Konstitucines teises riboja įstatymai

Šiandien mūsų visuomenę kamuojantis nepasitenkinimas teisėtvarka, valstybės teisine sistema verčia manyti, kad žmonės neturi nei lygių teisių, nei vienodų galimybių, jaučiasi socialiai nesaugūs ir nusivylę savo valstybe. Šį nusivylimą patvirtina masinė piliečių emigracija – iš Lietuvos jau emigravo daugiau kaip 700 tūkstančių piliečių.

Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia, jog aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.). Lietuvos piliečiams Konstitucija garantuoja teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek per išrinktus atstovus, tiek ir tiesiogiai( 33 str.). Taip pat Konstitucija garantuoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei tik šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Be to, Konstitucija garantuoja, jog prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs, kad negalima varžyti žmogaus teisių ir teikti privilegijų įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 str.), o svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 str.). Taigi, pagrindiniame šalies įstatyme yra įtvirtintos svarbiausios nuostatos, užtikrinančios piliečių lygiateisiškumą, demokratinės valstybės raidą ir tautos gyvybingumą. Jos leidžia žmonėms kurti savo valstybę ir pilietinę visuomenę.

Bet realiame gyvenime yra kitaip. Visuomenę kamuojantis nepasitenkinimas teisėtvarka, valstybės teisine sistema verčia manyti, kad žmonės neturi nei lygių teisių, nei vienodų galimybių, jaučiasi socialiai nesaugūs ir nusivylę savo valstybe. Šį nusivylimą patvirtina masinė piliečių emigracija – iš Lietuvos jau emigravo daugiau kaip 700 tūkstančių piliečių.

Nedemokratiški įstatymai

Esminė žmonių nepasitenkinimo priežastis - tai, kad piliečiai negali realizuoti svarbiausių savo konstitucinių teisių ir tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme. Ką nors pakeisti jie taip pat negali, nes Konstitucijos 9 straipsnyje įtvirtinta teisė inicijuoti referendumą surinkus 300 tūkstančių iniciatorių parašų dėl žymaus gyventojų skaičiaus sumažėjimo praktiškai tapo neįgyvendinama.

Šalies rinkimų įstatymų analizė rodo, kad šiuo metu visi valstybės valdymo svertai yra sutelkti išskirtinai politinių partijų rankose. Konstitucijos 35 straipsnis piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei tik šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Taigi, Konstitucijoje nėra jokių diskriminacijos apraiškų nei piliečių, nei jų organizacijų atžvilgiu. Diskriminacija atsiranda Europos Parlamento, Seimo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose, kurie politinėms partijoms suteikia išskirtines galias. Pvz., Europos Parlamento, LR Seimo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai suteikia teisę siūlyti (kelti) kandidatus tik partijoms. Politinei partijai suteikta teisė kelti nebūtinai savo  partijos narį – ji gali kelti ir kitos partijos atstovą ar nepartinį asmenį. Rinkimuose į vietos savivaldos tarybas politinė partija gali siūlyti savo kandidatą ir neturėdama nė vieno nario konkrečiame regione. Nė vienai kitai organizacijai tokia teisė nesuteikta - konkrečios savivaldybės bendruomenė pagal minėtą įstatymą savo kandidato siūlyti negali, nors būtent ji  geriausiai pažįsta ir gali atrinkti tinkamiausius žmones.

Rinkimai prieštarauja Konstitucijai

Tik nuo 2007 metų piliečiai atsikovojo teisę kelti save kandidatais į vietos savivaldos tarybas. Esmė ta, kad iki tol be partijų tarpininkavimo piliečiai neturėjo teisės tiesiogiai kelti savo kandidatūrų. Spaudžiant visuomeninėms organizacijoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymu 2007 metų vasario 9 dieną Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Taigi, nuo 2007 metų nepartiniai piliečiai tikrąja žodžio prasme teisme atsikovojo konstitucinę rinkimų teisę!

