... Kištis į Ukrainos reikalus buvo Vakarų klaida... Pagrindinė problema Ukrainoje yra tai, kad nėra ukrainiečių vienybės. Didžiausia rytinė dalis buvo tris šimtmečius neatskiriama Rusijos dalis. Vakarinė dalis, kurios gyventojai yra nacionalistai, Ukrainai atiteko tik po Hitlerio-Stalino pakto. (Lietuvos Aukščiausioji Taryba tą paktą paskelbė niekiniu ir negaliojančiu. Tai padarė ir TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, – J. K.) (Čia galima dar pridurti: Lietuvos landsbergininkų spaudimas – panaikinti „Hitlerio-Stalino“, o tiksliau, – Molotovo-Ribentropo paktą – antruoju lazdos galu trenkė ir Ukrainai, nes nebeliko net ir tokių teisinių kliūčių Lenkijai susigrąžinti vakarinę Ukrainos dalį, – P. M.) Kai kalbame apie istoriją ir emocijas, mes tiesiog turime suprasti, kad tai nėra šalis su vieningomis tradicijomis, sienomis ir gyventojais. Dabartinė Ukrainos vyriausybė neatstovauja visai šaliai... Saugumo organus valdo radikalūs dešinieji nacionalistai – dėl to turėtų ir Vakarų Europa sunerimti. Turėtų... Rusijai visada buvo aišku, kad ji nesutiks su Ukraina, kai ši sudarinėja Rusijai priešišką sąjungą. Šiuo požiūriu Rusija elgiasi taip pat, kaip ir bet kuri kita šalis“.

Nesuklysime pasakę, kad už tą interviu ne tik lietuviškieji politikos „vanagai“ Džeką Metloką iki šios dienos – jei ne viešai, tai nors mintyse – „karūnuoja“ putinistu ir vatniku, nors TSRS žlugimo metu Lietuvai siekiant nepriklausomybės, šis ambasadorius, pasirodo, dar 1989-aisiais metais buvo pasikvietęs į ambasadą (instruktažui?) lietuvių politinių aktyvistų grupelę. O tai Juozas Kuolelis liudija taip: TSKP CK Plenume, svarsčiusiame Lietuvos problemas, Michailas Gorbačiovas „griežtai metė klausimą Brazauskui, ar ir jis ten nesilankė. Algirdas Mykolas išsigynė“. (Putinisto ir vatniko „karūną“ neseniai, gegužės mėnesį, jau įsismarkavus Rusijos „specialiajai operacijai“ Ukrainoje, „užsidirbo“ net popiežius Pranciškus, atvirai pareiškęs, kad NATO „lojimas“ prie Rusijos durų galėjo paskatinti Vladimirą Putiną įsiveržti į Ukrainą, – P. M.)

Fiksuodamas lūžį pasaulio istorijoje po Tarybų Sąjungos žlugimo, buvęs politinis kalinys Juozas Kuolelis šiandienę mūsų būseną vadina „gyvenimu post factum“. Tas „post factum“ atsirado žlungant teisingumui, o galingųjų norams tampant teise; kartu su „teisingos“ nuomonės įtvirtinimu įsigalint laukinei neapykantai tarp tautų ir atskirų žmonių, klestint dvigubiems standartams ir net melo filosofijai. „Dabar Vakarai įsikibo į vadinamą „teritorinį vientisumą“, – rašo knygos autorius. – O kas liko iš to Europos teritorinio vientisumo, kuris buvo įtvirtintas Helsinkyje 1975 metais?“

Juozas Kuolelis visiškai teisus. Mat pasaulyje prasidėjo valdomos beprotybės era, kurią 1949-aisiais metais išpranašavo anglų rašytojas Džordžas Orvelas savo garsioje knygoje „1984-ieji“. (Žr. interneto portale „Ekspertai.eu“ šių eilučių autoriaus straipsnį „2021-ieji, naujos eros pradžia?“ – P. M.)

Pirmasis tos valdomos beprotybės eros etapas yra užfiksuotas buvusio JAV ambasadoriaus Maskvoje Džeko Metloko interviu.

Antrasis etapas, kurio jau nėra Juozo Kuolelio knygoje, – atsakomoji Rusijos karinė „specialioji operacija“ Ukrainoje.

Dabar jau pradėtas trečiasis tos naujosios eros etapas – galingiausių JAV ir Europos ginklų kelionė į karo židinį ir tolesnis NATO plėtimas.

