Kultūros krizė ar kultūrinė revoliucija?

Visi dabar pasimaišę dėl ūkio krizės: gresia badmiriavimas, smurtavimai ir kiti nuosmukio požymiai. Bet retas tėra supratęs, kad ją yra „išpranašavusi“ ilgai brendusi dvasinė krizė. Jos požymis – ne badas, bet nusivylimas gyvenimu, gyvenimo prasmės netektis ir iš to plaukianti savinieka ir savinaika.

Krescencijus Stoškus
Filosofijos mokslų daktaras

Godulio vergai

Esame įsivarę į akligatvį. Finansinės krizės priežasčių ieškoma Vakarų bankuose, godžių verslininkų kontorose, tarnautojų korupciniuose ryšiuose... Tiesos čia yra, bet sunkiausia prisipažinti, kad beveik visi noriai sukome tą mašiną. Žmonių įtaka nevienoda, bet moralinė atsakomybė ta pati: visi tvėrėme vartotojų visuomenę, kuri gamino ne tam, kad gyventų, bet gyveno, kad gamintų. Nepatinka tik krizė...

Kitados buvo sakoma: šviesa ateina iš Rytų. Dabar ji ateina iš Vakarų. O mes gręžiojamės, nespėdami dairytis. Į kairę - į dešinę, į kairę - į dešinę... Vėl į dešinę. Galva ima suktis, kad nespėja nė pagalvoti: galbūt ir patys turime žiburių? Kai kas įtikinėja, kad ir kultūrą turime. Žodžiu, dalykas ginčijamas. Kiekvienas sako turįs „savo nuomonę“. Istorikai kadaise net sveiko proto pėdsakų buvo aptikę. Nors yra ir kita nuomonė...

Dabar aišku viena, kad Vakaruose yra visko, o mes importuojame tik tai, kas krinta į akis ir žadina godulį. Rimtiems dalykams reikia pašvęsti visą gyvenimą, tašyti plytą po plytos, o mes, pabėgę iš deficitinės valstybės, norime turėti viską vienu ypu ir kas geriausia pasauly. Tik bėda: kaip tik to ir nežinome. Praradome kriterijus. Vienas protingas graikas (toks Antistenas) kadaise sakė „...Valstybės žlunga tada, kai daugiau nebegali atskirti dorų žmonių nuo nedorų“.

Rodos, mums pasakyta: neturime orumo, kad spręstume savo galva ir dėl to neturime gebėjimo pasirinkti protingus kriterijus. Esame mechaniški mėgdžiotojai, dėl to viskas, kas kvailiausia – pas mus pirmiausia patenka. Jauni intelektualai vėl svaiginasi revoliuciniu žargonu, narkotikais ir seksu, lyg marginalų revoliucija būtų gudresnė už proletarų, o Foucaul – už Marxą. Proletarinė revoliucija atėjo iš Vakarų per Rytus. Seksualinė revoliucija atvirkščiai – iš Rytų per Vakarus. Kontrkultūrinės sėklos geriausiai dygsta Lietuvoje.

Genialus nereikšmingumas

Atpažinti tam, kas svarbiausia, reikia civilizuotumo, bet ką reiškia nuogo užpakalio rodymas per nacionalinės televizijos kultūros kanalą, maždaug visi supranta. Mano gimtajame kaime viena pagyvenusi moteriškė irgi mėgo rodyti, bet visi žinojo, kad jai ne visi namie. Dabar atskirkite intelektualą nuo tos moteriškės. Beveik 20 metų visi kanalai ir politiniai debatai mus mokė provokuoti ir tyčiotis vienus iš kitų, bet pirmiausia, žinoma, iš tų, kurie iki šiol vadinami tautos šviesuliais. Viena neseniai iškepta mokslų daktarė ir politikų patarėja, pristatydama savo studentišką knygą, didžiuodamasi pareiškė: „Kiekviena karta ateina tam, kad ką nors sutriuškintų“. Gerai skamba, ypač kai tą „mokėjimą“ remia valdžios prižiūrimi fondai ir savivaldybės. Jie, vargšai, nesupranta, kad iš jų taip pat tyčiojamasi, todėl gerai užmoka, net premijuoja... kultūros sąskaita.

