Kuo skiriasi kultūra nuo "chaltūros", jeigu "chaltūrijama" kultūringai?

Kas vyksta Lietuvoje? Tuoj tuoj įžengsime į dvidešimt ketvirtuosius Nepriklausomybės metus, tačiau tautinėje politikoje - totalus jovalas. Viskas buvo labai aišku rinkimų išvakarėse: trys politiniai dariniai - socdemai, darbistai, tvarkistai - pasiskelbė, jog jei gaus rinkėjų pasitikėjimą, formuos centro kairės valdančiąją koaliciją. Rinkėjai taip pasitikėjo, kad net balsus pardavinėjo. Bičiulis iš Zarasų paskambino ir stebėjosi, kad tokio masto rinkimų klastojimo nebuvo matęs. Politikoje buvo pritaikytas tinklinis marketingas, kai pirmi penki pirkėjai nė nepažįsta vėliau prisijungusiųjų piramidėn... Tuomet aišku, kodėl Konstitucinis Teismas paskelbė tik apie tris tūkstančius pardavimo-pirkimo sandorių. Be to, apie Darbo partijos teismus informacijos buvo sočiai. Negerai būtų tvirtinti, kad renkamės į save panašius, keršydami prieš tai valdžiusiems. Bet kaip tuomet aiškinti tokį keistą balsavimą...

Tačiau Lietuva rinko, pirko ar pardavė ketverius artimiausius savo gyvenimo metus socdemams, darbistams, tvarkistams. Politinė logika diktuotų, kad rinkėjų valia, sąmoninga ar nelabai, valdžia iš centro dešinės koalicijos perduota centro kairės valdančiajai daugumai. „Rytas protingesnis už vakarą“, - bet ši mūsų tautos išmintis ne visuomet padeda, nes atbudę po rinkimų nakties išgirdome, kad Prezidentė teisiamos Darbo partijos nenori matyti valstybinėse valdžios struktūrose. O tautiečių ir tėvynainių dauguma – nori. Kas režisuoja politinį chaosą Lietuvoje? Kodėl tiek daug politinio balasto išmetama viešojon erdvėn? Vieniems suteikiama viltis, kad dar yra šansų Andriui Kubiliui išlikti Premjero poste, kiti įsiunta, vos išgirdę, kad jų Viktoriuko kažkas nemyli...

Niekada nebuvau kairiųjų fanė. Manau, kad ir mano, kaip ir vieno iš buvusiųjų VSD vadų, dešinysis smegenų pusrutulis veiklesnis. Todėl esu įsitikinusi, kad bent artėjant Sąjūdžio dvidešimt penktosioms metinėms politikai galėtų pademonstruoti politinės kultūros pradmenis. Pirkėjas - oi, rinkėjas - visada teisus, todėl, regis, Lietuvos žmonių lauktų centro kairės politinių partijų „žinojimo, kaip“ valdyti pademonstravimas. Atsiprašau garbiųjų skaitytojų už rusicizmą rašinio pavadinime. Tiesiog nesuradau atitikmens gimtojoje kalboje, kad apibūdinčiau tą politinę būseną, kuri tvyro tarp Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros. Šių trijų institucijų vadovai su didžiu rūpesčiu veide įtikinėja tautą, kad rinkėjų lūkesčiai bus patenkinti. Besiformuojanti valdančioji koalicija „žino, kaip“ gelbėti Lietuvą, tačiau Prezidentė dar geriau informuota, kas tos misijos turi imtis. Tiek vienos, tiek kitos pusės informatoriai, kaip dera, įslaptinti, todėl tenka pasikliauti savo neprofesionalia nuojauta.

Ar pastebite, kad vieniems numalšinus pralaimėjimo kartėlį, kitiems pergalės džiugesį, tretiems – nepasitenkinimą būsimomis valdančiosiomis koalicijomis, įsivyravo paslaptinga, imitacinė ramybė? Tyla prieš audrą. Viešojoje erdvėje kartkartėmis prabyla politologai ar neetatiniai visuomeninių procesų stebėtojai, tačiau RYŠKIŲ ateities prognozių nepateikinėja net bulvarinės komercinių TV laidos. Premjeras aiškus - didžiausią rinkėjų pasitikėjimą pelniusių socialdemokratų vadovas Algirdas Jonas Butkevičius. Paskirtasis jau augina politinius raumenis t. y. reitingus ir bene kasdien keičia savo partnerio rinkėjų valia VU (ne Vilniaus universitetas) veidą. A. Butkevičius bene originaliausiai iš visų premjerų renka savo komandą: kai kurių į ministrus pasiūlytųjų kandidatų net nesikviečia pokalbiui. Pakanka pretendentą neva charakterizuojančių nuogirdų. Liaudiškai tariant, pletkų... Darbo partijos lyderis leidžia bandyti savo kantrybę, kenčia teikiamų kandidatų atmetinėjimus. Ir taip elgiasi ne griežtoji Daukanto aikštės dama, o pretenduojantis į AMB klonus Algirdas Jonas. Stebėdama pilkėjančius bei įdumbančius Kėdainių kunigaikščio  skruostus, spėlioju, kiek dar ilgai jis kentės. Kol Seimo kolegos neatims imuniteto? VU (Viktor Uspaskich) taip nuvargino „žinojimas, kaip“, kad tiesioginėse TV laidose jau pamiršta savo momentinių kandidatų į Vyriausybę pavardes?..

