Koveriai – nuo vagysčių iki duoklės dievaičiams (video)

Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.

Kalbos kertelė

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, klausiama, kokie yra lietuviški svetimybės koveris atitikmenys, atsako, kad „koks vienas koverio (angl. cover) atitikmuo nėra nusistovėjęs, vartojama perkūrinys, perdirbinys, muzikinio kūrinio versija, nauja (dainos, kūrinio) versija, dainos versija, perdainuotas (pergrotas) kūrinys“.

Kadangi nebūtinai daina, bet gali būti ir instrumentinis kūrinys, turbūt labiausiai tiktų terminas „muzikinio kūrinio versija“, bet liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti. Kažkada, menu, buvo siūlomas ir žodis „perdara“, tačiau neprigijo.

Pikantiška koverio kilmės versija

Kada ir kaip atsirado pirmieji koveriai?

Įdomų paaiškinimą pateikia žmogus, kurio daina tapo bene garsiausiu visų laikų koveriu. Tai – Donas McLeanas (gim. 1945 m.), amerikiečių folkroko dainininkas, išgarsėjęs 1971 m. daina „American Pie“. Šis kūrinys – aštuonių su puse minučių impresionistinė baladė, inspiruota lėktuvo katastrofos, įvykusios 1959 m. vasario 3 d., kai žuvo trys žymūs dainininkai – 22 metų Buddy Holly, 17-metis Ritchie Valensas ir 28 metų Jilesas Perry Richardsonas (The Big Bopper). Ta diena buvo pavadinta „Diena, kai mirė muzika“ („The Day the Music Died“). Daina „American Pie“ yra penktoje vietoje tarp 365-ių geriausių „XX a. dainų“. Nors „American Pie“ perdainavo daug įvairių stilių atlikėjų (nuo Tori Amos iki ska stiliaus grupės „Catch 22“ bei alternatyvaus roko komandos „Killdozer“), labiausiai ji išgarsėjo beveik po 30 metų – 2000 m., kai ją perdainavo Madonna. Tiesa, jos versija buvo dvigubai trumpesnė ir ne tokia dramatiška kaip originalas, be to, ji buvo atlikta kaip šokių muzikos daina, o ne kaip folkroko baladė. Nepaisant to, prisiminę tragediją, žmonės palaikė Madonną, ir jos versija sulaukė ne mažesnio populiarumo nei paties Dono McLeano daina 1971-aisiais.

Dainininkas jautėsi labai pagerbtas popkaralienės, o apie koverių atsiradimą pasakė: „Buvo laikai, kai Amerikoje gyvavo juodųjų ir baltųjų radijo stotys, t. y. jei juodaodžiai sukurdavo gerą dainą, baltieji norėdavo ją išgirsti per savąją radijo stotį, tad grupė baltųjų eidavo į įrašų studiją ir perdainuodavo tą pačią dainą. Taigi koveris – rasistų išradimas.“

Komercija, nostalgija, vagystės, smurtas

D. McLeanas teisus, tačiau tai – tik vienas koverių kultūros aspektas.

Muzikologai, ieškodami koverių kultūros ištakų, mintimis grįžta į menestrelių laikus. Pats terminas koveris atsirado XX a. pradžioje, kai pirmosios (tuo metu – fonografo) įrašų kompanijos, išgirdusios apie sėkmingą dainą, hitą, ieškodavo muzikantų, kurie ją perdainuotų, ir taip ši kompanija išgarsėtų. Pavyzdžiui, Eddie Cantoro atlikta daina „Ain’t She Sweet“ (1927 m.) vėl tapo populiari kitų muzikantų dėka 1949 m., vėliau 1964 m.

Iš tikrųjų galima net nustatyti laiko ribą, kada koveris vėl tampa aktualus. Turbūt pagrindinis variklis (iš žmogiškos, o ne iš komercinės pusės) yra nostalgija. Kai tėvai primiršta gerą dainą, o vaikai nėra jos girdėję, staiga pasirodo koveris, ir abi kartos lieka patenkintos: vaikai – „nauja“ gera daina, tėvai – kad kažkas atgaivino „seną gerą“. Žinoma, dar labai svarbus įprotis: tarkim, beveik niekam Lietuvoje turbūt originali australų grupės „Men at Work“ daina „Down Under“ (1981 m.) nėra geresnė už jos lietuvišką versiją –­ „Zombiai“, atliktą dar sovietinėje Lietuvoje. Tačiau yra subjektyvi priežastis – „Zombius“ atlikusi „Antis“ buvo ir tebėra revoliucinė grupė, o jos dainos (beje, „Zombių“ tekstas, parašytas Algirdo Kaušpėdo, visiškai skiriasi nuo „Down Under“) mums tiesiog įaugusios į kraują.