Reikėtų atskiros diskusijos apie rinkimų sąlygas kandidatais išsikėlusiems nepartiniams piliečiams, apie lygiaverčio rungtyniavimo su politinių partijų kandidatais galimybes. Pats faktas, kad valstybė finansiškai remia politines partijas, vadinasi, ir politinių partijų kandidatus,  rodo akivaizdžią save kandidatais išsikėlusių nepartinių piliečių diskriminaciją.

Net ir po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo kandidatų sąrašus savivaldybių tarybų rinkimuose gali teikti tik politinės partijos.

Analogiškai atrodo Europos Parlamento bei LR Seimo rinkimų įstatymai. Vietos bendruomenės, visuomeninės organizacijos ar pilietiniai judėjimai negali kelti savo kandidatų. O politinės partijos gali kelti ne tik savarankiškus kandidatus, bet ir teikti kandidatų sąrašus, pagal kuriuos į valdžią urmu patenka asmenys, dažnai neturintys jokio supratimo apie įstatymų leidybą ir valstybės valdymą, o neretai ir asmenys, teisti už kriminalinius nusikaltimus. Tokie sąrašai, visuomenės neaprobuoti, pateikiami balsavimui. Visuomenė jų negali keisti. Jai suteikta tik simbolinė sprendimo teisė  „reitinguoti“ kandidatus. Be politinių partijų tarpininkavimo piliečiai iki šiol neturi teisės kelti (siūlyti) kitų asmenų kandidatais į vietos savivaldybių tarybas, LR Seimą, Europos Parlamentą. Beje, Konstitucinis Teismas 2010 metų lapkričio 9 dienos nutarimu pripažino, kad rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas taip pat prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pilietinės visuomenės teisės ribojamos ir kitais būdais. Jos atstovams neleidžiama dalyvauti rinkimų komisijose. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) įstatyme sakoma, kad ši komisija sudaroma iš trijų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, kurie nustatomi iš teisingumo ministro pasiūlytų šešių kandidatūrų, bei trijų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, kurie nustatomi iš Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų šešių kandidatūrų (7 str.). Tame pačiame įstatyme nurodoma, kad VRK sudaroma ir iš partijų pasiūlytų asmenų. Bet partijų atstovams jau nekeliamas reikalavimas turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Apie pilietinės visuomenės atstovus šiame įstatyme apskritai neužsimenama. Formaliai jiems tarsi turėtų atstovauti Teisininkų draugija. Tačiau tai tėra vienos profesijos žmonių grupė, kuri vargu ar gali pretenduoti atstovauti visuomenei. Iš to darytina išvada, kad politinės partijos, kurios atstovauja vos 5-7 procentams Lietuvos gyventojų, iš esmės yra uzurpavusios visą pilietinę valdžią.

Lygesnės tarp lygių

Konstitucijoje nėra skyriaus ar straipsnio, kuriame būtų įtvirtinta politinių partijų prievolė atstovauti tautai ir valstybės piliečiams. Atvirkščiai, joje sakoma, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (3 str.). Tiesa, Konstitucija skelbia, kad Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.). Bet ši nuostata nesuponuoja politinių partijų pareigos atstovauti visai tautai. Net ir pačiame politinių partijų įstatyme nekalbama apie išskirtinį šių juridinių asmenų vaidmenį. Jame nurodoma, kad partijų tikslas - tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę (2 str.). Taigi, niekur nenustatyta, kad piliečių valia valdant valstybę yra patikėta tik politinėms partijoms, kad piliečiai negali pavesti jiems atstovauti  visuomeninių  judėjimų ar organizacijų atstovams.

Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį pilietinės visuomenės vaidmuo buvo tik siaurinamas. Pirmajame dešimtmetyje (1994 metais) iš teismų buvo pašalintas tarėjų institutas, susiaurintos visuomenės savivaldos teisės. Taip per du nepriklausomybės dešimtmečius, manipuliuodama tariamomis piliečių teisėmis, atskira siaurus interesus tenkinanti šalies gyventojų grupė - politinės partijos - ne konstituciniu keliu pasisavino teisę spręsti už tautą ir visuomenę svarbiausius gyvenimo klausimus.