Tačiau čia tik lapeliai, žiedelių sulauksime maždaug po dviejų savaičių – kai būsimųjų ministerių vertinimus pateiks Dalia Griežtoji. Ir ką tuomet ištiks nedalia? Nespėliokime. Atkreipkime dėmesį į laikinąjį premjerą A. Kubilių. Žvalus. Mitrus. Aktyviai matuojasi opozicijos lyderio krėslą? Ne. Laikinasis premjeras laukia. Net fenotipologai nepaneigė dar vienos jo žvaigždžių valandos. Menu Sąjūdžio Andriaus veidą, kai prieš dvidešimt metų jis pirmą kartą viešojoje erdvėje buvo pavadintas perspektyviu politiku. Nepaneigsi, tokiu ir tapo. Fizikai – kantrūs, kruopštūs, nuoseklūs, jeigu, žinoma, nepaverčia kregždučių arogantiškais pingvinais. Va, tuomet skrydžiams į žvaigždes – „šakės“. Žmonės nemėgsta nenuoširdžių politikų, tegul ir pasaulines krizes suvaldančių... Tačiau tokiu pat šienavimo įrankiu galima apibūdinti ir situaciją, jeigu A. Kubilius laukia, kol bus pakviestas į valdančiosios koalicijos formavimą, kai pilkas VU veidas pajuoduos ir jam teks užimti irgi Butkevičiaus (tik Audriaus) sušildytą vietelę kalėjime (situacija kol kas iš fantastikos srities). Dar galima spėti, kad Lietuvoje VU nesugebės surasti ministrų... Kandidatų stygius, matyt, parodo emigracijos mastą... Be to, reikia būti labai drąsiu ir pilietišku žmogumi, kad sutiktum kandidatuoti į ministrus po DP vėliava. Kam malonu sulaukti  atmetimo...

O laukti, kol pasiūlys būti gelbėtoju ir dar kartą formuoti valdančiąją koaliciją, miela. Galima pabudėti Tautos ir Prezidentės gerbūvio sargyboje. Ar vardan asmeninių ambicijų patenkinimo politikai savimylos išbrauktų TS-LKD - vienintelę besiformuojančią dešiniąją partiją - iš aktyvios veiklos bent dešimčiai metų? Taip, taip - būtent besiformuojančią, nes politiniai dariniai vystosi šimtmečius, todėl nereikia vaidinti, kad Lietuvoje jau yra stabili daugiapartinė sistema. Kur rinkimus prapylęs liūdi tautininkas Gintaras Songaila? Jam irgi reikia budėti. Jeigu 2012 – 2016 metų Seime kas nors netikėtai ims lipdyti kairės – dešinės valdančiųjų hibridą, keliaus TS paskui išsicentravusius liberalus. Tautininkų renesansas laukia, Gintarai. Mąstančių rinkėjų skaičius mažėja, neinančių balsuoti ar balsus parduodančių – auga ir gali pasiekti cigarečių kontrabandos lygį... Šitoje košėje vargu ar kas nors pastebi, kaip kertasi ES, JAV bei NVS politiniai, ekonominiai ir kt. interesai. Lietuva – krištolinėje kryžkelėje. Nėra šiandien mūsų Tėvynėje jokios kultūringos, vertybinės, patriotinės politikos. „Suchaltūrinta“ (dar kartą atsiprašau už rusicizmą) demokratija, kultūra, švietimas, medicina... Ir padaryta tai, beje, labai profesionaliai ir kultūringai.

P. S. Neprieštarausiu, jei tai, ką parašiau, kas nors pavadins svaičiojimais. Iš provincijos sunkiau matyti ar girdėti, kaip, kam, už kiek parduodama Lietuva. Tačiau ir atokiausi regionai privalo... budėti, kad konstitucinis suverenas – LR PILIETIS - susigrąžintų įtaką išrinktiesiems.

Paaiškinimas: „Chaltūra“ – nevykęs ko nors rezultatas, gali būti ir „kičo“ atitikmuo.