Dr. Gintautas Surgailis: Krašto apsaugos departamentui – 30

Straipsnį parengė dr. Gintautas Surgailis. Jis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyriausiasis Mokslo centro darbuotojas.

2020 m. balandžio 25 d. - Krašto apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įkūrimo 30-osios metinės. Matyt, ne vienas iš mūsų susimąstome – kodėl Krašto apsaugos departamento, o ne Krašto apsaugos ministerijos? Tai lėmė labai sudėtinga Lietuvos tiek vidaus, tiek išorės politika.

1998 m. birželio mėn. Lietuvos inteligentijos pastangomis įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis šalyje pradėjo pertvarkos procesus. 1990 m. vasarį vykusiuose rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio kandidatai laimėjo absoliučią daugumą vietų, jų dėka 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, arba Kovo 11-osios Aktas, kuriuo buvo teisiškai atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Buvo pradėta formuoti Kazimieros Prunskienės vadovaujama Lietuvos Vyriausybė. Tačiau nepriklausomybę dar reikėjo iškovoti, įtvirtinti, pasiekti tarptautinį pripažinimą, perimti į savo rankas valstybės sienų kontrolę, organizuoti krašto ir jo žmonių gynimą. Tai buvo galima padaryti tik sukūrus krašto apsaugos sistemą, tuo labiau kad nuo pat pirmųjų nepriklausomybės dienų Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą pradėjo šaltąjį karą. Siekiant apsunkinti Lietuvos santykius su kaimynais, prasidėjo Lietuvos politinė izoliacija ir skaldymas. Kad galėtų įsikišti SSRS represinės tarnybos, mėginta sudaryti konfliktines situacijas, suformuoti nacionalistinės, į diktatūrą linkusios valstybės įvaizdį. Nesitenkinant tuo, 1990 m. balandžio 19 d. buvo pradėta vykdyti ekonominės blokados politika, siekiant sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, sukurstyti žmonių nepasitenkinimą, suformuoti neigiamą požiūrį į nepriklausomos valstybės kūrimą, įbauginti gyventojus, pakirsti pasitikėjimą Lietuvos valdžia ir jos institucijomis, sukelti bejėgiškumo jausmą ir sudaryti prielaidas grįžti į valdžią Maskvos statytiniams.

Formuojamos K. Prunskienės vyriausybės ministerijų sąraše buvo ir Krašto apsaugos ministerija.

1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pirmą kartą bandė įkurti valstybės apsaugos instituciją tvirtindama ministrus. Ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė krašto apsaugos ministru pasiūlė skirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatą Vidmantą Povilionį. Pristatydama kandidatą į krašto apsaugos ministrus, ministrė pirmininkė pabrėžė, kad „būtent tokios tarnybos, būtent tokį ministrą, kaip krašto apsaugos, Respublikos valstybingumui arba savarankiškos valstybės Vyriausybei tvirtinti tikrai reikia“*.
 
Tačiau, kad ir kaip būtų keista, šį ministrės pirmininkės pasiūlymą nemažai Aukščiausiosios Tarybos deputatų sutiko priešiškai. Siūlymui įkurti Krašto apsaugos ministeriją pirmasis pasipriešino deputatas Egidijus Bičkauskas. Jis, pateikdamas klausimą K. Prunskienei, pareiškė, kad, jo „giliu įsitikinimu, visu tuo, kas vyksta ir ko reikia, turi užsiimti vidaus reikalų ministras“*.

Daugumos deputatų neigiamas požiūris iš esmės nepasikeitė ir po V. Povilionio kalbos, kurioje jis išdėstė pagrindinę krašto apsaugos kūrimo koncepciją. Šios deputatų nuostatos pagrindinę priežastį atskleidė deputatas Juozas Tamulis. Kandidatui į krašto apsaugos ministrus užduodamas klausimą jis pabrėžė: „Visų pirma norėčiau priminti gerbiamajam kandidatui, kad Sąjūdžio rinkiminėje platformoje buvo aiškiai parašyta: ne tik neutrali, bet ir demilitarizuota.“*

Deputatė Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė pareiškė, jog „turėti iliuzijų, kad galima suburti kariuomenę, galinčią kam nors rimtai pasipriešinti, yra juokinga“. Ji siūlė tik sudaryti pasienio dalinius. Deputatas Vidmantas Žiemelis siūlė visai nevartoti termino „kariuomenė“. Tai, deputato nuomone, gali pakenkti valstybei, kuri siekia pripažinimo, o deputatas Albinas Januška buvo labai kategoriškas. Jis pareiškė: „Man atrodo, kad šitas klausimas visiškai neparengtas. Visa ta diskusija kaip kažkoks klaikus nakties sapnas. (Plojimai.) Aš kalbėsiu ultimatyviai. Siūlau nutraukti klausimo svarstymą. Jeigu vis dėlto klausimas bus siūlomas balsuoti, manau, kad bus deputatų, kurie išeis iš salės ir sukels kvorumo krizę.“*

Reikia pripažinti, kad A. Januška dėl daug ko buvo teisus. Klausimas iš tikrųjų nebuvo parengtas svarstyti. Pretendentas į ministrus kalbėjo gana aštriai. Kaip paaiškėjo diskusijų metu, jo išdėstyta gynybos koncepcija nebuvo aptarta su ministre pirmininke ir jau paskirtais ministrais, pagaliau ir pats pretendentas pasirodė menkai išmanąs karinius dalykus, painiojo netgi terminus, pvz., šaukimą į kariuomenę ir mobilizaciją.  

Deputatų A. V. Patacko, A. Januškos, K. Uokos siūlymu šio klausimo svarstymas buvo atidėtas, kol parlamente bus aptartas strateginis krašto apsaugos sistemos pobūdis.

Po šių svarstymų buvo padaryta teisinga išvada, kad Aukščiausioje Taryboje vyraujantys Sąjūdžio deputatai, kurie rinkimų metu labai kategoriškai pasisakė prieš kariuomenę, greitai savo nuomonės nepakeis, todėl dar kartą teikti svarstyti krašto apsaugos ministro kandidatūros neverta. Po gana intensyvių diskusijų buvo pasirinktas kitas būdas – įkurti Krašto apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tačiau reikia pažymėti, kad to priežastis buvo ne vien antikarinės Sąjūdžio deputatų daugumos nuostatos. Gana platų palaikymą turėjo ir nuomonė: kad dar labiau nesuerzinus SSRS, apie karinių struktūrų kūrimą apdairiau būtų kol kas apskritai viešai nediskutuoti – geriau pradėti kurti kažkokią struktūrą, kuri nesukeltų stiprios neigiamos reakcijos. Ko gero, atsižvelgus į abi minėtas nuomones ir buvo nuspręsta įkurti Krašto apsaugos departamentą (KAD).

1990 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas. Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi paskirtas Aukščiausios Tarybos deputatas Audrius Butkevičius.

Departamentui buvo iškeltas uždavinys – formuoti ir įgyvendinti krašto apsaugos koncepciją, sukurti krašto apsaugos sistemą. Gegužės 17 d. Vyriausybės nutarime buvo detalizuotos pagrindinės Krašto apsaugos departamento veiklos kryptys: teikti siūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl krašto apsaugos, užsienio ir vidaus politikos, rengti įstatymų, susijusių su krašto apsauga, bei kitų teisės aktų projektus, planuoti krašto apsaugos sistemos darbą, kurti būtinas, kad ji galėtų funkcionuoti, tarnybas, prižiūrėti jų veiklą, įgyvendinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės sprendimus krašto apsaugos srityje; rengti mobilizacinius kariuomenės ir valstybės planus, rūpintis mobilizacinių išteklių rengimu ir apskaita, karine įskaita, spręsti jaunuolių karo tarnybos klausimus, rengti siūlymus dėl jų alternatyviosios tarnybos; palaikyti ryšius su savivaldybių padaliniais ir ministerijomis, atsakingais už mobilizacinių išteklių apskaitą, skirstymą, šaukimo į kariuomenę organizavimą; rūpintis specialistų, reikalingų krašto apsaugos sistemai, rengimu, ugdyti Lietuvos Respublikos gyventojų pilietinę ir patriotinę savimonę, kuruoti visuomeninių sporto organizacijų bei jų gamybinių padalinių veiklą; rinkti ir analizuoti informaciją, susijusią su krašto apsaugos veikla, rengti siūlymus dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Lietuvoje, statuso ir kt., rūpintis kariuomenės veteranais, karių ir jų šeimų socialiniais reikalais; kontroliuoti produkcijos SSRS ginkluotųjų pajėgų dalims, dislokuotoms Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiekimą; derinti SSRS ginkluotųjų pajėgų perdislokavimo, karinių manevrų, organizuojamų už karinių bazių ribų, klausimus; rengti deryboms su SSRS Vyriausybe gynybinių interesų srityje siūlymus dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Lietuvos Respublikos teritorijoje, statuso ir kt.

Departamento nuostatai buvo patvirtinti tik 1991 m. rugsėjo 27 d. Juose atsispindėjo pirmiau minėtos svarbiausios departamento veiklos kryptys, teisės ir pareigos.

Kaip matyti, departamentui buvo iškeltos faktiškai Krašto apsaugos ministerijos veiklos užduotys ir, reikia pabrėžti, dalis užduočių, bent pirminėje KAD veiklos stadijoje, buvo nerealios, nes buvo numatyta, kad įkurtame Krašto apsaugos departamente dirbs tik 38 darbuotojai. Departamentui buvo išnuomotos patalpos Vilniuje, Kosciuškos g. 36, ir skirtas minimalus finansavimas.

Kol nebuvo įsikėlęs į patalpas Kosciuškos gatvėje, departamentas dirbo Aukščiausiosios Tarybos Nacionalinio saugumo komiteto skirtuose dviejuose Aukščiausiosios Tarybos rūmų kabinetuose. Į naujas patalpas departamentas persikėlė tik 1990 m. birželio 1 d. Jose buvo tik 7 kabinetai.

Darbą pradėjo nedidelis bendraminčių, vadovaujamų A. Butkevičiaus, būrelis. Suprantant, kad visko, ko iš departamento tikimasi, įvykdyti neįmanoma, pirmiausia buvo nusibrėžtos kelios svarbiausios darbo kryptys: sukurti specialiąsias tarnybas, galinčias apginti Lietuvos Respublikos interesus, pasienio ekonominės apsaugos tarnybą, svarbių valstybinių objektų bei įstaigų apsaugos tarnybas, Respublikos civilinės saugos sistemą, kurti Lietuvos kariuomenės, tada planuotos kaip nacionalinė gvardija, padalinius.

Esant Lietuvoje labai sudėtingai situacijai, vienas iš sunkiausių departamentui iškilusių uždavinių buvo pradėti rengti Lietuvos vyrus profesionaliai Lietuvos gynybai. 1990 m. pavasarį, Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, atvirai to daryti buvo beveik neįmanoma, todėl nutarta šį darbą dirbti prisidengus Karinio-techninio sporto klubo iškaba. 1990 m. gegužės 31 d. Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1 prie Krašto apsaugos departamento buvo įkurtas toks klubas. Klubo viršininku paskirtas Česlovas Jezerskas. Tačiau buvo aišku, kad tai yra tik trumpalaikė priemonė.

Įkurtas Krašto apsaugos departamentas jam keliamų uždavinių vien tik su Vilniuje esančiomis struktūromis įgyvendinti negalėjo. Buvo kreiptasi į Vyriausybę, siūlant Lietuvos miestuose ir rajonuose kurti Krašto apsaugos departamento skyrius. 1990 m. gegužės 24 d. Lietuvos Vyriausybė sutiko su departamento siūlymu mobilizaciniams ištekliams ruošti, skirstyti, jų apskaitai tvarkyti, jaunuolių karo tarnybos klausimams spręsti miestuose ir rajonuose įkurti Krašto apsaugos departamento skyrius arba turėti atskirus darbuotojus, išlaikomus iš Lietuvos valstybės biudžeto. 1990 m. birželio 1 d. buvo įsteigti tokie skyriai septyniose zonose: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, o lapkričio 15 d. – Utenos.

Į Krašto apsaugos departamentą dirbti atėjo labai įvairių žmonių, tarp jų nemažai buvusių sovietinės kariuomenės ir jau išėjusių į atsargą karininkų. Jie daugiausia buvo deleguoti Atsargos karininkų sąjungos. Buvo nemažai aktyvių Sąjūdžio veikėjų, savo atstovus delegavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Dauguma pirmųjų darbuotojų buvo gana jauni. Be abejo, absoliuti dauguma atėjusiųjų į departamentą buvo tikri Lietuvos patriotai, nes tuo metu dirbti šioje struktūroje buvo iš tikrųjų pavojinga.

1990 m. rugpjūčio mėn. Krašto apsaugos departamento vadovybė nusprendė įkurti KAD Apsaugos tarnybą. Sumanymui buvo pritarta ir 1990 m. rugpjūčio 21 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu „Dėl Apsaugos tarnybos prie KAD įsteigimo“, buvo įkurta Krašto apsaugos departamento Apsaugos tarnyba. Pagal nuostatus tai buvo Krašto apsaugos departamento ūkiskaitinis sukarintas padalinys, saugantis ypač svarbius Lietuvos Respublikos objektus.

Pagrindiniai uždaviniai, keliami Apsaugos tarnybai, – garantuoti esamų materialinių vertybių apsaugą, neįleisti į saugomą objektą pašalinių asmenų, vykdyti Lietuvos Vyriausybės skirtas užduotis. Apsaugos tarnyba buvo formuojama savanoriškumo principu.

1990 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Vyriausybė, siekdama apsaugoti šalies rinką ir pradėti kontroliuoti Lietuvos sienas, priėmė nutarimą „Dėl papildomų laikinų priemonių Lietuvos Respublikos rinkai apsaugoti“. Šiuo nutarimu buvo pavesta nuo 1990 m. spalio 1 d. pradėti Lietuvos muitinės veiklą, formuoti Krašto apsaugos departamento tarnybas Lietuvos Respublikos sienos ekonominei apsaugai užtikrinti, sukurti jų veiklai būtiną materialinę techninę bazę.

Taigi departamentui buvo iškeltas labai sudėtingas uždavinys, nes vienas iš valstybingumo požymių yra savo sienų kontrolė, o to SSRS jokiu būdu nenorėjo leisti. Kad būtų galima įvykdyti šį nutarimą, buvo numatyta įrengti 64 Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos pasienio kontrolės postus. Pagal  KAD generalinio direktoriaus įsakymą lapkričio 19 d. jie jau turėjo pradėti darbą. Iki tos dienos turėjo būti įrengti pasienio kontrolės postai, tarnybinės patalpos.

Visiems pasienio darbams vadovauti Krašto apsaugos departamente buvo sukurtas Pasienio apsaugos tarnybos skyrius. Jo viršininku buvo paskirtas Virginijus Česnulevičius. Jam ir teko pagrindiniai pasienio apsaugos kūrimo rūpesčiai.

Pasienio tarnyba buvo formuojama labai sparčiai, tačiau beveik nuo pat pirmųjų darbo dienų pasieniečiai susidūrė su nemažais sunkumais. Pagal nustatytą struktūrą pasienio 4 pareigūnų patrulio tarnybos pamaina turėjo kontroliuoti 30–40 km pasienio ruožą. Neturintys mašinų ir neginkluoti pasieniečiai jiems iškeltas užduotis galėjo atlikti tik formaliai. Nebuvo tinkamai suderintas juridinis pasieniečių statusas, rūpesčių kėlė nepatenkinamos buities ir tarnybos sąlygos, maži eilinių ir kai kurių vidurinių grandžių pareigūnų atlyginimai, neišspręsta butų ir kai kurios kitos problemos. Nepaisydami to, pirmieji pasieniečiai garbingai atliko savo pavojingos tarnybos pareigas.

1990 m. gruodžio 20 d. Kaune buvo įsteigti 4 mėnesių trukmės Karininkų kursai. Jų viršininku buvo paskirtas Bronislovas Vizbaras. Į Karininkų kursus buvo priimami Lietuvos piliečiai, turintys atsargos karininko ar praporščiko laipsnį, ne vyresni kaip 30 m., teigiamai charakterizuojami darbe, dalyvaujantys visuomeninėje veikloje, įgiję Lietuvos valdžios organų ir visuomeninių organizacijų pasitikėjimą. Į pirmąją kursų laidą buvo priimti 47 klausytojai.

1990 m. gruodžio 6 d. Vyriausybės pavedimu Krašto apsaugos departamente buvo įsteigtas Atskirasis apsaugos būrys. Būrio vadu paskirtas R. Baltušis. Būrys saugojo KAD pastatą, prižiūrėjo tvarką įvairių renginių metu, mokėsi karybos pagrindų. Gruodžio pabaigoje būrys išaugo į kuopą. Kuopos vadu buvo paskirtas Č. Jezerskas.

Taigi per pirmuosius savo veiklos mėnesius departamentas ir jo struktūros augo, plėtėsi, ypač sparčiai augo sienos apsaugos padaliniai ir palaipsniui tapo rimta valstybės saugumą užtikrinančia jėga. 1990 m. pabaigoje savo struktūriniuose padaliniuose departamentas turėjo jau daugiau kaip pusantro tūkstančio darbuotojų. Jis pasirengimą ginti valstybę labai sėkmingai pademonstravo 1991 m. sausio įvykių metu, tapęs pasipriešinimo SSRS ginkluotai agresijai organizavimo branduoliu.

* Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. 1990 m. kovo 21–23 d. Stenogramos. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Vilnius, 1991.

Šaltinis: KAM