Sovietmečiu tai darė LKP. Šiandien politinių partijų ne viena. Bet esmė nekinta, nes visos šalies politinės partijos, formaliai turėdamos skirtingas programas, praktiškai vadovaujasi vienintele ideologija – valdyti visuomenę ir valstybės resursus. Šiuo tikslu jos gali jungtis į koalicijas, būti opozicijoje, arba ir viena, ir kita vienu metu. Pvz., Lietuvos Socialdemokratų partija gali sudaryti LR Seime koaliciją su Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais, arba būti parlamente opozicijoje Tėvynės Sąjungai - Lietuvos krikščionims demokratams, ir tuo pat metu - koalicijoje su šia partija Kauno miesto savivaldybėje. Dešiniosios pakraipos partija gali atstovauti kairiųjų pažiūroms, ir atvirkščiai. Socialdemokratų partija, kuri deklaruoja siekianti užtikrinti didesnį teisingumą ir lygybę, iki šiol atstovavo stambiojo kapitalo interesams, vadovavo neskaidriam ir net nusikalstamam įmonių privatizavimui, o Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pataikavo grobuoniškai bankų politikai (kalbu apie nekontroliuojamą bankų paslaugų įkainių didinimą, valstybės skolinimąsi nepamatuotai didelėmis palūkanomis, nepriimtus CPK pakeitimus, ribojančius bankų galimybes iškeldinti žmones iš paskutinio gyvenamojo būsto). Pastaroji partija, deklaruodama krikščioniškųjų vertybių apsaugą, neįžvelgė jokių kliūčių vienytis su Liberalų sąjūdžiu bei Liberalų ir centro sąjunga, kurių doktrinoje daugiausia deklaruojama laisvių be privalomų pareigų, įskaitant pareigas tradicinei šeimai, tautai ir valstybei. Galiausiai iki šiol nei Lietuvos socialdemokratai, nei Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai arba Tvarka ir teisingumas nė nemėgino aiškintis, kaip tokios partijos, kaip Lietuvos Rusų aljansas arba Lenkų rinkimų akcija, buvo sudarytos tautybių pagrindu. Tai tik patvirtina politinių partijų siaurų grupinių interesų prigimtį.

Dėsninga, kad didelė piliečių dalis (apie 50 proc. rinkėjų), susigaudžiusi šiose „demokratinėse“ vingrybėse, nedalyvauja rinkimuose. Pusė Lietuvos gyventojų mano, kad rinkimai nėra demokratiški, nes leidžiama rinktis tik iš to, kas yra siūloma. O kandidatus visuomenei iš tiesų siūlo ir atrenka žiniasklaida, kurios didžioji dalis turi aiškiai išreikštą partinę priklausomybę arba yra valdoma partijų atstovų. Pvz., „Valstiečių laikraščio“ akcijas valdo portalas „Balsas.lt“, o pastarasis netiesiogiai yra valdomas darbo partijos lyderio Viktor'o Uspakich'o.

Reikia pridurti, kad partinis elitas rinkimų kampanijos metu turi pakankamas galias įtakoti valstybės institucijas. Tai parodė Signatarų teismai dėl neva neteisėtų mitingų, rinkimų išvakarėse pakeisti kaltinimai Darbo partijos baudžiamojoje byloje arba perdėtas prokuratūros aktyvumas partijos „Drąsos kelias“ narių atžvilgiu. Todėl susidaro įspūdis, kad šalyje demokratija tėra dūmų uždanga politinių partijų peštynėse dėl valdžios ir įtakos sferų pasidalijimo.

Pačioms politinėms partijoms atsinaujinti trukdo nauja jų finansavimo tvarka, pagal kurią juridiniai asmenys partijų remti negali, o fizinių asmenų aukos yra apribojamos papildomais reikalavimais pastariesiems deklaruoti pajamas bei išlaidas, tokiu būdu verčiant susilaikyti nuo panašaus pobūdžio paramos. Be to, sisteminėms politinėms partijoms iš biudžeto skiriamos visų Lietuvos valstybės mokesčių mokėtojų, tarp jų ir nepartinių, lėšos. Bet, kaip rodo rinkimų patirtis,  didžioji visuomenės (mokesčių mokėtojų) dalis nelinkusi deleguoti partijoms jokių savo teisių, o tai reiškia, kad nepartinė visuomenės dalis yra verčiama mokesčiais remti politines partijas, nusižengiant pažiūrų ir įsitikinimų laisvės principams.

Svarbu ir tai, kad naujai besisteigiančios partijos valstybės paramos negauna, todėl naujų konkurencingų partijų steigimasis iš esmės tampa neįmanomas. Tuo ir vėl pažeidžiamas konstitucinis partijų lygiateisiškumo principas bei piliečių pasirinkimo laisvė.

Diagnozė – valdžia

Ydingą mūsų šalies rinkimų sistemą dar 1994 metais diagnozavo Tarptautinė Helsinkio Žmogaus Teisių federacija, išplatinusi pareiškimą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas prieštarauja demokratijos principams ir tarptautinei teisei, kad jis vertintinas kaip didelės žmonių dalies (nepartinių valstybės piliečių) diskriminavimas ir rinkimų teisių suvaržymas. Pareiškimą, adresuotą Lietuvos valstybės vadovams, tąkart pasirašė Danijos, Estijos ir Latvijos Helsinkio komitetai.

Praėjo 18 metų, bet niekas nepasikeitė. Iškreipta rinkimų sistema suformavo atitinkamą politinį elitą, kuris nėra suinteresuotas jokiomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis permainomis. Būtent dėl to piliečiai negali tikėtis realios savivaldos, dalyvavimo teisingumo vykdyme ir panašiai. LR Seimas – įstatymų leidėjas – praktiškai yra darinys politinių partijų, kurios nenori keisti nusistovėjusios tvarkos, arba, vaizdžiai tariant, nenori „pjauti šakos, ant kurios sėdi.“

Nuo 2006 metų visuomeninės organizacijos kasmet teikė LR Seimui siūlymus dėl įstatymų pataisų viešojo (bendrojo) intereso apsaugai gerinti, dėl visuomenės teisės gauti informaciją ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais (Orhuso konvencija), ragino Seimą ir Vyriausybę perkelti į nacionalinę teisę Lietuvos ratifikuotų sutarčių nuostatas,  harmonizuoti šalies vidaus teisės aktus, kad šie neprieštarautų vienas kitam ir būtų pašalintos landos korupcijai.

Veltui. Nei ankstesni, nei praėjusios kadencijos Seimas nerodė intereso stiprinti pilietinę visuomenę. Atvirkščiai, buvo siekiama liberalizuoti viešąjį interesą saugančius įstatymus (Teritorijų planavimo, Kultūros paveldo ir kt.), riboti piliečių dalyvavimą priimant svarbiausius visuomenei sprendimus: visuomenės atstovams iki šiol neleidžiama teisme ginti viešąjį interesą ir dalyvauti teisingumo vykdyme. Gal tuomet neverta stebėtis, kad iš šalies masiškai bėga piliečiai. Ir bėga ne vien dėl ekonominių sąlygų. Jie tapo svetimi tarp savų - tėvynėje jiems neleidžiama rūpintis savąja kultūra, saugoti savąsias vertybes, dalyvauti valstybės valdyme, spręsti tautos išlikimo klausimus. Valdžiai nerūpi visuomenės nuomonė netgi sprendžiant tautai gyvybiškai svarbų naujosios AE statybos klausimą. Ji nenori, kad į Tėvynę sugrįžtų emigravusieji, kad išeivija taptų neatskiriama lietuvių tautos dalis: užsienyje gyvenančių piliečių politinis aktyvumas ribojamas, jiems sudaromos dirbtinės techninės kliūtys balsuoti rinkimuose, ribojamas balsavimo laikas, reikalaujama išankstinės rinkėjų registracijos ir kt. Esant tokiam požiūriui, vargu ar bus sprendžiamos dvigubos pilietybės, teismų pertvarkos problemos, sumažintas privalomas 300 tūkstančių iniciatorių parašų skaičius referendumui surengti ir kt.

Buvusios ir naujosios Vyriausybės formavimo tvarka atskleidė politinių partijų intelektinę mažakraujystę – vis akivaizdžiau, kad partijos neturi pakankamai kompetentingų nepriekaištingos reputacijos žmonių valstybei valdyti. Svarbiausia, kad jos deleguoja į valdžią asmenis ne pagal sugebėjimus, kompetenciją ir reputaciją, o pagal partinę priklausomybę. Dėl to kenčia valstybės ir visuomenės interesai.

Kita vertus, šiomis sąlygomis iš esmės tampa neįmanomas ir valstybės valdžios elito bei šalies politinio gyvenimo atsinaujinimas. Neatsitiktinai VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas paminėjo, kad nė vienas partijoms atstovaujantis politikas per daugiau kaip du dešimtmečius nepriklausomos Lietuvos įstatymų leidybos metų nėra įregistravęs nė vienos rinkimų įstatymo pataisos, įpareigojančios partijas kandidatais kelti tik savo partijos narius. Nė vienas jų net nemėgino teikti įstatymo pataisų, draudžiančių Lietuvos tautinių mažumų partijas: visos politinės partijos tik imituoja idėjų kovą, o iš tiesų kaip įmanydamos stengiasi išlaikyti status quo.

Ką daryti?

Vakarų valstybėse daug diskutuojama apie atstovaujamosios demokratijos krizę. Lietuvoje apie tai prabilo politologai Antanas Kulakauskas ir Saulius Spurga. Tačiau kalbėdami apie demokratijos krizę aiškiai turime identifikuoti, ką turime galvoje: piliečiai nėra nusivylę demokratija ir valstybės esme. Jie nusivylę politine sistema, valdžia ir valdžios institucijomis, kurioms atstovauja politinės partijos. Būtent politinėmis partijomis jie ir nepasitiki. Todėl suprantamas didėjantis jų noras naudotis savo konstitucine teise tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, ypač kai partijos jiems tinkamai neatstovauja.

Vietos bendruomenės, asociacijos ir kiti pilietiniai judėjimai turi įgyti tokias pat rinkimų teises, kaip ir politinės partijos. Pilietinės organizacijos turi įgyti teisę deleguoti savo atstovus į savivaldybių tarybas, Seimą ir Europos Parlamentą, turėti galimybę rungtyniauti Seimo bei vietos savivaldos rinkimuose ir dalyvauti rinkimų komisijose tokiomis pat teisėmis, kaip ir politinių partijų deleguoti asmenys – partijoms ir jų kandidatams neturi būti teikiama jokių privilegijų, o jų keliami kandidatai privalo rungtyniauti vienodomis sąlygomis su save iškėlusiais nepartiniais asmenimis.

Tuo tikslu pirmiausia reikia keisti diskriminuojančias rinkimų įstatymų nuostatas, pašalinti iš jų išskirtinę partijų teisę balsavimui teikti nekvestionuojamus savo deleguojamų kandidatų sąrašus.

Visuomenei nepriimtina ir esama politinių partijų finansavimo tvarka, pagal kurią Lietuvos mokesčių mokėtojai, tarp jų ir nepartiniai, priversti finansuoti politines partijas, nors didelė piliečių dalis nepasitiki  partijomis ir nedeleguoja joms jokių savo teisių. 
Kadangi piliečiai yra atsakingi už savo valstybę, jie privalo naudotis teise spręsti svarbiausius tautos bei valstybės klausimus. Sumažinę politinių partijų ir padidinę pilietinės visuomenės vaidmenį, galime grąžinti piliečių pasitikėjimą valstybe, sužadinti žmonių kūrybinį aktyvumą,  sustabdyti masinę emigraciją ir atverti kelią realioms ekonominėms ir socialinėms permainoms mūsų šalyje.

Neabejoju, kad rasis šios idėjos priešininkų. Tačiau verta šia tema diskutuoti.