Kriminalinė demokratija. Ar ją įveiksime?

Joks pilietis, nesusidūręs asmeniškai, nepatikės, kad taip smulkmeniškai, skrupulingai ir priekabiai gali būti tikrinami legalūs politinės kampanijos finansai, kuriuos per padidinamąjį stiklą stebi tiek VRK, tiek VMI. Tuo pačiu ciniškai ir abejingai nekreipiamas dėmesys į didžiulius nelegalių pinigų srautus, naudojamus tam pačiam tikslui. Ši “praktika” Lietuvoje įsigalėjo jau prieš penkiolika metų ir kuo toliau, tuo labiau klesti.

Apie kokius sąžiningus, lygius ir demokratiškus rinkimus galima kalbėti, kai sistemos partijos iš biudžeto gauna milijonines dotacijas, o dar tiek ar net daugiau milijonų prisiduria iš nelegaliai gautų pinigų. Tuo pat metu kitos partijos ar pavieniai kandidatai paliekami likimo valiai, kiekvienas jų centas tikrinamas, kontroliuojamas.

Lietuvoje įsigali ne tik valdoma, bet ir kriminalinė “demokratija”, kur viskam vadovauja juodi, nešvarūs ar, nepabijokime žodžio - kruvini pinigai.

Kriminaliniai rėmėjai ėmė rastis 1996-ųjų Seimo rinkimuose. Tuomet partijas, dalyvaujančias rinkimuose, jau šelpė Kauno banditai ir abejotinos reputacijos verslininkai. Galbūt daugelis jau pamiršote 1997-1998 metais nuskambėjusį skandalą dėl lietuviškos elektros energijos eksporto į Baltarusiją bei šio eksporto valstybei padarytus šimtus milijonų litų nuostolių. Tačiau šioje istorijoje būta ir kitos, pikantiškesnės, dalies. Buvusiam vidaus reikalų ministrui, dabartiniam Seimo nariui Vidmantui Žiemeliui į rankas pakliuvo operatyvinė slapto policijos agento informacija, kad ponas Samuilas Ošerovskis, kurio bendrovė vykdė elektros energijos eksporto biznį, pokalbyje pasiskundė bičiuliams negalįs atgauti apie 5 milijonų JAV dolerių, kuriuos esą rinkimams paskolino tuomečiam premjerui, Tėvynės sąjungos partijos valdybos pirmininkui Gediminui Vagnoriui. Po šios informacijos nutekėjimo į viešumą, kaip bebūtų keista, posto neteko V. Žiemelis, o kiek vėliau G. Vagnoriaus iniciatyva jis pašalintas ir iš partijos, kartu su tuomete žmona Laima Andrikiene, atsakinga už partijos finansus. Ši istorija nugrimzdo į užmarštį kaip ir milijoninė Baltarusijos skola Lietuvai.

Kriminalu „kvepia“ ir pono Artūro Paulausko ėjimo į Prezidentus 1997-iais finansavimo istorija. Kas galėtų paneigti, kad tarp šalies verslininkų sklandanti versija apie jėgas, vedančias į valdžios olimpą – pramanas? O kalbama, kad buvęs KGB aukštosios mokyklos auklėtinis, vėliau nužudytas S. Čepas, Lietuvoje žinomas kaip greitai iškilęs ir labai įtakingas veikėjas, pats asmeniškai kvietėsi ne vieną turtingą šalies verslininką ir aiškino, esą reikia paaukoti bendram reikalui - kad A. Paulauskas taptų Prezidentu. Būtų galima manyti, kad tai – asmeninė įtakingo verslininko S. Čepo iniciatyva, tačiau vėlesni įvykiai tai paneigia. Yra gyvų liudininkų, sutiksiančių liudyti, bet tik tada, kai šalyje bus sukurta teisėsauga, užtikrinanti šių žmonių saugumą, nes dabar liudininkams, kaip ir šių eilučių autoriui, gresia realus pavojus.

A. Paulausko iškilimas politikoje akivaizdžiai siejasi su buvusios Vakarų pramonės korporacijos veikėjų kriminaline veikla, tačiau ryškiausia, padėjusi materialiai ir to net neslepianti, asmenybė – V. Uspaskich. Sunku įsivaizduoti, kokia kompromituojančia medžiaga disponuoja šis veikėjas, kad nė vienas aukštas šalies pareigūnas nedrįsta sustabdyti viešos jo veiklos, nukreiptos prieš Lietuvos valstybę. Noriu trumpai priminti, kaip V. Uspaskich sudarė kriminalinį sandorį su buvusiu Prezidentu V. Adamkumi, kai pastarasis V. Uspaskich draugui Sadekui Mansurovui suteikė Lietuvos pilietybę už tai, kad V. Uspaskich padengė V. Adamkaus skolą už pralaimėtus 2003 metų rinkimus. Yra ir labai konkrečių faktų, kad dalį skolos padengė A. Zuoko „draugelių“ įmonė „Rubikonas“, o dar didesnę dalį V. Uspaskich bendrovės darbuotojai, uždirbdami tik minimumą ir taip suaukodami tūkstančius litų.

Ši istorija turi ir tęsinį, paaiškinantį, kodėl V. Uspaskich iki šiol nesėdi kalėjime... Po skandalo dėl Darbo partijos nelegalaus finansavimo bei kyšių ėmimo skirstant ES lėšas, jį, pabėgusį į Rusiją ir pusantrų metų ten besislapstantį nuo Lietuvos teisėsaugos bei dergiantį Lietuvą, aplankė V. Adamkaus pasiuntinys, tuometis vidaus reikalų ministras R. Šukys ir patikino, kad už tylą pabėgėlis, sugrįžęs Lietuvą, nebus pasodintas.

Kelerius metus mums demonstruojamas farsas su V. Uspaskich ir Darbo partijos byla, tad galima daryti rimtą prielaidą, jog tokie susitarimai iš tiesų buvo. Suprantama, norint tai išnarplioti iki galo, būtina turėti valstybei ir jos žmonėms tarnaujančią, o ne Lietuvos išdavikus globojančią, teisėsaugą. Apie V. Uspaskich ir Darbo partijos machinacijas viešai žinoma daug, tačiau žmonių sąmonėje viskas taip supainota, kad dalis piliečių tiki V. Uspaskich nekaltumu ir ruošiasi už jį balsuoti. Tad žinokite – balsuodami už šį veikėją, kuris Lietuvos politinei sistemai užgrobti panaudojo 25 milijonus nelegalių litų (tiek VSD pareigūnų įrodyta, o, aišku, buvo ir daugiau), tampate nusikaltimo bendrininkais! Tai tas pats, kaip vykdyti karinį perversmą, tik subtiliau – ne tankais, ne automatais, o pinigais. Daugelis valstybės vadovų žino, kad VSD apie šį veikėją turi daug demaskuojančios medžiagos, tačiau patys yra tokie pažeidžiami, kad leidžia akivaizdžiai kenkti Lietuvai, žeminti jos prestižą...

Kriminalai Kėdainių „kniaziumi“ nesibaigia. Ne ką švaresni socialdemokratai, kurie niekada neatsiribojo nuo „valstybininkų“ klano, nes Seime jų frakcijoje knibždėte knibžda antikonstitucinės grupuotės veikėjų.

Kodėl A. Kubilius socialdemokratams taip lengvai atleido didžiausią amžiaus aferą su LEO LT, kurios kaina – apie 3 milijardai iš valstybės ir žmonių pavogtų litų? Klausimas lieka neatsakytas. Truputį aiškumo į šios istorijos tamsybes įneša informacija, kad A. Valinsko, kuris buvo reikalingas šalia A. Kubiliaus, partija buvo specialiai sukurta „Vilniaus prekybos“ veikėjų, kad LEO.LT būtų išardytas ne anksčiau, nei tiems veikėjams reikia. Taip ir padaryta, dar primokant 680 milijonų litų.

Kad A. Valinsko partija – „Maximos“ projektas, akivaizdu iš tokios „pikantiškos“ detalės, jog partijai kuriantis dokumentus tvarkė ir į Teisingumo ministeriją nešiojo šios įmonės advokatai. Kai pirmą kartą dokumentai buvo atmesti kaip neatitinkantys elementarių įstatymo reikalavimų, G. Kirkilas teisingumo ministrui davė asmenišką nurodymą partiją būtinai įregistruoti.

Faktų apie brutalius nusikaltimus valdant valstybę ir vagiant milijardus – apstu, tačiau neturime nė vieno padoraus prokuroro, kuris bent kartą pasakytų: „Gana, baigiame tarnauti vagims ir banditams“. Deja.

Man būnant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku ir atliekant parlamentinį tyrimą, kuris išaiškino „valstybininkų“ klaną, mus pasiekė labai keista informacija, kad R. Paksas savo prezidentinei rinkimų kampanijai gavo lėšų ne tik iš J. Borisovo, bet ir iš Ukrainos įmonės „Itera Ukraina“, prekiaujančios dujomis. Šis faktas apkaltoje buvo nutylėtas, o dabar užlieja šviesos ant naujo ne itin logiško R. Pakso žingsnio - prieš rinkimus pažadėti, jog po rinkimų jis rems V. Uspaskich į premjero postą. Kas paneigtų prielaidą, kad tai tikrųjų Lietuvos „šeimininkų‘ nurodymas?

Tuomet labai nekaip pasirodo ir į rinkiminių apklausų lyderius taikantys socdemai. Kokių svertų reikia, kad socdemų lyderis, tuometis Finansų ministras A. Butkevičius pamirštų jam postą kainavusį chamišką V. Uspaskich išpuolį, ir dabar, dar prieš rinkimus, praktiškai jau pasirašytų kapituliavimo prieš nusikaltėlį aktą?

Ką V. Uspaskich žino apie A. Butkevičių, kad šis bijo ir  „pamiršta“ viešą pažeminimą?

Žinant, kad už V. Uspaskich stovi visa Rusijos specialių tarnybų galybė, tampa aišku, jog Lietuvos politiniai lyderiai yra pažeidžiami. Taip ir atsiranda sveiku protu nesuvokiami ir valstybei kenkiantys sprendimai. Bet apie tai nekalba politologai, politikos apžvalgininkai. Specialiosios tarnybos žino, bet tyli, nes yra įtakojamos „valstybininkų“ klano, kuris yra penktosios kolonos, veikiančios prieš Lietuvos valstybę, šerdis. Kaip Rusijos ar kitų šalių specialiosios tarnybos prieš mūsų politikus neturės kompromituojančios medžiagos, kai šie patys ją daugina? Vienas pavyzdžių - „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos elgesys Seime, kai ji neleido patraukti baudžiamojon atsakomybėn bendražygio, Seimo nario E. Lementausko, kuris, būdamas Vilniaus vicemeru, kuravo Vilniaus stadiono statybas, o jas patikrinusi Valstybės kontrolė pasigedo dokumentų, pateisinančių daugiau nei 50 milijonų litų sumą. Ši byla dulka FNTT stalčiuose. Kai generolas V. Gailius liepė ją iškelti, „tvarkiečiai“ ėmė eiti išvien su liberalcentristais - lyg ir buvusiais priešais - kad tik V. Gailius nebebūtų FNTT vadovu. V. Gailius ir V. Giržadas, pajudinę kriminalinius politikus, buvo išmesti iš postų, kaip kadaise Generalinis prokuroras A. Klimavičius bei STT vadovas V. Junokas už garsųjį „Rubikono“ grupės politiką ir jų „juodosios buhalterijos“ herojų – Vilniaus miesto merą A. Zuoką, vadinamą „Abonentu“. Teisėsaugoje dulka tomai apie pastarojo nusikaltimus, tačiau šis ponas, su kaupu remiamas valstybės ir iš žmonių besipelnančios grupuotės, žada mus visus padaryti laimingais. A. Zuoko pinigų žavesiui neatsispiria net toks, atrodytų, aistringas kovotojas už teisybę, kaip Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkas L. Kernagis, kuris pabrukęs uodegą nubėgo į Abonento partiją.

Netikėkim tais, kurie kovą su neteisybe ir negerovėmis atlieka selektyviai – vienus kritikuoja ir kala prie kryžiaus, o patys bičiuliaujasi su dar didesnio masto nusikaltėliais. Tokie yra patys pavojingiausi ir dėl posto, kaip sakoma, „parduos tėvą – motiną“.

Seniai visiems žinoma „paslaptis“ – iki 20 % siekiantys „otkatai“ partijoms ir jų vadovams nuo viešųjų pirkimų vertės. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje statomų objektų kainos – aukščiausios Europoje, o atlyginimai dirbantiesiams - mažiausi. Čia net nereikia didelės analizės - užtenka pasižiūrėti viešą informaciją, kiek sisteminės partijos gavo iš jų lėšų rinkimams, prieš įsigaliojant tai draudžiančiam įstatymui. Tai – oficialūs kyšiai iš europinių pinigų, už įmonių „laimimus“ viešųjų pirkimų konkursus bei valdžios palankumą. Bet šią kriminalinę bakchanaliją stebinčioms VSD, FNTT, STT ir Generalinei prokuratūrai tai neįkvepia nė menkiausio noro imtis veiksmų!

Nesuprantama, ko bijosi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, matanti ir žinanti (bent jau turėtų), kaip sparčiai kriminalizuojasi šalies politinė sistema. Jei politinė organizacija ir jos lyderis veikia nelegaliai, tai jis – kriminalinis nusikaltėlis, o jo vadovaujama organizacija privalo būti nedelsiant uždaryta kaip organizuota nusikaltėlių grupuotė. O pas mus vyksta atvirkščiai: nusikaltėliai puikuojasi TV ekranuose, žiūrovams jie pristatomi kaip respektabilūs politikai, tokie kaip A. Zuokas -„Abonentas“ ar V. Uspaskich net vadinami politiniu „elitu“, o dori politikai sodinami prie vieno stalo kartu su nusikaltėliais.

Ar žurnalistai ir politologai nesusimąsto, kad už saujelę sidabrinių jie parduoda ir išduoda Tėvynę? O kokią žalą jų nutylėjimas ir dviprasmybės daro jaunimui? Vagystės, melas, ciniškas išsisukinėjimas, akivaizdžių faktų ignoravimas (V. Uspaskich slėpėsi Maskvoje ir ten juodino Lietuvą, A. Zuokas bėgo į Lenkiją), turėtų paskatinti viešus veikėjus bent moraliniam veiksmui – ignoruoti nusikaltėlius už jų poelgius. Taip turėtų būti brandžioje ir save gerbiančioje visuomenėje.

Ar mūsų žmonių atmintis tokia trumpa, kad kelios gerai surežisuotos ir brangiai nupirktos TV bei radijo laidos, daug brangios reklaminės medžiagos ir ploto, rinkiminės kampanijos gražbylystės iš sąmonės ištrins buvusiųjų ir esančiųjų nusikaltimus ir jiems bus atleisti neteisėti veiksmai?

Ar ir toliau Lietuvos žmonės užsimerks prieš akivaizdžius faktus ir leis klestėti neteisybei, kurią kasdien daugina aukščiau paminėti veikėjai? O gal vieną kartą tars NE melui ir netiesai?