Beveik visi intelektualai dabar tuo užsiima: ir politikai, ir bendrojo lavinimo mokyklų mokinukai, ir, žinoma, „Šiuolaikinio meno centras“. Žodžiu, vieni kitus provokuojame, tyčiojamės, fotografuojame ir juokiamės į kumščius: valstybė už tai pinigus moka. Ir didžiulius pinigus. Ypač kai paskelbtas VEKS‘as ir yra tiesioginis ar netiesioginis priėjimas prie valdžios. Neatsiranda vaikiuko, kuris šūkteltų: „ karalius nuogas“. Matyt, ir jis bus prikandęs liežuvį: galbūt jam nupirktas naujas žaisliukas.

Žodžiu, nesunku įtikinti, kad provokacijos ir patyčios vertos milijonų, nes niekas nedrįsta pasakyti to, ką galėdavo sau leisti fluksus išradėjas Jurgis Mačiūnas: su menu tai neturi nieko bendra. J. Mekas jį vadina „nereikšmingumo genijum“. Dėl genijaus turbūt galėtume pasiginčyti, bet nereikšmingumas čia teisingai įvardintas. Tik kaip įkainoti nereikšmingumą? Kultūra – visad reikšmingumas. Visa kita – pinigai už NIEKĄ. Dabar filosofas viešai didžiuojasi, kad apie NIEKĄ yra parašęs nieko nereiškiančią septynių kilogramų knygą ir gavęs honorarą, už kurį yra įsigijęs puikų automobilį. Čia bene visas dabartinės Lietuvos žavesys. Niekas taip gerai neapmokamas kaip NIEKAS, nes niekas negali žinoti jo kainos. Nereikšmingumo kaina – tai apskritas kvadratas, kuriam nepritaikoma Euklido geometrija, kosmoso juodoji skylė, kuriai negalioja medžiagos svėrimo kriterijai. Amerikiečiams sveiko proto užteko, – Mačiūnui niekas pinigų nemokėjo, išskyrus tuos pavienius keistuolius, kurie sutikdavo, kad iš jų būtų pasityčiojama, o Lietuvoje iš to padaryta kloaka ir business okay.

Intelektuali pornografija

Nėra ko stebėtis, kai čia didžiausioj pagarboj išprotėjusios JAV prostitutės Valerie Solanas studija - „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“, siūlantis „nuversti vyriausybę, eliminuoti piniginę sistemą, įvesti pilną automatizaciją ir sunaikinti vyrų giminę. Dabartinės technologijos leidžia daugintis be vyrų ir gaminti tik moteris. ...Vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis, kurio vystymasis nutrauktas dar genų stadijoje. Jis įstrigęs tarpinėje zonoje tarp žmogaus ir beždžionės...“ ir pan. Svarbiausia, kad ši knyga visai ne mėgėjų leidinys. Lietuvos skaitytojui ją padeda pristatyti humanitarinių mokslų daktarė (mokslinė redaktorė!), kelių žinomų studijų autorė. Įvadiniame straipsnyje šis rašinys lyginamas su žinomo prancūzų filosofo J. Derrida veikalu „Žmogaus pabaiga“.

Kitą knygą, finansuotą Atviros Lietuvos fondo, pristato universitetinių kultūros studijų centro direktorius. O joje rasime „intelektualinio pornografinio filmo“ projektą ir homoseksualo išgyvenimus viešuose tualetuose. Arba štai iškilus dvasininkas rekomenduoja perskaityti dviejų intelektualių marginalų (jie save vadina chuliganais) tarybinių išviečių žargonu parašytą darbą „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo technologijos...“ Prie kultūrinių technologijų čia priskirtas „spjaudymas“, „pliko užpakalio rodymas“, „kandžiojimas“, „nepakantumas valstybei“, „drabstymas tortais“, „šaudymas“, „dvokimas“, „vaikščiojimas be trumpikių“, „plagijavimas“, „graffiti“, „langų daužymas“ , „kiaušinių mėtymas į kaktą“, „pyraginių išvogimas“, „bankų apmėtymas išmatomis“ ir pan.

Šitokio tipo knygos sujungia keturias kažkada skyrium evoliucionavusias ideologijas – marksistinę kultūrinę revoliuciją (proletkultą), rusiškai austrišką seksualinę revoliuciją, nyčeistinį nihilizmą ir prancūziškai rusišką anarchizmą, integruotą į marginalizuoto postmodernizmo srovę. Šitoje importuotoje kontrkultūroje be kriterijų mes dabar atrandame save. Ne vaikelis, o ūkinė krizė parodė, koks nuogas karalius. Ji atėjo iš ten, kur įbestos mūsų visų akys, lyg patys būtume tik akmens amžiaus žmonės.