Konservatorė R. Juknevičienė rinkėjus perspėja apie naujus grėblius, o A. Kubilius paaiškina „ką daryti“

Visų pirma, reikia prisiminti, kas jau yra padaryta:

1) 2011 metais dar mūsų Vyriausybė kartu su Prezidente pasiūlė ir buvo įvestas biudžetinis politinių partijų finansavimas, bei uždrausta verslui tuo užsiimti. Mano įsitikinimu tai buvo esminis žingsnis išvaduojant politinę bendruomenę iš priklausomybės nuo verslo spąstų. Tai iš esmės sumažino politinės korupcijos galimybes;

2) naujoji STT vadovybė akivaizdžiai parodė, kad kova su korupcija net ir aukščiausiame politiniame ar oligarchiniame lygmenyje jiems nėra neįveikiamas iššūkis. Ankstesnė STT vadovybė buvo kitokia. Šiandienine STT veikla, tikiu, ir toliau stiprins pasitikėjimą valstybe, teisėsauga ir visa politine sistema; būtų gerai, kad STT išmoktų ir tinkamai komunikuoti visuomenei, nepalikdama erdvės ilgoms spelionėms ar gandams.

Kokių permainų reikia artimiausiu metu – apie tai plačiau rašėme specialiame Memorandume apie Demokratijos eroziją, bet čia išskirsiu tik keletą svarbių nuostatų:

1. „...ir neleisk mūsų gundyti“. Kiekvieną sekmadienį sukalbėdami „Tėve mūsų“ sakome ir šiuos paprastus, bet šventus ir amžinus žodžius apie gundymo pavojų. Politikoje tokių gundymo instrumentų yra silpna ir neefektyvi partijų ir rinkiminių kampanijų finansavimo valstybinė priežiūra ir kontrolė, kurią turi atlikti VRK. Praeitais metais mūsų prašymu VRK pradėtas Darbo partijos kandidatų Vilniaus savivaldos rinkimuose savo rinkimų kampanijos finansavimas tariamai „savomis“ lėšomis, kurios viršijo kandidatų santaupas, dar iki šiol yra nebaigtas. Tai ir gundo politikus ar partijas spjauti į įstatymus ar draudimus (nes vis tiek niekas neprižiūri), ieškoti neteisėto finansavimo ir taip pakliūti į „nuodėmę“. Neturiu vilčių, kad galima VRK ir „amžinąjį“ Vaigauską priversti imtis rimtai priežiūros darbo. Būtų žymiai geriau šią stebėseną ir priežiūrą perduoti tai pačiai STT.

2. „Neik su velniu obuoliauti“. Partijos turi parodyti, kad jos sugeba pačios politiškai įvertinti politinės korupcijos reikalus, ir to nepalieka vien tik teismų vertinimui. Kai socialdemokratai „sėdi“ koalicijoje su Darbo partija, kurios „juodosios buhalterijos“ byloje teismas jau pripažino, kad partija 2004-2006 metais savo rinkimų kampanijos ir partijos veiklai finansuoti panaudojo 24 mln Lt nelegalių lėšų, o socialdemokratai net nepaklausia apie tai, iš kur darbiečiai gavo (paėmė „otkatais“ už europinius projektus, priėmė finansavimą iš Maskvos ar kt.?) tokias milžiniškas lėšas – apie kokią kovą su politine korupcija gali kalbėti socialdemokratai?

3. „ir tiesa padarys jus laisvus“. Tiesą, tiesos žodį skleidžianti žiniasklaida turėtų padaryti mus laisvus nuo melo ir korupcijos. Tačiau ką daryti su tuo, kad kartais visų pirma reikia pačią žiniasklaidą išlaisvinti nuo oligarchinių įtakų, nuo valdžios reklaminių pinigų, nuo sandėrių su partijomis ar atskirais politikais dėl paslėptos reklamos. Tik laisva nuo tokių įtakų žiniasklaida iš tiesų padėtų mums visiems išsilaisvinti nuo korupcijos. Korumpuota žiniasklaida ne išlaisvina nuo korupcijos, o tik skandina joje visus. Visi žinome, kiek daug to šiandien yra, tačiau politikai bijo apie tai kalbėti. Nes bijo žiniasklaidos. Gerai, kad STT paskutinėse dviejose politinės korupcijos bylose nepabijojo imtis didžiausių oligarchinės žiniasklaidos bosų. „Demokratijos erozijoje“ rašėme apie tai, kaip reikia pradėti nuo to vaduotis: visų pirma, valdžia turi nustoti papirkinėti žiniasklaidą savo valdomais reklamos pinigais.

4. „Žuvis pūva nuo galvos, demokratija – nuo apačios“. Tai, kad partijos ar partijų lyderiai nacionaliniame lygyje yra įsipainioję į įvairias korupcines istorijas – yra blogai. Yra labai blogai. Bet dar blogiau, kad vis daugiau savivaldos politinių bendruomenių atrodo kaip tokios, kuriose demokratijos tradicijų niekada nebuvo. O tada atslenka ir korupcijos pagundos. Vis daugiau savivaldybių, ypač tokių, kurios turi stiprius, ilgamečius merus ir vienpartines daugumas bei silpnas opozicijas visuomenei atrodo kaip autoritarinės, neskaidrios, korumpuotos. Tai gali lemti tikros korupcinės istorijos, bet lygiai taip pat ir tariamos, į kurias nesugebama tinkamai reaguoti, galvojant, kad turint stiprią valdžią į tai galima ir nekreipti dėmesio. Tačiau žmonėms atrodo kitaip - kad vietinė valdžia yra tiesiog neskaidri. Ką daryti – rašėme tame pačiame „Demokratijos erozijos“ memorandume – reikia, kaip Švedijoje, kiekvienoje savivaldybėje opozicijos lyderiui suteikti vicemero statusą ir resursus. O taip pat ir resursus opozicijos nuomonės komunikavimui. Tai bent jau pristabdys demokratijos eroziją apačiose.

Štai tokie yra mano atsakymai į klausimą – ką daryti.

Tik nerašykite, kad visos partijos yra vienodos, ar to, kad ir konservatoriai yra ne šventieji. Visko yra buvę:) Tačiau šiandien yra žymiai svarbiau imtis konkrečių veiksmų, kad daugiau nieko panašaus nebūtų.

Andrius Kubilius

P. S. Savo požiūrį į finansines machinacijas A. Kubilius yra išsakęs ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje. Apie tai galite skaityti ir žiūrėti publikacijose „LR Seimo narys Andrius Kubilius Ukrainoje atskleidė visos Lietuvos požiūrį į gėdingą pinigų plovimą“ bei „A. Kubilius nuramino ukrainiečius dėl jų prezidento: atrodo nelabai gražiai, bet tai dar nieko nereiškia“.



Ekspertai.eu primena, kad konservatoriai yra paskelbę, jog jiems laimėjus 2016 m. rinkimus į Seimą, didės atlyginimai ir pensijos, išvykusieji sugrįš, eksportas augs, suklestės regionai, Lietuva eis sėkmingų valstybių keliu, nebenyks kaimai ir miesteliai, kiekvienas norintis gaus gerą išsilavinimą, bus sukurta galimybė dirbti ir užsidirbti visoje Lietuvoje, bus užtikrintas ekonomikos augimas, bus sukurta europietiška gerovė ir t. t.