Vis dėlto, kalbėdami apie koverių kultūrą, turime galvoje globalų komercinį reiškinį su nostalgijos prieskoniu. Komercinės koverių kultūros nematau prasmės nagrinėti – viskas ir taip aišku: bebalsiai dainininkai ir gudragalviai jų prodiuseriai tiesiog nesivargina ieškoti autorinių dainų ir pavagia skambias melodijas iš žinomų ar mažiau žinomų kūrėjų.

Vienas žymiausių pavyzdžių – Filipas Kirkorovas (gim. 1967 m.). Dainininkas turi savo auditoriją, yra populiarus, ir tikrai ne vien dėl koverių. Tačiau bene labiausiai jis išgarsėjo 1998 m. daina „Ой, мама, шика дам!“ („Oi, mama, jau kaip driokstelsiu“).



Paaiškėjo, kad tai – vagystė. Originalas – vieno populiariausių Turkijos dainininkų Tarkano (Tarkan Tevetoğlu, gim. 1972 m.) 1994 m. daina „Hepsi Senin Mi Şıdıkım Şıkıdım“ („Kuo tu save laikai? Man nuobodu, nuobodu“), kurioje yra žodžiai „Oynama şıkıdım şıkıdım“ („Nešok, nejudink savo kūno“).

F. Kirkorovo atvejis bene būdingiausias koverių kultūroje kaip akivaizdi vagystė. Tarkanas su minėtąja daina tapo ne tik Turkijos popmuzikos žvaigžde, bet ir pirmuoju turku, išpopuliarėjusiu Europoje. Iš Bulgarijos kilęs F. Kirkorovas itin pagarsėjo perdainavęs garsiąją Tarkano melodiją. Tuo F. Kirkorovo apetitas pelnytis iš svetimų dainų nesibaigė, todėl jis tapo Rusijos ir kitų šalių žurnalistų pašaipos objektu. Kulminacija – 2004 m. kovo 20 d. Rostove prie Dono laikraščio „Gazeta Dona“ žurnalistei Irinai Arojan spaudos konferencijoje paklausus, kodėl jis dainuoja beveik vien koverius, F. Kirkorovas necenzūriniais žodžiais ją išplūdo, tyčiojosi iš jos išvaizdos. Kai įžeista žurnalistė paliko spaudos konferencijų salę, ją užpuolė F. Kirkorovo apsaugininkai, atėmė ir sulaužė diktofoną su juostele. Tačiau viešumon skandalas išėjo kaipmat – viską užfiksavo žurnalistės kolegos. F. Kirkorovas nuteistas 60 tūkst. rublių bauda.

Vėliau F. Kirkorovas gydytas psichiatrijos ligoninėje Izraelyje.

Duoklė dievaičiams

Vis dėlto koverių kultūra – tai ne vien vagystės, smurtas ir didžiuliai pinigai (čia neturiu galvoje tokių atvejų kaip „Anties“).

Išleista tūkstančiai vadinamųjų tributų (angl. tribute), t. y. duoklės dievaičiams albumų. Juose surinktos žinomos populiaraus atlikėjo ar grupės dainos, kurias atlieka tam tikro stiliaus grupės. Kadangi kai kurie muzikantai yra tikri chameleonai (pirmiausia į galvą ateina Davidas Bowie) ir nepriklauso kuriam nors vienam stiliui, tad ir „duoklę“ jiems atiduoda įvairūs muzikantai: rokeriai, gotai, metalistai, ska, regio, džiazo, popmuzikos atlikėjai.

Iš savo „metalistinės“ praeities gerai pamenu, kad kiekviena save gerbianti thrash, black ar death metalo grupė būdavo įrašiusi bent po vieną kitą „senųjų roko dievų“ (pvz., „Judas Priest“, „Black Sabbath“) koverį. Tai laikyta tartum prestižo reikalu.

Kokie atlikėjai „tributuojami“ labiausiai? Prieš juos vardijant, reikėtų pabrėžti, kad egzistuoja netgi „duoklės“ grupės (angl. tribute acts), kurios groja tik vienos kurios nors grupės dainas. Bene žinomiausios „duoklės“ grupės – „Dread Zeppelin“, „Björn Again“, „Gabba“, „Beatallica“, „Fab Faux“, „The Beatnix“ (originalai – „Led Zeppelin“, ABBA, „Metallica“, „The Beatles“). Tiesa, būtina pasakyti, kad pirmosios „duoklės“ grupės atsirado būtent bitlų dėka. Dar įdomi detalė – daugiausia „duoklės“ grupių yra Australijoje. Matyt, nerūpestingas gyvenimas daro savo…

Egzistuoja daugybė Elvio Presley antrininkų, „duoklės“ grupių gana juokingais pavadinimais (kai kurių net šifruoti nereikia): „The Iron Maidens“ (moterų grupė, grojanti „Iron Maiden“ dainas), „The Joshua Tree“ (groja „U2“ dainas), „Pink Fraud“, „Brit Floyd“ („Pink Floyd“), „AC/DShe“ (moterų grupė, grojanti AC/DC dainas), „Špejbl’s Helprs“ (čekų grupė, grojanti AC/DC dainas; ji labai populiari Vokietijoje ir Austrijoje), „MiniKiss“ (liliputų grupė, grojanti „Kiss“ dainas; tai – bene populiariausia muzikinė liliputų grupė pasaulyje), „Mandonna“ (vyrų grupė, grojanti Madonnos dainas), „West End Girls“ (merginų grupė, grojanti „Pet Shop Boys“ dainas) ir kiti.

Ar tai, kad grupės arba atlikėjo dainos yra labiausiai koveriuojamos ar tributuojamos, reiškia, jog jie labai mėgstami? Manau, taip. Vargu ar kas trauktų po langais ar užstalėje dainas, kurios nemielos širdžiai (menu Londoną 1996 m. pavasarį, kai visame mieste jaunimas su gitaromis dainavo tuomet išpopuliarėjusios grupės „Oasis“ 1995 m. dainą „Wonderwall“, apie kurią buvo paskleistas gandas, neva tai esąs koveris; iš tiesų tai originali „Oasis“ daina, skirta jų įkvėpėjų „The Beatles“ nariui George’ui Harrisonui). Neturiu omeny dainos „Ant kalno mūrai“. Tačiau, sutikęs lietuvį kitame pasaulio krašte, gali rasti su juo bendrą kalbą, jei žinosi, tarkim, „Anties“, „Hiperbolės“, Vytauto Kernagio ar „Bix“ dainas.

Nors informacijos gausa mus užverčia klaikia lavina, tikrosios vertybės lieka. „Nesenstanti klasika“ – kaip byloja kičinis posakis. Kiekvienam ji sava, tačiau, perfrazuojant Joną Meką, kai žmogui bloga, jis dainuoja, ir jam pasidaro geriau. Tą suprato visų šiuolaikinių stilių tėvas – bliuzas. „Jei nežinai bliuzo, nėra prasmės imti gitarą ir groti rokenrolą ar bet kokį kitą populiariosios muzikos stilių“, – yra pasakęs „The Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas.

Visi didieji muzikantai pradėjo nuo paprasto gitaros brązginimo, pianino klavišų spaudymo ar kokio instrumento laužymo. „Paprastą muziką groti sunkiausia“, – pareiškė Albertas Collinsas (1932–1993), bliuzo gitaristas, tapęs mokytoju tokiems meistrams kaip Frankas Zappa (1940–1993), Coco Montoya (gim. 1951 m.), Gary Moore‘as (1952–2011), Stevie Ray Vaughanas (1954–1990).

Dar svarbu paminėti tai, kad visi stiliai pagal „amžinojo sugrįžimo“ mitą turi tendenciją grįžti, kartotis šiek tiek keisdamiesi. Kai kurių muzikologų nuomone, kertiniai metai, kai buvo padėtas pagrindas visam šiuolaikiniam rokui bei eksperimentinei muzikai, buvo 1965–1975, nes būtent tada gimė tokie stiliai kaip krautrokas, psichodelinis rokas, folkrokas, hardrokas, ambientas. Vėliau daugelis tiesiog atkartojo tai, kas jau sukurta, bet primiršta.