Jonathanas Glancey, praėjus dešimtmečiui nuo paskutinio konkordo skrydžio, atiduoda duoklę šiam žavingiausiam iš visų lėktuvų ir pateikia argumentus, kodėl šis galėtų būti laikomas XX amžiaus simboliu.

Paskutinį skrydį konkordas atliko prieš dešimt metų. Šio ypač grakštaus oro lainerio vietą vis dar turėtų užimti kitas, tačiau visur esančių aerobusų, pigių skrydžių ir ilgalaikio nuosmukio amžiuje to gal niekada ir nebus. Konkordas – žavingas ir ypatingas, technikos stebuklas ir bauginančio grožio kūrinys – priklausė tai erai, kuri išnyko sudegusio žibalo debesyje.

2003 metais vis dar buvo žmonių, norinčių mokėti didesnę negu įprastą kainą, kad galėtų priešpiečių valgyti vieno kąsnio sumuštinius, jautienos filė, karamelinius ledus, sūrius ir pyragaičius, užgerdami keturių rūšių šampanu, kai reaktyvinis lėktuvas su Rolls-Royce Olympus varikliais skrodžia stratosferą 2-ų machų greičiu. Per mažus orlaivio langus keleiviai galėjo matyti tamsiai mėlyną erdvę viršuje ir Žemės išlinkį apačioje. 60 000 pėdų aukštyje jie skrido kreiseriniu greičiu dvigubai didesniame aukštyje negu dideli keleiviniai reaktyviniai lėktuvai, greičiau negu kulka ir didesniu negu Žemės sukimosi apie savo ašį (1 070 mylių per valandą ties pusiauju) greičiu.

Konkordas tarsi laiko mašina per Atlantą perskrisdavo taip greitai, kad keleiviai nusileisdavo – taip rodydavo jų laikrodžiai – anksčiau, negu buvo pakilę. Plonas lyg pieštukas orlaivis šio proceso metu generuodavo tiek šilumos, kad jo fiuzeliažas skrendant pailgėdavo iki dvylikos colių.

Žinoma, už šį aviacijos Grand Prix reikėjo sumokėti tam tikrą kainą. Bilietai buvo labiau prieinami plutokratams, Holivudo žvaigždėms ir tiems, kurie taupė daugelį metų, negu ieškantiesiems pigių atostogų šiltuose kraštuose. Orlaivis rijo daug degalų ir kėlė, nors ir ne salono viduje, labai daug triukšmo.

Galėjai neklysdamas pasakyti, kad artėja konkordas: jis visada buvo girdimas prieš dar pasirodydamas. Tas griausmingas tik jam būdingas gaudesys, tarsi pats Jupiteris būtų sklaidęs į šonus debesis, versdavo miesto gatvėse ištiesti kaklus. „Žiūrėk! konkordas“, – sakydavo paprastai abejingi londoniečiai, tarsi tai būtų vienas iš nepaprastai įdomių orlaivių.

Konkordas buvo gana ypatingas orlaivis. Tik keturiolika iš dvidešimties pastatytų buvo pateikti eksploatuoti. Kai šis bendras anglų ir prancūzų projektuotojų kūrinys 1967-aisiais, likus dvejiems metams iki pirmojo skrydžio, viešai debiutavo Tulūzoje, kalbėta apie septyniasdešimt keturis užsakymus iš šešiolikos oro linijų. Pan-Am bendrovė nuėjo taip toli, kad net į britų spaudą dėjo skelbimus, sveikindama ateities orlaivį. Skraidymo ateitis iš tikrųjų priklausė visiems kitiems, bet ne konkordui ar Pan-Am.

Viskas atrodė kitaip 1956-aisiais, praėjus tik dvejiems metams nuo paskutinio Spitfire, atlikusio tarnybą Karališkajame oro laivyne, skrydžio, kai viršgarsinių orlaivių kūrimo programa, davusi pradžią konkordui, iš ten pasitraukė. Tas laikotarpis – tai naujoji Elžbietos epocha, kai britų dizainas ir technologija vis dar buvo neprilygstami, kai kalbėta apie vis didesnio aukščio ir greitesnius skrydžius.