O koks bus ketvirtasis tos valdomos beprotybės eros etapas?..

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
9. Nijolė
(2022-06-08 21:56:45)
(188.69.199.160) Parašė:

Masilioni, kiek jums metų? Jau tikrai tiek, kad laikas pagalvoti apie gražų grabą. O jūs giedate seną komunistų giesmę tarsi nebūtų užaugusi ir subrendusi jūsų anūkų karta, spjaunanti į visokius KGB-istus kuolelius, stribus petkevičius ir puspročius paleckius (netikiu, kad nežinote, jog šito "politiko" nervus gydė Pakso gelbėtoja Lolašvili, cha cha...). Šiandien Lietuvos pagrindą, lemiantį dabartį ir ateitį, sudaro visai kitokie žmonės negu jūsų kuoleliai. Jaunimas - ir ne tik - suaukojo beveik šešis milijonus eurų Ukrainos gynybai. Niekam nerūpi, ką ten parašė kažkoks komunistas - ir jūs jį galite pareklamuoti tik tarp savo vatnikų. P. S. Nejaugi nejaučiate, kad per 31 metus Lietuva nuėjo savo keliu, o jūs sėdite dumblo baloje?



8. S
(2022-06-07 05:49:18)
(37.228.203.180) Parašė:

Zmones, ar nezmones ? https://youtu.be/cRfEsTVDnIs



7. to4
(2022-06-06 22:05:54)
(77.90.124.209) Parašė:

tamsta klysti,nes pas mus yra shimoniu arklys ir labai panasus i vyra,tik be barzdos...



6. Tas
(2022-06-06 20:08:26)
(84.15.180.69) Parašė:

Kuolelis buvo 100% koloborantas.



5. Dalia
(2022-06-06 18:33:06)
(88.118.55.197) Parašė:

Visiskai pritariu 4-jam labai protingas ir teisingas komentaras.Tiesiai i desimtuka.Tik neaisku ar musu valdzios asmenys ji perskaitys o turetu nors pagal ju proto lygi nalabai ka supras



4. Vytas
(2022-06-06 15:38:51)
(62.80.225.75) Parašė:

Kur ritasi Lietuvos ekonomika spėlioti jau nebereikia. Ir ne tik Lietuvos, bet visos ES. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ES, tiek Lietuvos valdžioje aukščiausiuose postuose dominuoja moterys. Moterų mastymo bei veiksmų logika gerokai, jei ne kardinaliai, skiriasi nuo vyrų mastymo bei veiksmų logikos. Ir to nepakeis jokie universitetai, jokie moksliniai institutai. Vėl einame link matriarchato, kurio žmonija atsisakė prieš daugelį metų, kaip pavojingo ir neracionalaus visuomenei. Visuomenei sėkmingai gyvuoti bei vystytis reikia ramaus apmastyto valdymo, o ne valdymo, pagrįsto emocijomis. Gaila, bet vienas vyras valdžioje, prezidentas, šiuokart yra po premjerės Šimonytės "padu". Per silpnas charakteriu, be jokių ambicijų, su "gerovės Lietuvos" vėjais galvoje. Ir Lietuv0je nematau nė vienos politinės jėgos, kuri galėtų tam Lietuvą alinančiam valdymui pasipriešinti, nes šį meteriausybės valdymą palaiko ir europinio masto Uršulė.



3. Apie galą
(2022-06-06 13:36:57)
(62.140.224.202) Parašė:

Lietuvoje infliacija pasiekė rekordines aukštumas ir sudaro 18,5%. Iš ES šalių didesnė infliacija yra tik Estijoje - 20,10%. O Latvijoje infliacija lygi 16,5%. Rusijoje infliacija šiuo metu yra 17,8%. Reikia pažymėti, jog Rusijos ekonomika yra sankcionuojama didžiosios pasaulio dalies šalių, o kas yra su Lietuva, kad ji atsidūrė sankcionuojamos Rusijos lygyje? Negi, PIŠ vyrisusybė taip gerai įsisavina ES milijardus, tik, matomai, į savo kišenes, jog visiškai išvogė valstybę? Šiaip tai, kalbant apie Baltijos šalis, matosi, kad šios trys šalys aršiausios rusofobės ir yra, kaip nekeista, ES didžiausios infliacijos lyderės.



2. Našim šlovė
(2022-06-06 12:01:30)
(90.131.42.181) Parašė:

Kaput Ukrainė



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi