Nors ir kaip makabriškai skambėtų, Krymo krizė Lietuvos politiniam elitui tapo tiesiog likimo dovana. Juk ne vienas stambesnis politinis žaidėjas laisvai galėjo iš rankovės traukti kortas, kurios tapo rimtais koziriais vidaus politikos lošime.
Pavyzdžiui, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė lengvai galėjo rinkti reikalingus taškus. Veiksmingi pareiškimai, nuolatinis šmėžavimas pasaulio galingųjų fone, menamos Rusijos grėsmės akcentavimas turėjo įrodyti piliečiams, kad prezidentė mūru stojasi už tautą bei ją konsoliduoja. Ir ne tik. Ji rūpinasi kitomis posovietinėmis tautomis, net neprisimindama, kad, prieš išrenkama valstybės vadove, sakė: „Pasirašinėjame draugystes su ‚ubagais‘, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame.“ Staiga ubagai virto, ponais, o santykiai su „sprendimus priimančiomis šalimis“ įsielektrino.
Prisimenant, kad visa prezidentinė D. Grybauskaitės kadencija užsienio politikos požiūriu buvo itin blanki, Krymo krizė tapo gera proga jai žybtelėti. Tuo ji vikriai pasinaudojo. Prezidentės metinis pranešimas buvo aiškiai orientuotas į tarptautinių santykių problemiką, kuri ankstesniuose jos tokio pobūdžio pranešimuose būdavo minima tik probėgšmais.
Tačiau, be nuolatos keliamos isterijos, kad Lietuva tuoj bus užpulta Rusijos (čia pirmu smuiku griežė šešėlinė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė), Krymo krizė tapo gera proga šalies politiniam elitui atgręžti savo atakos strėles į politinius konkurentus valstybės viduje. Kitaip tariant, kuriama regimybė, kad „priešas prie vartų“, ir tuomet visuomenė raginama ieškoti savo gretose tų, kurie galėtų šiuos vartus atidaryti. Tad naudojama pati primityviausia, bet veiksmingiausia poveikio visuomenės nuomonei priemonė.
Rūstybės žvilgsnis nukreipiamas į pilietinius ir tautinius darinius, kurie kritiškai vertina valdančiojo elito politiką, reiškia skeptiškas nuostatas šalies eurointegracijos būdui ar siūlo praplėsti piliečių galias valstybės valdyme. Bet koks kritiškumas ES atžvilgiu ar siekis padidinti tiesioginės demokratijos apraiškas yra interpretuojamas kaip žaidimas Rusijos naudai. Tokio veikimo tikslas paprastas – marginalizuoti politinius priešininkus. Nesvarbu, kad šalies gyventojai nepatikės tuo, jog, pavyzdžiui, kokie tautininkai yra Kremliaus atstovai, bet užtat bus pasiekta rinkėjų pasąmonė, kurioje užsifiksuos abejonė panašiais „ne tokiais“ dariniais.
Juk keliant įtampą dėl Krymo krizės buvo sukompromituotas referendumo reiškinys. Susirūpinę veidai vis aiškino, kad referendumas turįs būti itin retas atvejis politiniame gyvenime ir apskritai visi šie atvejai jau yra buvę Lietuvos istorijoje. Ir visai nesvarbu, kad referendumas Kryme neatitiko įprastų demokratinių procedūrų, esmė – tai esą pavojingas instrumentas, kuriuo gali manipliuoti priešiškos jėgos.
Visgi visa ši retorika, nors ir turėtų tarsi liudyti susirūpinimą dėl krašto ateities, slepia įtampą bei silpnumą. Turintys galios vadžias savo rankose nesijaučia tvirtai, nes priešingu atveju jiems nekeltų poblemų kažkokie „neįtakingi“ bei „nereikšmingi“ dariniai. Kaip ir jei politikai labiau pasitikėtų piliečiais, tuomet referendumas nebūtų bauginimo priemonė. Ir Krymas čia niekuo dėtas.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