Santarvės (Entente cordiale) sutartis

Bendradarbiaudami su buvusiais konkurentais prancūzais, britų inžinieriai sukūrė vieną iš nuostabiausių kada nors skraidžiusių orlaivių – lėktuvą, kuriame santuoką sudarė mechanikos burtai ir žavinga išvaizda. Triukšmingai reklamuotas amerikiečių konkurentas boingas taip ir liko nepastatytas, o sovietų antrininkas Tu-144 taip ir nepasiekė reikiamo lygio: vienas iš šešiolikos jų sukurtų sudužo pasaulio kamerų akivaizdoje 1973 metų Paryžiaus aviacijos parodoje.

Tuo metu pirmasis konkordo skrydis 1969 metais įvyko prabėgus vos kelioms savaitėms nuo pirmojo Boeing 747, vadinamo Jumbo jet, skrydžio. Konkordas, nors ir labai saugus (tik vienas lėktuvas sudužo per 34 jo skraidymo karjeros metus), niekada nebuvo labai pelningas net ir pačiais geriausiais savo laikais – kitaip nei dviejų denių Jumbo ir jį sekę aerobusai.

Paskutiniais konkordo skraidymo metais jo tiktai analoginė technologija – šeštojo dešimtmečio stiliaus valdymo prietaisų ciferblatai ir jungikliai, stebimi borto inžinieriaus, taip pat kapitono ir jo padėjėjo, – atrodė pasenusi.

Konkordą reguliariai eksploatavo tiktai dvi oro linijų bendrovės: British Airways ir Air France. Kai vienas iš Air France priklausančių konkordų sudužo, tik pakilęs iš Paryžiaus Šarlio de Golio oro uosto 2000 m. liepos 25 d., ir ši katastrofa pasiglemžė visų 100 keleivių ir 9 įgulos narių gyvybes, tikėjimas šiuo neprilygstamu ir senstančiu orlaiviu pradėjo blėsti. Keleivių mažėjo, o techninės priežiūros išlaidos didėjo. Paskutinį kartą British Airways bendrovės konkordas skraidino keleivius 2003 m. lapkričio 26 d., ir nors seras Richardas Bransonas siekė įsigyti šį viršgarsinių orlaivių parką, to padaryti jam nepavyko. Tai iš tikrųjų buvo kasdieninių viršgarsinių civilinės aviacijos skrydžių pabaiga.

Patraukli romantika

Tačiau konkordas daug kam buvo tarsi skraidanti romantika – ypatybė, kuriai šių dienų oro linijų bendrovių vadovai mažai teturi laiko. „Aviacijos problema ta, kad joje penkiasdešimt metų dirba žmonės, kuriems ji yra tarsi nuostabi seksualinė patirtis: tai lyg Džeimsas Bondas, ir puiku, ir mes visi skrisime pirmąja klase, nors iš tikrųjų tai tėra paprasčiausias autobusas su sparnais“, – taip pasakė Michaelas O’Leary, Ryanair bendrovės vadovas, 2012 metais. Jis vykdė kampaniją: tiktai stovimų vietų salonai keleiviams, kuriems už skrydžius Europoje tereikėtų mokėti vieną svarą sterlingų. „Dauguma žmonių nori tiktai nuvykti iš A į B. Jie nenori mokėti 500 svarų sterlingų už skrydį.“

Ir vis dėlto British Airways dvidešimt septynerius metus vykdė kasdienius konkordo skrydžius, ir visada buvo žmonių – iš viso du su puse milijono keleivių – norinčių mokėti daugiau, kad galėtų skristi vienu iš gražiausių visų laikų orlaivių.

Konkordui tikrai priklauso vieta šlovės muziejuje: joks keleivinis orlaivis nebuvo toks greitas, stebinantis ir jaudinamai gražus, kaip ši skraidanti susisiekimo priemonė, kupina inžinerinės elegancijos ir akį veriančio vizualaus paprastumo, kuris glūdi tobulame popieriniame lėktuvėlyje.